|
Netiesą rašote, p. J. Ramonai
Straipsnyje Politinės intrigos kenkia žemdirbių interesams (Valstiečių laikraštis, 2004 m. rugsėjo 24 d. ) jūs skundžiatės, kad Seimo rinkimų kampanijos metu priešinami žmonės, juodinami konkurentai. Jūs teigiate, kad vieši rinkiminiai pareiškimai kaimo žmonėms (...) jog Žemės ūkio rūmai atstovauja stambiems ūkininkams, gina jų interesus, o valdžia tik įgyvendina tokius savivaldos pageidavimus, yra visiškas absurdas ir melas. Jūs teigiate, jog, rūpindamasis dėl vienodų pieno supirkimo kainų stambiesiems įr smulkiesiems ūkininkams, ne kartą kreipėtės į Vyriausybę, Žemės ūkio ministeriją. Tad kas ir kodėl vis dėlto drįsta jus juodinti, jeigu taip rūpinotės žemdirbiais, ypač smulkiuoju ir vidutiniuoju jų sluoksniu?
Prieš keldamas šį klausimą, norėčiau pasakyti tai, kad kaimui remti valstybė kasmet skiria ne mažiau nei ketvirtį milijardo litų (Kaimo rėmimo fondas). Čia nekalbama apie SAPARD lėšas. Kyla klausimas, kam šios lėšos atitenka? Ar Žemės ūkio rūmai yra pateikę Lietuvos žmonėms duomenis apie tai, kas pasidalija šias lėšas? Jau vien tokių įslaptintų duomenų paskelbimas beveik pateisintų Žemės ūkio rūmų ir asmeniškai jūsų veiklą kaimo žmonių akyse. Juk iš to paaiškėtų, kaip ir kas tikrai rūpinasi ta dalimi kaimo žmonių, kurių palankumo dabar tikitės. Tad kuo pasireiškė Žemės ūkio rūmų ir, konkrečiai, jų pirmininko rūpestis Lietuvos kaimu?
Žemdirbiams naudingų įstatymų panaikinimu. Norint pasinaudoti Kaimo rėmimo fondo lėšomis, turi būti aiškios juridinės nuostatos, kas gali jomis pasinaudoti. Viena tokių nuostatų -1999 m. gegužės 11 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybės paramos besikuriantiems ūkininkams įstatymas Nr.VIII-I 180 (Valstybės žinios, Nr. 199, Nr.45-1434). Įstatyme numatytos konkrečios paramos priemonės: paramos šaltiniai, dydis, tvarka ir naudojimo kontrolė. Jeigu šis įstatymas būtų buvęs įgyvendintas, šiandien mes turėtume nemažą grupę perspektyvių ūkininkų, kurie, susibūrę į kooperatyvus, galėtų spręsti ne vien pieno gamybos reikalus. Ką padarė Žemės ūkio rūmai, kad įstatymas būtų įgyvendintas? Žemės ūkio rūmai, žinodami, kad didelė paramos dalis turi tekti iš Kaimo rėmimo fondo, pasirūpino, kad šis įstatymas būtų išvis panaikintas. Kad tą pasiektų, Rūmai pateikia Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo projektą, kuris greitai susilaukia Žemės ūkio ministerijos paramos ir Seime priimamas. Naujai priimto įstatymo 32 str. penktuoju punktu naikinamas Paramos besikuriantiems ūkininkams įstatymas. Įstatymų priėmimo praktikoje tai retas reiškinys. Tokį įstatymo panaikinimo būdą galima būtų pateisinti, jeigu naujai priimtame įstatyme atsispindėtų konkrečios paramos besikuriantiems ūkininkams įstatymo nuostatos. Tačiau čia nieko panašaus nėra. Ketvirtame ir penktame įstatymo skirsniuose pateiktos tik bendros kaimo rėmimo plėtros kryptys, nurašytos iš Kaimo rėmimo programos. Paramos ūkininkams paprasčiausiai nebeliko.
Kooperacinės veiklos žlugdymu. Žemės ūkio rūmų pirmininkas savo veikloje apie kooperaciją užsimena labai šykščiai. Daugelyje savo pareiškimų ir pasisakymų jis pabrėžia vieną ir pagrindinę mintį - Lietuvos ūkis turi būti konkurentabilus, t.y. stambus, toks kaip p. J.Ramono ūkis. Tačiau tokių ūkių Lietuvoje nėra daug. Lietuvoje jie nesudaro nė 10 proc. Kaip p. J.Ramonas žiūri į likusius? Jo manymu, tai yra socialinė problema, kurią reikėtų spręsti tik ne Kaimo rėmimo fondo lėšomis. Todėl nieko nėra stebėtino, kai p. J.Ramonas pieno supirkimo kainų problemą sprendžia kreipdamasis į Vyriausybę ir Žemės ūkio ministeriją, prašydamas tarpininkauti derantis dėl pieno supirkimo kainų su perdirbėjais. Ir jaučiasi daug padaręs. Jis netgi nesuvokia, kaip šie klausimai sprendžiami pasaulyje, taip pat ir ES. Reikia manyti, kad toks požiūris į smulkųjį ir vidutinį ūkį Lietuvos kaime, kurį palaiko ir Žemės ūkio ministerija, nieko gero nežada, nes vargu ar ši didžiausia žemdirbių grupė susitaikys su mintimi, kad jie yra antrarūšiai, t.y. priedėlis prie stambiųjų, žinodama, kaip ši problema sprendžiama ES, kurios nariai mes esame. Kooperacijos sužlugdymas Lietuvos kaime gali turėti panašias pasekmes kaip skandalingoji žemės reforma. Skirtumas gal tik tas, kad žemės reformos autorystės niekas nenori prisipažinti, o čia ji aiški ir be prisipažinimo - Žemės ūkio ministerija ir Žemės ūkio rūmai su jų pirmininku priešakyje.
Kada p. J.Ramonas prisimena smulkiuosius ir vidutiniuosius žemdirbius? Tada, kai reikia paremti stambiuosius žemvaldžiams, norint išmušt papildomai mokesčių mokėtojų pinigų (nesankcionuoti mitingai ir akcijos), ir artėjant rinkimams. Kada pamiršta šią žemdirbių grupę tada, kai su Žemės ūkio ministerija dalija Kaimo rėmimo fondo ir akcijų metu išmuštas lėšas saviesiems, perspektyviesiems.
Vladas VILIMAS
LŽŪU profesorius
© 2004 "XXI amžius"
|