|
Mintys
Neseniai televizijos laidoje Nesutinku buvo svarstoma, dėl ko V.Uspaskich veržiasi į valdžią: dėl pinigų ar ne dėl jų. Dauguma mano, kad ne dėl pinigų. Ir aš taip manau. Jis pinigų, turto turi pakankamai, o į valdžią lenda, kad užimtų aukštą postą, turėtų daug galios, o po to galėtų Lietuvą atiduoti tiems, kas jį remia, stovi už jo nugaros, visokiais būdais jam padeda.
Nepriklausomai Lietuvai pranašauja blogą ateitį. Sovietmečiu sovietiniams žmonėms pranašavo komunistinį rojų, o kas įvyko? Reikia tik tiesos, darbo, vienybės, ir bus viskas gerai.
Lietuva laisva, nepriklausoma, bet ją valdo sovietiniai žmonės, kuriems rūpi ne Lietuva, o sava kišenė, todėl tyčia kenkia, kad būtų blogai, kelia paniką, kad žmonės ilgėtųsi sovietizmo.
Labai reikalinga meilė, kartais net nekaltas melas. Kas būtų, jei tėvai atsisakytų savo negabių, negražių, ligotų vaikų, o ieškotų gražių, sveikų, gabių? Arba jei vaikai bėgtų nuo neturtingų tėvų pas turtingus, senatvėje neglobotų savo sergančių tėvų. To neleidžia daryti meilė. Kai jos nėra, visko pasitaiko. Tas pats ir su tėvyne: nieko jai gera nepadarę, atsisakytume jos, neturtingos, nepuošnios, o eitume ten tėvynės ieškoti, kur gražu, kur puiki gamta, turtingas gyvenimas. Tuomet viskas apsiverstų aukštyn kojomis. Reikalaujama, kad tėvynė visko duotų, viskuo aprūpintų, nors pats tėvynei nieko nepadarė, negynė, nepapuošė, nepraturtino, nedirbo jos geresnei, laisvesnei ateičiai.
Prisimenu skaitytą eilėraštį apie biurokratą tėvą. Jis sūnų Matą išsikviečia iš pamokų, išvažiuoja į mišką, prie ežero meškerioti, pasiėmę skanių užkandžių. Todėl sūnus planuoja: Kai užaugsiu, ir aš būsiu biurokratas. Viskas priklauso nuo auklėjimo. Teisingai sakoma: Obuolys netoli rieda nuo obels.
Anksčiau vaikus mokė gerumo, gailestingumo: skauda medeliui, gėlei, gailėk ubagėlių, paukštelių, žvėrelių, dūšelės, atėjusios iš čyščiaus atsivėsinti krosnies ugnyje, cypiančios, prašančios už ją pasimelsti. Net taip mokė: Verčiau tegu tave kas nuskriaudžia, o ne tu kitą, nes bus labai negera. O dabar ko moko televizija, filmai, kokį pavyzdį rodo tėvai ir nori, kad vaikai būtų geri?
Šiandien valdžia baudžia tėvus, jei už nusižengimą suduoda vaikui. Aš esu prieš, kai girti tėvai negailestingai muša vaikus. Ar daug rasime vyresnio amžiaus žmonių, kurie vaikystėje neragavo beržinės košės? Mušė, barė iš meilės, nes norėjo, kad vaikai užaugtų geri, dori, darbštūs. Net sakė: Tėvų mušimas tai sviestu tepimas; Lenk medį, kol jaunas; Mokyk Jonelį, o ne Joną.
Šiandien propaguojamas apolitiškumas. Jo reikalaujama iš mokyklos, kariuomenės, Bažnyčios. Tai reiškia tebūnie taip, kaip buvo, nieko politikoje nekeiskime...
Kur buvo laidojami žuvę partizanai, gerai nežinome. Jei žinotume, ta vieta būtų šventa, brangi.
Mūsų gyvenime daug tuščio pasigyrimo: leidžia milijonus dėl tuščios, nereikalingos garbės, kad patektų į Gineso rekordų knygą. Verčiau tuos pinigus atiduotų neturtingiems, būtų nauda ir padėka. Kokia nauda iš didžiausios eglės, išvirto cepelino ar ko nors iškepto?
Jei šiandien turi pinigų, gali viską pasiekti: už tave balsuos, girs, gins, net jei būtum nusikaltėlis, kenktum Lietuvai. Todėl stengiamasi bet kaip vagystėmis ir plėšimais, įvairiais nusikaltimais praturtėti, įsigyti pinigų. Ir tada būsi laimingas, turėsi galią. Todėl taip yra, nes žmonės nebevertina dvasinio turto, o tik materialinį.
Kai kurie Nepriklausomos Lietuvos valdininkai 1940 metais rusų okupantus sutiko su gėlėmis, nes norėjo išsaugoti turėtą darbą ir privilegijas. Deja, juos vėliau ištrėmė. Buvę komunistai irgi su džiaugsmu sutiko nepriklausomybę, kad tik liktų valdžioje. Liko ir daro tą, ką anksčiau darė.
Įstatymas neleidžia prieš nusikaltėlius vartoti fizines bausmes. Tačiau įstatymas neleidžia daryti nusikaltimų. Jei nusikaltėliai nesilaiko įstatymų, reikėtų, kad jų galėtų nesilaikyti ir kiti. Būtų lygybė. Jei to nedarysime, nusikaltėlių daugės.
Sovietmečiu lietuviai, parsidavę okupantams, žudė, kankino lietuvius patriotus, nelaikė jų savais tautiečiais, o nusikaltėliais. Šiandien nukentėję lietuviai nekeršija savo kankintojams, komunistams, laiko juos lietuviais, nors buvę skrebai ir kiti pataikūnai kaišioja lazdas į nepriklausomybės ratus. Toks tikrų lietuvių elgesys man primena pasaką, kai gimusiu vaiku nepasidalijo dvi moterys. Netikra motina sutiko, kad vaiką pusiau perkirstų ir taip juo pasidalytų. Tikroji su tuo nesutiko, o siūlė gyvą vaiką atiduoti apsišaukėlei. Šiandien lietuviai pakenčia komunistus, kad tik Lietuva būtų laisva, nepriklausoma. Lietuviai komunistai sovietmečiu lietuvių patriotų nekentė, nes jiems rūpėjo ne Lietuvos gyvybė, o sava kišenė, sovietinė garbė.
Sovietmečiu manęs nekentė, boikotavo už pasaulėžiūrą, tikėjimą, patriotizmą, nepartiškumą, reikalavo spaudoje girti šlovingąjį sovietizmą. Už neklausymą šantažavo, šmeižė, net žadėjo mano vardu rašyti spaudoje, suredaguodavo kartais mano straipsnius, kaip jie norėjo, persekiojo. Kartais bijodamas paklausydavau, ypač jei rašiau apie negeroves. Užtekdavo parašyti, kad sunkumai laikini, nes partija rūpinasi žmonėmis, ir ateityje jų nebus. Taigi buvo taip, kad ir vilkas sotus, ir ėriukas nesuėstas: prisimindavau blogumus, o partiją pagirdavau. Ir viskas buvo gerai. Šiandien už visa tai tenka atsakyti, ypač kad prievartaujamas kartais parašydavau, kaip norėjo, reikalavo, todėl jaučiu ignoravimą, boikotavimą. Matyt, taip reikia, o užtarti nėra kam, nes skundėjų dar daug.
Jonas DAUDA
Panevėžio rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|