|
Kryžkelėje
Petras KATINAS
Po Sovietų Sąjungos žlugimo, kol egzistuoja nepriklausoma Ukrainos valstybė, jos vadovai vis dar tebeieško savo kelio ir nacionalinės idėjos. Tuo labiau kad Maskva vis dar su panieka rašo apie Ukrainos nepriklausomybę, o žodį nezaležnaja visada rašo kabutėse. Atseit ukrainiečiai patys išsigalvojo tą nepriklausomybę ir be Rusijos Ukraina paprasčiausiai negalės išgyventi. Ta nezaležnost tėra tik Vakarų primestas išsigalvojimas dirbtinis. Tuo tarpu turtingoje šalyje labai didelė gyventojų dalis tokiais dalykais nelabai rūpinasi. Pagrindinis rūpestis išgyventi šiuo sudėtingu laikotarpiu. Per nepriklausomybės metus gyventojų Ukrainoje sumažėjo keliais milijonais. Be to, valdžioje klesti korupcija. Todėl nacionaliniam pasididžiavimui nėra daug prielaidų.
Po daugiau kaip dešimt nepriklausomybės metų, Ukraina vis dar neapsisprendžia, kokiu keliu jai eiti, ir neįstengia išsiaiškinti, kur nuvedė šalį nuolatinio blaškymosi tarp Vakarų ir Rusijos politika. Aišku, tą blaškymąsi suprasti galima. Juk geografiškai ir istoriškai taip susiklostė, kad tokia svyravimų politika tapo neišvengiama. Tačiau pasirinkimo problema nuo to nė kiek netampa bereikšmė ir nepraranda savo aktualumo. Tai gana skaudus ir svarbus klausimas.
Žinoma, europietiškas pasirinkimas jau seniai tapo oficialiu Ukrainos užsienio politikos kertiniu akmeniu. Deja, tas akmuo kartkartėmis vis paridenamas Maskvos link. Tuo ypač pasižymi baigiantis savo kadenciją Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma. Tai itin skaudus klausimas, ypač prisimenant, kaip skausmingai nemaža dalis Ukrainos politinio elito priėmė Europos Sąjungos plėtrą, kai ES išorinė siena visiškai priartėjo prie Ukrainos. Reikėtų pažymėti, kad per visus nepriklausomybės metus dargi patys atkakliausi Ukrainos vakariečiai įsitikino, kad Kijevo valdžios vykdoma politika bemaž nė kiek nepriartino šalies prie Europos. Daugiausia buvo apsiribojama žodinėmis deklaracijomis. Pirmiausia dar ir todėl, kad šaltakraujiški ir pragmatiški europiečiai puikiai supranta, jog Ukraina pernelyg didelė ir iš esmės gana nutolusi nuo europietiškų tradicijų. Todėl ES pareigūnai mandagiai apsiriboja bendrais palinkėjimais ir aiškiomis užuominomis: štai jūs iš pradžių pasistenkite tapti tikrai demokratine ir visuotinės gerovės siekiančia valstybe, tada pradėsime kalbėti ir apie konkrečius reikalus. Taigi įsiliejimas į Europą ne toks jau paprastas, kaip ir sovietinių laikų išsiilgusiųjų pastangos glaudžiai suartėti su Rusija.
Pirmiausia tam suartėjimui su Maskva labai priešinasi Vakarų Ukrainos gyventojai, nemaža inteligentijos dalis. Daugelis puikiai prisimena Stalino represijas, dirbtinai sukeltą didžiulį badą kolektyvizacijos laikotarpiu. Vakarų Ukraina visą laiką buvo antirusiškai nusiteikusi ir tos nuotaikos nė kiek nesumažėjo per nepriklausomybės metus, nepaisant korupcijos valdžioje ir ekonominių sunkumų. Vakarai, aišku, irgi netrokšta to suartėjimo. Jie puikiai suvokia, kad Rusijos imperijos atgaivinimas neįmanomas, jeigu Ukraina taps euroatlantinių struktūrų dalimi.
Tuo tarpu visi supranta, jog Ukrainos ryšiai su Maskva, ne tik politiniai, bet ir ekonominiai bei kultūriniai, yra gana glaudūs. Jau nekalbant apie psichologinius. O suartėjimas su Vakarais - irgi ne rožėmis klotas. Maskvos politologai ir politikai nuolat primena Kijevui, kad kito kelio, kaip glaudus bendradarbiavimas su Rusija, Ukraina neturi. Todėl pirmiausia brukamas vadinamosios bendrosios ekonominės erdvės variantas. Arba slavų valstybės. Tuo rūpinasi ne tik V.Putinas, bet ir Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka. Diegiama mintis, kad Ukraina, kaip slaviška šalis, niekada nepritaps Europoje. Pavyzdžiui, Rusijos savaitraščio Literaturnaja gazeta politikos apžvalgininkas Igoris Serkovas gąsdina, jog geriausiu atveju Ukrainai bus skirta vieta ES užkaboriuose. Esą Ukraina, jeigu jai pavyktų įstoti į Europos Sąjungą, taptų tik paklusnia Lenkijos marionete. Varšuva diktuosianti Kijevui Briuselio direktyvas, o tas privalės jas klusniai vykdyti. Tačiau ir sąjunga su Maskva, sekant Baltarusijos pavyzdžiu, būtų pražūtinga. Ypač ryškėjant Maskvos imperinėms ambicijoms. Kita vertus, Ukraina - tai ne Baltarusija, ir jos gyventojų mentalitetas labai skiriasi nuo visiškai surusintų baltarusių. Be to, Vakarų Ukrainos gyventojų dauguma nė girdėti nenori apie glaudesnius ryšius su Rusija.
Nemažai gali nulemti Ukrainos artimiausią politinę orientaciją artėjantys prezidento rinkimai, įvyksiantys spalio 31 dieną. Euroatlantinės Ukrainos orientacijos šalininkai visas savo viltis deda į buvusį premjerą Viktorą Juščenką. Neatsitiktinai neseniai jis smarkiai apsinuodijo ir kelias dienas gydėsi Austrijoje. Pats V.Juščenka ir jo šalininkai visiškai įsitikinę, kad rimčiausią didžiosios opozicijos kandidatą buvo bandoma nunuodyti. Tai, aišku, nieko nauja. Dabartinio prezidento L.Kučmos šalininkai ir jo žinioje esančios specialiosios tarnybos, sekdamos Rusijos pavyzdžiu, nevengia tokių dalykų. Ironiškų komentarų bangą sukėlė išpūstas incidentas su L.Kučmos ir Rusijos remiamu kandidatu į Ukrainos prezidentus dabartiniu premjeru Viktoru Janukovičiumi. Atvykęs agituoti už save į Ivano Frankovsko miestą, jis buvo apmėtytas kiaušiniais. Buvo paskelbta, kad premjeras savo apsilankymo Priekarpatės universitete metu gavo į galvą ne tik kiaušiniais, bet ir kažkokiu aštriu daiktu. Esą net buvo dėl to paguldytas į ligoninės reanimacijos palatą. Keista, bet po nakties iš reanimacijos premjeras grįžo namo ir vėl tęsė agitacinę kelionę.
Tai, kad Rusijos saugumas naudojasi įvairiausiais kagėbistiniais metodais, rodo nesenas pavyzdys su žinoma Rusijos žurnaliste laikraščio Novaja gazeta specialia korespondente Ana Politkovskaja. Ji Beslano įkaitų dramos metu bandė nuvykti į Šiaurės Osetiją ir į derybas su įkaitų grobikais pakviesti Čečėnijos prezidentą Aslaną Maschadovą. Skrendant lėktuvu A.Politkovskajai buvo atnešta arbatos ir ji, praradusi sąmonę, atsidūrė Rostovo prie Dono ligoninėje. Ten gydytojai žurnalistei aiškiai pasakė, kad ji buvo apnuodyta. Tik atsitiktinumas išgelbėjo ją nuo mirties.
A.Politkovskaja atkreipė dėmesį, kad prieš metus panašiai buvo nunuodytas ir kitas buvęs jos kolega žinomas žmogaus teisių gynėjas ir Valstybės Dūmos deputatas Jurijus Ščekočichinas, gilinęsis į Rusijos valdžios paslaptis. Jis nepaprastose kančiose mirė pernai liepos mėnesį, kai irgi išgėrė arbatos. Ne tik A.Politkovskaja, bet ir kiti vis dar nepriklausomi Rusijos žurnalistai tvirtai įsitikinę, kad neįtinkančių ir pernelyg daug žinančių žurnalistų nunuodijimui Rusijos specialiosios tarnybos naudoja sunkiųjų metalų druskas, kuriomis KGB nuodydavo į užsienį patekusius disidentus. Taigi ir nepalankus Maskvai kandidatas į Ukrainos prezidentus V.Juščenka galėjo tapti tokio suokalbio auka.
Nesvarbu, kad dabartinis Ukrainos prezidentas L.Kučma neišdrįso kaip kaimyninės Baltarusijos tėtušis A.Lukašenka surengti referendumą spalio mėnesį, po kurio pasiskelbs prezidentu iki gyvos galvos, bet Maskva tikisi jį pakeisti V.Janukovičiumi. Pastarojo kandidatūrą palaimino ir V.Putinas, atrodo, irgi einantis A.Lukašenkos pėdomis. Kitas dalykas, dauguma Ukrainos gyventojų netiki, jog spalio 31-osios prezidento rinkimai bus sąžiningi. Apklausų duomenimis, tiktai dvylika procentų gyventojų tiki, kad rinkimai vyks sąžiningai. Visi kito mano, jog rezultatai bus suklastoti. Bet Ukraina - ne Baltarusija, nors iki europietiškos demokratijos Kijevui dar labai toli. Viską lems Rytų Ukrainos gyventojų balsai. Čia gyvena dauguma iš 48 mln. Ukrainos gyventojų. Vakarų Ukrainoje, tradiciškai palaikančioje vakarietišką vystymosi kryptį, gyvena tiktai vienuolika milijonų žmonių. Negalima pamiršti dar vieno dalyko vadinamųjų juodųjų technologijų. Tų technologijų meistrai iš Maskvos jau seniai užplūdo Kijevą ir darbuojasi iš peties. Ir tie meistrai kur kas geresni specialistai nei Almaks, darbavęsi Lietuvoje pasodinant į prezidento postą R.Paksą.
© 2004 "XXI amžius"
|