Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Mūsų kelias – Lietuva

Rytas Kupčinskas Gedimino SVITOJAUS (ELTA) nuotrauka

Rytas KUPČINSKAS pagal išsilavinimą yra automatikos, telemechanikos inžinierius, daug metų dirbęs pagal specialybę. Šiuo metu – Vilniaus miesto Žirmūnų seniūnijos seniūnas. Jis – Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas, Kauno miesto tarybos narys, administracinės komisijos pirmininkas, Socialinių reikalų komiteto narys. 1996–2000 metais buvo Lietuvos Seimo narys. Gyvena Kaune. Artėjančiuose rinkimuose į Lietuvos Seimą balotiruojasi Kauno miesto Aleksoto–Vilijampolės rinkiminėje apygardoje.

R. Kupčinskas apsilankė „XXI amžiaus“ laikraščio redakcijoje ir atsakė į mūsų klausimus.

Kokios jūsų pagrindinės nuostatos rengiantis rinkimams į Lietuvos Seimą?

Pirmiausia būti kuo arčiau žmonių, jų kasdienių rūpesčių, darbų. Tai – šeima, teisingumas, gyvenimo kokybė, socialinės, buitinės problemos, visa, kas yra labai svarbu paprastam piliečiui, jo šeimai. Įvairūs savivaldybių, kitų žinybų sprendimai neturėtų žmonių užklupti netikėtai, nelauktai. Prieš priimant vienokius ar kitokius nutarimus, reikėtų kokia nors forma pasitarti su žmonėmis. Nei miesto ar rajono taryba, nei kita organizacija neturi teisės tvarkyti tų žmonių likimus, gyvenimus taip, kaip toms organizacijoms atrodo parankiau. Žmonės turi jaustis materialiai saugūs, jie turi būti ramūs dėl jiems priklausomų materialinių vertybių. Kaip galima kalbėti apie visuotinę gerovę, jei šiurkščiai pažeidžiami šeimos interesai – tai, aišku, sukelia neigiamą žmonių reakciją, nepasitenkinimą, ne vienas yra nusivylęs sunkiai atgauta nepriklausomybe… Aš nekalbu apie degradavusias šeimas, nusikaltėlius, narkomanus. Nors ir šiuo atveju neskubėkime smerkti, reikėtų pasižiūrėti, iš kur tas nuopuolis, kodėl viena ar kita žmonių grupė nuslydo nuo doros kelio. O svarbiausia – ką reikėtų daryti, kad padėtis pasikeistų į gera. Gal priežasčių toli ieškoti nereikėtų. Tai – negailestinga socialiai neorientuota rinkos ekonomika, nedarbas, kiti panašūs dalykai. Valdžios atstovai tai turėtų gerai suvokti ir ne vien gražiai pakalbėti iš televizijos ekranų ar per radiją, o veikti konkrečiai.

Užsiminėte apie neigiamus mūsų gyvenimo reiškinius, tarkime, apie nusikaltimus. Skaudu, kad jie gajūs tarp mūsų jaunimo. Net dieną paaugliai ir jaunuoliai užpuldinėja žmones, ypač - pagyvenusius, atima iš jų pinigus, sumuša. Manoma, kad Kaune tokių nusikaltėlių grupuotės veikia ne vienoje miesto vietoje. Vakarais apskritai baugu išeiti į miestą ar grįžti į namus. Žmonės sumušami, apiplėšiami tiesiog savo namų laiptinėse ar prie jų. O gal aš sutirštinu spalvas?

Ne, nė kiek. Nesidangstant figos lapeliu, galima manyti, kad auga nauja nusikaltėlių karta. Tokių dalykų yra ir kitose šalyse, bet tai mūsų neturi raminti ar guosti. Vėl noriu priminti, kad reikia ne aptakiomis frazėmis, o konkrečiai išsiaiškinti, iš kur tas nusikalstamumas, ypač tarp jaunimo. Gal vaikai gyvena amoraliose šeimose, kur drauge su tėvais ir jų sugėrovais ima į rankas pilstuko stiklinę; gal tėvai moralūs, bet jiems labiau rūpi verslo reikalai, jie „daro pinigą“, ir nėra kada užsiimti vaikų auklėjimu. Gal įtakos turi mažos tėvų pajamos, kurios negali patenkinti normalių jauno žmogaus poreikių, ir taip toliau.

Ypač neigiamą įtaką jaunimui daro kai kurių leidinių iliustracijos, televizija. Atviras seksas, žudynės, kitoks smurtas labai žeidžia jaunuolio, ypač paauglio sąmonę. Jis visa tai priima kone kaip gyvenimo normą ir, susiradęs panašiai mąstantį bendraamžį, eina užpuldinėti, plėšikauti. Tai nesudėtingas būdas nedirbant įsigyti pinigų ir juos lengva ranka išleisti savo primityviems malonumams patenkinti. Nusikaltimus skatina ir dalinis nusikaltėlio nebaudžiamumas. Dažnai jis nuteisiamas, bausmės vykdymą tam tikram laikui atidedant, ir iš teismo salės nusikaltėlis paleidžiamas. Chuliganui, vagišiui to ir tereikia… Konstitucinės nuostatos dėl teisingumo vykdymo mūsų valstybėje yra labai aktualios.

Į neigiamą televizijos įtaką jaunimui nuolat su nuogąstavimu dėmesį atkreipia Bažnyčia. Tačiau jos pastangos atsimuša į įvairaus rango pareigūnų abejingumą ar nenorą taisyti padėtį.

Seniai kalbama, kad reikėtų apriboti sekso, smurtinių filmų per televiziją rodymo laiką. Tarkime, tam skirti laiką po dvyliktos nakties. Tačiau kalbos lieka vien kalbomis.

Bet kai kas pasakys, kad dabar gyvuoja rinkos ekonomika. Privatūs televizijos kanalai kada nori, tada rodo savo laidas. Nori - žiūrėk, nenori – ne. Pagaliau savo atžalas galėtų sudrausminti ir tėvai.

Nieko panašaus. Ne vienoje užsienio šalyje, kur taip pat gyvuoja rinkos ekonomika, veikia konkurencija, yra priimti įstatymai, draudžiantys per televiziją tam tikru laiku rodyti laidas, filmus amoraliomis ar smurto temomis. Už tų įstatymų pažeidimą numatytos milžiniškos baudos. Ir tų įstatymų televizijos kanalų bosai paiso. Pamenu, kiek prieš kurį laiką Seime buvo diskusijų, kai svarstėme tabako gaminių reklamos uždraudimo potvarkį. Aš, be jokių dvejonių, balsavau, kad tokia reklama būtų uždrausta. Šiaip taip įstatymas buvo priimtas. Tačiau su amoralių filmų demonstravimo laiko apribojimu Seimas iki šiol nesusitvarko…

Tai, ką jūs minite, yra problemos, kurioms, jei būsite išrinktas į Seimą, tikriausiai skirsite daug dėmesio. Bet ar manote, kad tai galima išspręsti per vieną kadenciją? Štai Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskich, jei jo partija laimėtų rinkimus, daug žada jau pirmomis po rinkimų dienomis…

Lengviausia – pažadėti, o po to, dangstantis įvairiomis, tariamai objektyviomis priežastimis, nieko nedaryti. Labai reikėtų, kad Seime susiburtų kuo daugiau dorų, sąžiningų bendraminčių, kurie tikrai norėtų daug ką iš esmės keisti, o ne vien žadėti. Aišku, kad tai, ką aš minėjau, – ne vienerių metų darbas.

Dėl V.Uspaskich drįstu teigti, kad jo pažadai – nerealūs, tai mato ekonomistai, politikai, finansininkai. Gali būti, kad jis kokį nors pažadą išpildys, kol paaiškės, kad jį reikia atšaukti. Bet aš įžvelgiu ir kitą reikalo pusę. Darbo partija neturi politinės valdžios patirties. Dabar politikoje be politinės patirties daug nenuveiksi. V.Uspaskich to ir tereikia. Jo partijos nariai uoliai vykdys jo ir jo artimiausių bendrapartiečių komandas, kol tvirtai įsigalės valdžioje. Tada ims įgyvendinti savo tolesnius sumanymus.

Kai kada tenka išgirsti, kad Sąjūdis Lietuvoje jau nereikalingas, kad jis savo darbą jau atliko. O jūs esate Lietuvos sąjūdžio tarybos pirmininkas…

Žinau, tokių nuotaikų esama… Prasidėjus Atgimimui, vienas pagrindinių uždavinių buvo atkurti Lietuvoje nepriklausomybę. Tą padarius, išvedus iš šalies sovietų kariuomenę, atlikus daugybę kitų reikšmingų darbų, Sąjūdžiui veiklos barai išsiplėtė. Mums labiausiai rūpi nepriklausomybės išsaugojimas, su kitomis žinybomis, organizacijomis aktyviai ginti valstybės ir tautos interesus. Nepamirškime ir Rusijos grėsmės. Tai ne baimės sindromas, kaip kai kas mėgsta pašnekėti. Nemanykime, kad mūsų didžioji kaimynė ramiai tūno nuleidusi nosį…

Žinoma, dabar, kai Lietuva jau yra NATO narė, mes priklausome Europos Sąjungai, pavojaus tikimybė labai maža. Tačiau budrumo prarasti negalima. Nes Rusijai visos priemonės priimtinos. Didžioji kaimynė – gudri, klastinga, tai Lietuva ne vieną kartą patyrė. Nesvarbu, kad ši šalis pakeitė savo pavadinimą. Kaip sakoma, ta pati mergelė, tik kita suknelė. Be abejo, mes turėtume apie tai visuomenę plačiau informuoti, kad ji nebūtų klaidinama.

Jūs esate Vilniaus miesto Žirmūnų seniūnijos seniūnas. Tad gyvenate Kaune, o dirbate sostinėje, einate tokias atsakingas pareigas. Žinoma, esate arčiau žmonių, geriau žinote jų reikmes, nuotaikas, džiaugsmus ir nepasitenkinimą. Kaip sekasi?

Į Vilnių važiuoju kiekvieną dieną, jei nebūnu kur išvykęs, ten pasirodau ir per atostogas. Teisingai pastebėjote, kad, dirbdamas seniūnu, esu nuolat arčiau žmonių, artimiau su jais bendrauju. Jų bėdos, rūpesčiai panašūs kaip ir Kaune, kitose šalies vietovėse. Tai – socialinės, komunalinės, aplinkos tvarkymo, kitos problemos. Trumpa Žirmūnų seniūnijos charakteristika būtų tokia: joje gyvena apie 47 tūkst. gyventojų, iš jų – 28 tūkst. lietuvių, aštuoni tūkstančiai rusų, septyni tūkstančiai lenkų, dar kitų tautybių žmonių. Vilniuje yra 21 seniūnija, mūsų – pati didžiausia.

Vienas svarbiausių dabarties rūpesčių – blokinių namų renovacija. Tokių namų yra daugiau kaip 100, didžiuma jų pastatyti daugiau nei prieš 40 metų, tad per tą laiką gerokai susidėvėjo. Reikia keisti stogus, langus, inžinerines komunikacijas, kitką. Namai bus renovuojami neiškeliant gyventojų – tam yra parengta speciali technologija. Pirmą tokį namą renovuosime dar šiais metais.

Dar daugiau dėmesio skirsime aplinkos tvarkymui. Jau dabar tarp visų Vilniaus seniūnijų esame pirmame septintuke, bet ir darbų laukia nemažai. Ne lopysime, kaip tai buvo įprasta iki šiol, bet ištisai asfaltuosime gyvenamųjų namų kiemus, įvažiavimus į juos. Bus gėlynų, vaikų žaidimo aikštelių. Tiesa, tas galimybes šiek tiek varžo tai, kad kiemai – maži, namai – susispaudę. Bet ieškome išeičių, kad gyventojams būtų geriau.

Kaip kituose Vilniaus miesto rajonuose, taip ir Žirmūnuose gyvena nemažai turtingų žmonių – verslininkų, valdininkų. Tačiau tokie labiau statosi nuosavus namus. Tik mūsų seniūnijoje tokioms statyboms vietos beveik nėra, viskas užimta, užstatyta.

Žirmūnų teritorijoje yra ir buvęs karinis Šiaurės miestelis. Jį dabar administruoja savivaldybės UAB „Šiaurės miestelis“. Jame auga nauji prekybos centrai, kitos įstaigos. Manau, kad tai gerai.

Didesnius mūsų užmojus trikdo tai, jog mes neturime savo biudžeto, pinigai skiriami „iš viršaus“. Jų nepakanka, tenka tenkintis tuo, kas duodama.

Aktyvi jūsų visuomeninė veikla, darbas Vilniuje. Kaip išsitenkate laike, kaip visur spėjate? Ar nesulaukiate priekaištų iš šeimos?

Įtemptą gyvenimą gyvenu ne aš vienas. Jei jau pasirinkau tokį kelią, einu juo nedvejodamas. Kiekvienos dienos darbotvarkė surikiuota valandos tikslumu, gal dar tiksliau. Nenoriu būti banalus ir girtis, kiek daug dirbu ir kiek padarau – apie tai tegul sprendžia kiti. O šeima jau seniai susitaikė su tokiu mano gyvenimo būdu. Be to, vaikai – jau suaugę, savarankiški, tėvelio globos jiems nereikia. Beje, sūnus Andrius – irgi Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, Jaunimo reikalų tarybos pirmininkas, Antikorupcinės komisijos pirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto informacijos komunikacijų magistras. Dukra Rita baigė Kauno medicinos universitetą, yra gydytoja rezidentė, žmona Zita – inžinierė ekonomistė. Žinoma, kad šeimai laiko skiriu mažai, bet ką darysi.

Apskritai mes čia labiau kalbėjome apie problemas, sunkumus, nepriteklius, panašius dalykus. Bet šviesių spalvų mūsų gyvenime yra žymiai daugiau ir tik nenorintieji jų matyti – to nemato, nepastebi. Niekam nekyla abejonių, kad Lietuva eina teisingu keliu. Jame – daug darbų. Tikiuosi, kad apie tai mes irgi kada nors pakalbėsime plačiau.

Dėkoju už pokalbį. Linkime visokeriopos kloties.

Kalbėjosi Benjaminas ŽULYS

© 2004 "XXI amžius"