| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Vilniaus arkivyskupijoje Varėnos dekanate Šv. arkangelo Mykolo atlaiduose
VARĖNA. Rugsėjo 26-ąją, sekmadienį, medinė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia sunkiai talpino visus, dalyvavusius tituliniuose Šv. arkangelo Mykolo atlaiduose. Jų metu kardinolas Audrys Juozas Bačkis šešiasdešimt keturiems jaunuoliams suteikė Sutvirtinimo sakramentą ir visiems, dalyvavusiems atlaiduose, priminė, jog Sutvirtinimo sakramentas, kurį turi teisę teikti tik vyskupas, yra ženklas, kad Jėzus Kristus pažymi krikščionį savo Dvasios antspaudu ir iš aukštybių duoda jam ypatingų jėgų būti Kristaus liudytojus. Jaunuolių kaktas patepęs šventąja krizma ir ištaręs žodžius: ,,Priimk Šventosios Dvasios dovanos ženklą, kardinolas juos palaimino. Šv. Mišias aukojęs Varėnos parapijos klebonas kun. Valentinas Virvičius pasidžiaugė, kad po dešimties metų pertraukos šioje bažnyčioje vėl teikiamas Sutvirtinimo sakramentas. Varėnos katalikų bendruomenė, atsidėkodama kardinolui už dalyvavimą atlaiduose ir už Sutvirtinimo sakramento suteikimą Varėnos krašto jaunuoliams, įteikė Jo Eminencijai dzūkiškos duonos kepalą. Po atlaidų visi turėjo puikią progą pabendrauti su kardinolu. Rūta AVERKIENĖ Autorės nuotrauka
Merkinės dekanate Kryžius nekaltų aukų Paminėtas Klepočių tragedijos 60-metis
Ryliškės. Rugsėjo 19 dieną, sekmadienį, minint 60-ąsias Klepočių žudynių metines, šv. Mišias Ryliškių Šv. Monikos bažnyčioje aukojo Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis ir kancleris kun. Gediminas Tamošiūnas, Žiežmarių parapijos klebonas kun. Rokas Puzonas, Alytaus Šv. Liudviko parapijos altaristas kun. Zigmas Gustainis kartu su Alovės ir Ryliškių parapijų ganytoju kun. Stanislovu Stankevičiumi. Bažnyčioje giedojo Vilniaus Arkikatedros krikščioniškojo giedojimo grupė (vadovė J.Bukontaitė). Po šv. Mišių ir iškilmingos eisenos apie bažnyčią, prasidėjo minėjimas. Šventė vyko labai iškilmingai, dalyvavo daug žmonių, tarp jų ir 35 šauliai bei jaunieji šauliai iš Alytaus, Varėnos, Merkinės. Sugiedojus Lietuvos himną, skaitomos visų žuvusiųjų pavardės, jie pagerbiami tylos minute ir Alytaus penkių jaunųjų šaulių ginklų trimis salvėmis, nes dauguma žuvusiųjų buvo davę priesaiką tėvynei, tarnavę kariuomenėje, priklausė Šaulių organizacijai. Maldas į dangų kėlė Ryliškių etnografinio ansamblio (vadovė A.Baranauskienė), Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Alytaus skyriaus choro Atmintis (vadovas S.Mikalonis) ir Alytaus rajono kamerinio vokalinio ansamblio (vadovė R.Maslauskaitė) giesmės ir dainos. Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas apgailestavo, kad, nors visa Lietuva žino Pirčiupių kaimo tragediją, tik nedaugelis gali papasakoti apie kito mažo Dzūkijos kaimo Klepočių gyventojų žudynes. Ilgą laiką, ištisus dešimtmečius, šį pragarą išgyvenę žmonės bijojo apie tai net kalbėti. Negana to, apie nežmoniško žiaurumo priežastis neturime jokių duomenų iki šiol. Niekas neatsakė į skaudžiausią klausimą, už ką? kalbėjo meras. Tai žiauriausia po karo raudonojo teroro akcija Lietuvoje prieš taikius gyventojus, kai buvo nuniokoti Merkinės ir Alovės valsčių Klepočių, Lizdų, Ryliškių, Taručionių, Druskininkų, Pieriškių, Vabalių, Fermos, Bugonių, Dubrių ir kiti kaimai, nužudyta ir sužalota dešimtys žmonių. Klepočių memorialą ąžuolo lapų girlianda ir gėlėmis papuošė Makniūnų pagrindinės mokyklos moksleiviai, kryžių papėdės pražydo gėlėmis ir supleveno žvakučių ugnys, o Alytaus jaunieji šauliai dar kartą iššovė tris garbės salves. Ryliškių pagrindinėje mokykloje vyko prisiminimų vakaras. Buvo eksponuojama proginė spaudinių paroda. Tą pačią dieną varėniškių iniciatyva Raitininkų seniūnijoje, miške prie Lizdų ežero, Alytaus apskrities šaulių rinktinės kapelionas kun. S.Stankevičius pašventino paminklą 1947 m. spalio 31 d. ir vėliau žuvusiems Dzūkijos partizanams. Tai Šarūno rinktinės karininko Antano Juozapavičiaus grupės vadui Antanui Grušauskui-Siaubui, Pranui Čaplikui-Vėjeliui, Anicetui Gavučiui-Perkūnui, Antanui Juškevičiui-Savanoriui, Juliui Muzikevičiui-Dobilui, Vytautui Gaveliui-Dūmui, Vytautui Jurkevičiui-Rytui ir Mečislovui Baliukevičiui-Girėnui. Paminklą, LPKTS Varėnos skyriaus narių paprašyti, iš apylinkėse surinktų lauko akmenų pastatė Varėnos 5-osios kuopos šauliai, vadovaujami kuopos vado mokytojo Kęstučio Plukio. Granito lentoje iškaltos žuvusiųjų už laisvę partizanų pavardės. Gausiam būriui atvykusių žuvusiųjų giminių ir artimųjų, politinių kalinių ir tremtinių, šauliams ir vietos gyventojams Lietuvos Respublikos Seimo narys Algis Kašėta papasakojo apie grupės vado puskarininkio Antano Grušausko-Siaubo ir jo vyrų žygius, trumpai nušvietė tragišką šio krašto dzūkų istoriją ir priminė pasipriešinimo ir partizanų kovų istorinę reikšmę, pagarbą žuvusiesiems. Perskaičius kiekvieno žuvusiojo partizano pavardę, miško tylą sudrebindavo Alytaus jaunųjų šaulių atliekamos darnios pagarbos salvės. Vėliau žilagalviai renginio dalyviai, prisimindami praeitį, padainavo keletą partizanų dainų. Ankstų 1944 m. gruodžio 23-iosios rytą, Kalėdų išvakarėse, tikintis užklupti kuo daugiau žmonių, 3-iojo Baltarusijos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės 331-ojo pulko ir 86-ojo pasienio pulko daliniai bei stribai iš Merkinės, Alovės ir Alytaus apsupo Ryliškių parapijos kaimus, atkirsdami juos nuo kelių ir nuo Nemuno. Degino sodybas, jose užkluptus vyrus šaudė, badė durtuvais ar gyvus mėtė į ugnį. Visur aidėjo šūviai, moterų bei vaikų klyksmas ir gyvulių baubimas. Gruodžio 23 dieną baudėjai sudegino 49 sodybas: Klepočiuose 21 (iš 32); Lizduose aštuonias (iš 12); Ryliškiuose ir Druskininkuose po keturias; Taručionyse penkias; Fermoje dvi; Bugonyse, Ežerynuose, Miežonyse, Piliakalnyje ir Rinkavoje po vieną. Visur grobstė turtą, ypač gyvulius. Tądien baudėjai nužudė 24 vyrus: Klepočiuose 12: Adomą Baranauską (apie 65 m.), Vaitiekų Kasiulyną (apie 60 m.), Mikalonius Joną (apie 70 m.), Juozą (45 m.), Kazį (apie 25 m., invalidą) ir Roką (50 m.), Muzikevičius Andrių (apie 60 m.), Bronių (apie 25 m.), Juozą (apie 45 m.), Kazį (apie 35 m.), Vytautą (18 m., gimnazistą) ir Vladą (apie 55 m.); Druskininkuose keturis: Tomą Buroką (apie 50 m.), Julių Milių (55 m.), Augustą Prėskienį (apie 35 m.); Taručionyse šešis: Antaną Burzdiką, Zigmą Karpušką, Vincą Krukonį, Steponą Navagrudską ir jo sūnų Vladą, Kazį Verenių; Fermos kaime Praną Čapliką; Pieriškėse Juozą Dakinevičių (apie 35 m.). Dar kelias dešimtis vyrų baudėjai suėmė ir tardė Ryliškių gyventojo Juozo Bloznelio name, kur buvo laikinai įsikūręs jų štabas. Kitus tardė Druskininkų ir Galintėnų kaimuose. Kitą dieną sužaloti suimtieji šaltyje buvo varomi į Merkinę, vėliau į Alytų. Gruodžio 25-osios rytą prasidėjo antrasis šios tragedijos etapas. Iš Galintėnų traukiančią baudėjų koloną Vabalių kaime pasitiko partizanų ugnis. Po trumpo mūšio, traukiantis nuo gausesnio priešo, žuvo būrio vadas Antanas Krajauskas ir Juozas PetravičiusŠnekutis. Įsiutę rusų kariškiai nušovė Zigmą (g. 1884 m.) ir Eleną (g. 1894 m.) Gegužius, peršovė dešimtmetę jų dukrą Antaniną, taip pat Antaną Maslauską ir Antaniną Jegelevičienę. Sudegino ne tik šių žmonių, bet ir brolių Vlado bei Tomo Maslauskų, Vlado Bucevičiaus bei Vlado Vitkausko sodybas, Martyno Bucevičiaus pirtį. Dubriuose sudegino Juliaus Pavilonio ir Vaclovo Maslausko sodybas, o juos pačius nušovė ir įmetė į ugnį. Dešimtis vyrų, sugaudytų aplinkiniuose kaimuose, baudėjai žiauriai kankino Juozo Jegelevičiaus ir Felikso Pilkionio sodybose. Kitą dieną juos nuvarė į Nemunaitį, kur vėl tęsė tardymus, vėliau į Alytaus kalėjimą. Pakeliui Užupiuose dar nužudė Roką Juškelį. Daugelis jų nesugrįžo ir nepamatė savųjų namų pelenų, nes prievarta buvo išsiųsti į frontą ar išvežti į Sibiro lagerius. Sunaikintas ir išplėštas, atimtas ir išvežtas daugelio šeimų turtas. 32 nužudyti ir trys peršauti žmonės, per 100 suimtų, sudeginta apie 60 sodybų tokia buvo sovietų valdžios kūrimo pradžia, siekiant palaužti gyventojų dvasią, įbauginti ir priversti paklusti. Baudžiamajai akcijai vadovavo NKVD kariuomenės žvalgybos valdybos I skyriaus viršininkas papulkininkis Šutovas ir 331-ojo pasienio pulko 3-iojo šaulių bataliono vadas kapitonas Konosenkovas. Ją koordinavęs 3-iojo Baltarusijos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės vadas generolas I.Liubyj gruodžio 24-25 dienomis raportavo SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojui P.Kapralovui, kad akcijos metu buvo užmušti 25 ir suimtas 81 banditas, sudeginti trys šaudmenų sandėliai bei penkiolika vienkiemių taip baudėjai dangstė okupuoto krašto gyventojų skerdynes. Beje, Daugų valsčiuje per tas Kalėdas buvo sudegintos keturios sodybos Žvigždėnuose, po vieną Melnytėlėje ir Skraičionyse. Keturios sodybos sudegintos ir Jiezno valsčiaus Verbyliškių kaime. Tokia pat teroro akcija baudėjai 1944 m. gruodžio 16-21 d. nusiaubė Kauno apskrities Čekiškės valsčių. Šių akcijų įkvėpėjai buvo LSSR Komisarų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas, vidaus reikalų komisaras Juozas Bartašiūnas ir Lietuvos pasienio karinės apygardos vadas generolas majoras Michailas Byčkovskis. Dešimtmečius šiuos kraupius įvykius gaubė tyla. Pirmoji 1981-aisiais apie juos prabilo disidentinė Aušra, kurios publikaciją JAV lietuvių laikraštis Dirva 1982 metais perspausdino, o radijo stotys Laisvoji Europa ir Amerikos balsas pagarsino eteryje. Laikas viešumui atėjo tik 1988 metais. Vienas Alytaus Sąjūdžio įkūrėjų Vytautas Ledas kartu su V.Jaručiu ir V.Kolesnikovu atliko tyrimą, apklausęs keliolika teroro akcijos įvykių liudytojų. 1988 m. gruodžio 17 d. Alytaus Sąjūdžio II konferencijoje priimta rezoliucija Nr.5 reikalavo paskelbti turimą medžiagą apie egzekuciją, įvardyti ir teisti jos vykdytojus, kompensuoti gyventojams patirtą žalą ir įamžinti žuvusiųjų atminimą. Kraupiems faktams ir liudijimams sugulus į atsiminimų eilutes, V.Ledas su savo bendražygiu žurnalistu Linu Jakštoniu parengė specialų Alytaus Sąjūdžio laikraščio numerį Vienų Kalėdų kronika, kuris dvylikos tūkstančių egzempliorių tiražu pasklido po visą Lietuvą. 1989 metais buvo sudaryta vyriausybinė komisija stalinistų nusikaltimams tirti, užvesta baudžiamoji byla, tačiau niekas, net ir rusų kareiviams talkinę 46 stribai, taip ir nebuvo nubausti. 1989-1990 metais V.Kolesnikovas ir kiti Alytaus sąjūdininkai rengė kūrybines stovyklas nukentėjusiuose kaimuose. Medžio drožėjų, kalvių, keramikų ir architekto sukurtas Klepočių memorialinis ansamblis primena kruvinąsias Kalėdas. Tragediją įamžino kryžiai, koplytėlės ir skulptūros, varinėse lentose iškalti visų žuvusiųjų vardai ir pavardės. Ženklai egzekucijos aukoms pagerbti iškilo ir kituose kaimuose. Raitininkų seniūnijos bendruomenė atsakingai svarstė, kaip ir kada paminėti Klepočių žudynių 60-ąsias metinės. Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis pasiūlė susirinkti ir tragediją prisiminti, jos aukas paminėti per Šv.Kryžiaus Išaukštinimo tradicinius atlaidus, nes kryžius ir tapo nekaltų aukų įamžinimo ženklu. Gintaras LUČINSKAS,
Šiaulių dekanate Pristatyta Turino Drobulės kopija
Šiauliai. Rugsėjo 26-ąją į Šiaulių Katedrą rinkosi žmonės, vedini smalsumo, noro pamatyti savo akimis, prisiliesti prie to, apie ką jau seniai girdėjo... Tą popietę čia prasidėjo Turino Drobulės kopijos pristatymas. Brangios religijos kopiją pristatė religijos meno žinovė menotyrininkė Sigita Maslauskaitė. Turino Drobulės kopija tai natūralaus dydžio lininis audinys, ant kurio matomas žmogaus kūno atspaudas iš priekio ir iš nugaros. Drobulėje įsispaudusios žymės liudija, jog joje įvyniotas žmogus buvo žiauriai kankintas ir nukryžiuotas. Drobulės originalas laikomas Turino mieste, Šiaurės Italijoje. Pasak menotyrininkės, Šiaulių Katedroje kabanti relikvijos kopija padeda tikintiesiems apmąstyti Kristaus kančią ir melstis. Drobulė skelbia savo žinią. Komentuodama mokslinius tyrimus, kurie padėtų įminti slėpinį, S.Maslauskaitė pacitavo popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, jog ši Drobė yra protingumo provokacija. Bažnyčia patiki mokslininkams tęsti tyrinėjimus, kad galėtų rasti tinkamus atsakymus, susijusius su šia Drobule, kuri, pagal tradiciją, gaubė mūsų Išganytojo kūną, kuomet Jis buvo nuimtas nuo kryžiaus. Kas prie jos prisiartina, suvokia, kad Drobulė nepririša prie savęs žmonių širdžių, bet veda prie To, kuriam tarnauti ją paskyrė Dievo apvaizda. Bažnyčia nedraudžia mokslinių tyrimų, bet tikinčiajam tai yra Evangelijos pasakojimo apie Kristaus kančią tikslus atvaizdas. Taip pat buvo cituojama Popiežiaus mintis, jog šis atvaizdas yra vaisingos tylos ikona, kuri, atsisakydama išoriško didingo pasirodymo, kviečia mus įsižiūrėti, įsiklausyti ir išgirsti Dievo balsą. Pristatyme dalyvavęs Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis patvirtino, kad originali Drobulė niekuo nesiskiria nuo kopijos, matomos Šiaulių Katedroje. Ganytojas pasidžiaugė nepaprasta dovana ir pakvietė kontempliuoti prie jos, melstis, dėkoti Dievui už begalinę meilę. Tai yra tiesiog prisilietimas prie Jėzaus kančios. Nieko ryškesnio, nieko iškalbingesnio nėra pasaulyje. Tai yra ta Drobulė, į kurią buvo suvyniotas Jėzaus kūnas. Maldoje vienykimės su Kristaus kančia, semkimės stiprybės, paguodos ir vilties susitikti su Išganytoju, kuris parodė begalinę meilę viso pasaulio žmonėms. Mums reikia atsilyginti tuo pačiu: meile ir tiktai meile, - sakė vyskupas. Susirinkusiems buvo dalijamos Viešpaties veido kopijos. Kiekvieną žmogų reikia man mylėti taip, kaip Tu, giedojo Šv. Cecilijos ansamblis. Po pristatymo tikintieji dalyvavo šv. Mišiose, o joms pasibaigus vėl būriavosi prie pakabintos Drobulės kopijos. Ne vieno akyse spindėjo ašaros. Ši relikvija pasiliks Katedroje ilgiau, kad visi norintieji galėtų pamatyti, pasimelsti, įsigilinti į Kristaus meilės paslaptį. Inesė RATNIKAITĖ
Aleksoto dekanate Atlaidai parapijiečių
TABARIŠKIAI. Rugsėjo 12-ąją Kristaus Karaliaus bažnyčioje iškilmingomis šv. Mišiomis pradėtas renginių ciklas, skirtas Lietuvos žemės ūkio universiteto 80-osioms metinėms pažymėti. Tuo pačiu metu vyko Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai. Šv. Mišių koncelebracijai vadovavo Lietuvos nacionalinis delegatas Europos universitetinės sielovados komitete kun. dr. Arvydas Ramonas. Jis sakė, kad LŽŪU 80-mečio paminėjimas Tabariškių bažnyčioje yra didelė šventė ne tik akademinei bendruomenei, bet ir Katalikų Bažnyčiai, nes šis universitetas yra pavyzdys, koks gali būti tikėjimo ir proto santykis bei kaip gali vykti Bažnyčios ir aukštosios mokyklos bendradarbiavimas. Gražus bendradarbiavimas vyksta visoje Europoje, nes čia seniausios institucijos būtent ir yra Bažnyčia ir universitetas. Kunigas sakė, kad žmogaus ugdymas neįsivaizduojamas be religijos. Taigi protas ir tikėjimas ne supriešinami, bet sutaikomi. Tai ypač aktualu šių dienų pasaulyje, kai dažnas klausia, kas yra islamas fundamentalistų judėjimas, siekiantis sunaikinti žmoniją, ar religija? Atlaidų procesijoje su LŽŪU vėliavomis dalyvavo gausus būrys studentų ir dėstytojų, o po iškilmių bažnyčioje visus, norinčius dar pabūti drauge, sunkiai sutalpino Tabariškių bendruomenės namai. Ši diena akivaizdžiai parodė, kad parapijos klebono ir LŽŪU kapeliono klebono kun. Jordano Kazlausko pastangos sutelkti parapijiečius ir universiteto bendruomenę yra vaisingos. Robertas BUCKUS Ričardo ŠAKNIO nuotrauka
Panevėžio arkivyskupijoje Panevėžio dekanate
Panevėžys. Ketvirtas mėnuo Švč. Trejybės bažnyčios viduje vyksta remonto darbai, tačiau joje nenutraukiamos pamaldos. Remonto pėdsakai kruopščiai nuvalomi. Bažnyčia - Dievo namai, todėl turi būti sutvarkyti taip, kad įėjus į juos būtų gražu, jauku ir miela, jie džiugintų dvasią, - kalbėjo bažnyčios rektorius kanauninkas Bronius Antanaitis. Jis neslėpė, kad surinkti lėšų remontui darosi vis sunkiau, todėl jam tenka suktis kaip voveraitei rate. Kanauninkas sakė girdėjęs, jog miesto savivaldybė yra skyrusi 20 tūkstančių litų, tačiau tų pinigų dar nėra matęs. Bažnyčios sienos nebeteikė pasigerėjimo. Jos buvo pajuodusios arba apipelijusios, nes yra iš akmenų statytos. Mūriniam namui žiemą reikalingas pastovus šildymas, tačiau jo viduje tokiu metų laiku būna tik trys keturi laipsniai šilumos. Iš miesto centralizuotai tiekiama šiluma bažnyčiai yra per brangi, todėl esame priversti ją reguliuoti, - sakė zakristijonas Vladislovas Rudžianskas. Bet jau dabar bažnyčios vidus džiugina akį. Nuoširdžiai padirbėjo restauratorius Petras Rinkūnas su savo sūnumi Dariumi. Meistrai pasakojo, jog sunkiausias darbas buvo nuskusti lubas. Vienas ant kito buvo užtepti trys dažų sluoksniai. Paskutinį kartą, anot restauratoriaus P.Rinkūno, bažnyčia buvo remontuota prieš l6-17 metų. Sienos kareivių buvo išpurkštos kalkėmis storu sluoksniu. Daugelyje vietų teko keisti tinką - buvo atšokęs nuo sienos. Nemenkų įgūdžių pareikalavo karnizų tinkavimas. Gabalais buvo išgriuvę, todėl juos teko atstatyti iš naujo. Patyręs bažnyčių remonto meistras P. Rinkūnas garantavo: jeigu bus normaliai šildoma bažnyčia, vokiški akriliniai dažai joje išsilaikys 20 metų. Restauratorius sugeba atlikti visus bažnyčios remontui reikalingus darbus - pradedant altoriumi ir baigiant šventųjų paveikslų atnaujinimu. Tokių gudrybių jis mokėsi devynerius metus pas dailininką Algį Andriekų. Dabar patirtį iš tėvo perima sūnus Darius. Aukštaūgis jaunuolis patikimas P. Rinkūno pagalbininkas yra baigęs verslo vadybos ir administravimo specialybę Panevėžio aukštesniojoje technikos mokykloje. Su darbų užsakovu - bažnyčios rektoriumi kan . B. Antanaičiu P. Rinkūnas yra pažįstamas beveik 30 metų. Restauratorius apie jį taip atsiliepė: Išmano remonto darbus. Dirbau jo samdomas Šeduvoje, Dambavoje, Linkuvoje ir jokių problemų neiškildavo. Ant bažnyčios sienų, kur atlikti remonto darbai, jau iškabinti nauji, Kristaus Kančios kelio stotis vaizduojantys paveikslai. Jie buvo aptikti prieš porą metų, montuojant iš Vokietijos gautus varpus. Zakristijonas V. Rudžianskas prisiminė: Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje tapytas stacijas su kun. Robertu Pukeniu parvežėme berods iš Gruzdžių. Jos atrodė apgailėtinai. Restauruoti paveikslus vežiau pas meistrą, gyvenusį Vilniaus gatvės penkiaaukštyje. Senosios stacijos buvo blyškios ir nenatūralios, daugelyje jų buvo vaizduojami arkliai. Naujosios derinasi prie langų vitražų. Visą bažnyčios vidaus remontą meistrai žadėjo baigti dar šį rugsėjį. Bronius VERTELKA
Jurbarko dekanate Lankėsi arkivyskupas
GIRDŽIAI. Rugsėjo 19-ąją Šv.Marijos Magdelietės parapijoje lankėsi ir Sutvirtinimo sakramentą teikė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Atvykusį ganytoją prie šventoriaus pasitiko Kisielių šeima. Raportą apie parapiją arkivyskupui perskaitė klebonas dekanas kun. Kęstutis Grabauskas. Papasakojęs apie parapijos ir bažnyčios istoriją, jis sakė, kad iš prieš Antrąjį pasaulinį karą buvusių daugiau kaip dviejų tūkstančių katalikų šiuo metu jų tėra apie tūkstantį. Į bažnyčią sekmadieniais iš jų ateina tik 8-9 proc. Tai daugiausia Girdžių gyventojai, nes iš aplinkinių kaimų sekmadieniais atvykti į bažnyčią būna sunku. Nepaisant to, kad aktyvių parapijiečių nedaug, žmonės noriai dalyvauja talkose, kai reikia sutvarkyti šventorių ar bažnyčią, o laukdami arkivyskupo apsilankymo, jie išdažė bažnyčios grindis. Arkivyskupas S.Tamkevičius aukojo šv. Mišias, teikė Sutvirtinimo sakramentą. Po iškilmių parapijiečiai surengė agapę, kurioje ne tik pasivaišino, bet ir turėjo galimybę pabendrauti su arkivyskupu. Rugsėjo 19-ąją Girdžiuose, be arkivyskupo ir šią parapiją aptarnaujančio Jurbarko klebono, dar lankėsi mons. Adolfas Grušas bei svečiai kunigai Boleslovas Vaira ir Izidorius Butkus. Beje, Girdžiuose 1971-2003 metais gyveno kun. Viktoras Šauklys, MIC (1908-2003), kuris gūdaus sovietmečio laikotarpiu ugdė kunigus pogrindžio seminarijoje, 1971-1996 metais buvo šios parapijos klebonas. Romas BACEVIČIUS
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |