Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Palaimintąja paskelbta garsioji
mistikė ir regėtoja

Mindaugas BUIKA

Palaimintoji sesuo Ana Katarina Emerik su jos vizijų metraštininku Klemensu Brentanu

Palaimintoji sesuo Ana Katarina Emerik

Kelias į gyvenimo šventumo liudijimą

„Kristaus kryžius yra vilties ikona“, – šis popiežiaus Jono Pauliaus II mokymas puikiai siejasi su praėjusį sekmadienį, spalio 3 dieną, Bažnyčios palaimintąja paskelbtos vokiečių mistikės ir regėtojos vienuolės Anos Katarinos Emerik (1774-1824) gyvenimo liudijimu. Daugelį to laikotarpio žymių asmenybių, kurioms teko su ja susitikti, sesuo Ana Katarina paskatino dvasiniam atsinaujinimui ir aktyviam tikėjimo praktikavimui. Ir vėliau, susipažinę su jos vizijų aprašymu, daugelis tikinčiųjų geriau suprato Kristaus kančios slėpinį. Palaimintosios A.Emerik regėjimai darė stiprią įtaką ir amerikiečių režisieriui Melui Gibsonui, kūrusiam garsųjį filmą „Kristaus kančia“. Tiesa, kai kurie žydų veikėjai kritikavo sesers Anos Katarinos beatifikaciją, nes, jų manymu, vizijos dėl neigiamo žydų pavaizdavimo neva skatina antisemitizmą.

A.Emerik gimė 1774 m. rugsėjo 8 d. nedideliame Vokietijos regiono Vestfalijos kaimelyje Flamšėje, esančiame prie Kesfeldo miesto ir žinomo savo Kryžiaus kelio stotimis. Ji augo katalikiškoje devynis vaikus turėjusioje šeimoje, nuo ankstyvos vaikystės rodydama didelį pamaldumą ir darbštumą, kuo galėdama stengėsi pagelbėti savo neturtingiems tėvams. Visi aplinkiniai netruko pastebėti Anos Katarinos ypatingą polinkį dvasiniam gyvenimui ir stebėtinai gerą išmanymą religiniuose reikaluose bei Biblijos istorijoje, nors mokyklą ji galėjo lankyti trumpai.

Iš pradžių uždarbiaudama dideliuose kaimyniniuose ūkiuose, vėliau Ana Katarina išvyko mokytis siuvėjos amato į Kesfeldą, kur taip pat brandino savo dvasinį pašaukimą, lankydama vietos senąsias bažnyčias, dalyvaudama šv. Mišiose. Ji taip pat dažnai viena eidavo Kesfeldo didįjį Kryžiaus kelią, maldose apmąstydama jo stotis. Ana Katarina labai norėjo būti priimta į vienuolyną, tačiau daugelį kartų jai buvo atsakyta, nes ji negalėjo pateikti tuomet tradicinio turtinio įnašo. Tad, grįžusi į tėvų namus, dirbo siuvėja, tikėdamasi anksčiau ar vėliau įstoti į seserų bendruomenę.

Pagaliau 1802 metais, sulaukus 28-erių, Anos Katarinos svajonė išsipildė: kartu su savo drauge ji buvo priimta į augustiniečių kongregaciją Diulmeno mieste. Kitais metais davusi vienuolės įžadus, su dideliu entuziazmu įsitraukė į konvento gyvenimą, noriai atlikdama visus sunkiausius jai patikėtus darbus. Kaip kilusiai iš neturtingos šeimos, vienuolinėje bendruomenėje, kuriai tuomet priklausė daugiausia kilmingos ir orios merginos, Anai Katarinai iš pradžių buvo rodoma mažai pagarbos. Į tos „prasčiokės“ didelį uolumą vykdant regulos reikalavimus kitos seserys žiūrėjo su tam tikra pagieža, vadindamos ją tiesiog veidmaine. Ana Katarina šį įskaudinimą iškentė nutylėjimu ir nuolankumu. Per gyvenimo vienuolyne dešimtmetį ji taip pat dažnai sirgo, patirdama didelius fizinius kentėjimus.

Negalia paaukota už skaistyklos sielas

Po Didžiosios prancūzų revoliucijos XIX a. pradžioje, plečiantis sekuliarizacijos procesui, kurį skatino ir Napoleono užkariavimų politika, 1811 metais augustiniečių konventas Diulmene buvo uždarytas ir Ana Katarina kartu su kitomis seserimis turėjo jį palikti. A.Emerik namų šeimininke priėmė tame mieste gyvenęs vienas prancūzas kunigas, kuris iš savo tėvynės pasitraukė dėl ten vykusių dvasininkų persekiojimų. 1813 metais vienuolė sunkiai susirgo ir buvo visiškai prikaustyta prie patalo. Pagal susitarimą su kunigu, ji į pagalbą pasikvietė savo jaunesniąją seserį Gertrūdą, kuri prižiūrėjo ligonę, o kartu su atliko šeimininkės pareigas. Šią negalią, kuri faktiškai išliko ligi pat mirties, Ana Katarina paaukojo už skaistyklos sielas.

Tuo laikotarpiu Ana Katarina išgarsėjo mistiniais svarstymais, biblinio gyvenimo vizijomis, antgamtiniu bendravimu su Kristumi. Jai taip pat buvo suteikta Viešpaties malonė nešioti kraujuojančias Kristaus žaizdas, vadinamąsias stigmas, kurių skausmą ji buvo patyrusi ir anksčiau. Stebuklingas stigmų atsiradimas sukėlė platų susidomėjimą, buvo pakviestas jaunas gydytojas Francas Vėzeneris šiam reiškiniui ištirti. Iš pradžių skeptiškas ir nuo Bažnyčios nutolęs medikas po susitikimų su seserimi A.Emerik tapo tvirto tikėjimo žmogumi ir šį savo širdies persikeitimą užpildė meilės ir paramos artimui darbais.

Daktaras F.Vėzeneris apie savo kontaktus su Ana Katarina rašė detalų dienoraštį, ypač išryškindamas jos gyvenimo išskirtinį meilės žmonėms bruožą. „Aš visada laikiau tarnavimą savo artimui didžiausia vertybe, – aiškino vienuolė gydytojui. – Jau savo ankstyvoje vaikystėje prašiau Dievo suteikti man stiprybės tarnauti žmonėms ir būti naudingai. Ir dabar žinau, kad Jis patenkino mano prašymą“. Kiekvieną kartą, kai tik Ana pamatydavo žmonių skurdą arba netektį, stengdavosi jiems padėti. Net ir būdama neįgali bei nesikeldama iš patalo, Ana Katarina siūdavo drabužėlius neturtingiems vaikams ir džiaugdavosi, kad bent taip gali jiems padėti.

Šventojo Sosto paskelbtoje naujosios palaimintosios biografijoje primenamas apaštalo šv. Pauliaus mokymas, kad tarnavimas Evangelijai, tarnavimas išganymui galimas dviem būdais. Pirmiausia tai Gerosios Naujienos skelbimas žodžiais ir darbais. Kitas būdas – tai asmeninis dalyvavimas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kentėjimuose, kuris kentėjo ir mirė ant kryžiaus dėl mūsų išgelbėjimo. „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1,24), – rašė apaštalas laiške kolosiečiams. Būtent taip A.Emerik suprato ir savo fizinę negalią, savosios ligos kentėjimus kaip dalyvavimą išganyme. „Aš visada prašiau Dievo sau ypatingos dovanos, kad kentėčiau už tuos, kurie dėl klaidų ar silpnumo yra blogame kelyje ir, jeigu įmanoma, daryčiau už juos atsiteisimą“, – prisimena tokius palaimintosios pastebėjimus daktaras F.Vėzeneris savo dienoraštyje.

A.Emerik, nepaisydama prastos sveikatos būklės, noriai priimdavo gausius lankytojus, išklausydavo jų rūpesčius, savo maldomis ir padrąsinimo žodžiais suteikdavo jiems didelę paguodą, paskatindavo atsiversti ir tarnauti Bažnyčiai. Jos mokymas turėjo didelę galią, nes darniai siejosi su asmeniniu gyvenimu ir Kristaus kančios akivaizdžiu liudijimu. Anot žymiojo šveicarų teologo Hanso Urso fon Baltazaro, didžiausias palaimintosios Anos Katarinos tarnavimas išganymui buvo tai, kad ji savo ypatingą „draugystę su Dievu perkėlė į solidarumą su žmonėmis“.

Biblijos įvykių tikslus atpasakojimas

Tiek to meto bažnytiniai administratoriai, tiek ir valdžios pareigūnai su tam tikru įtarimu priėmė sesers Anos Katarinos įgytas stigmas bei tą faktą, kad paskutinius dešimt savo gyvenimo metų ji maitinosi išskirtinai tik vandeniu ir šventąja Komunija. Jai teko patirti gana griežtą, netgi brutalų komisijų tyrimą, kai, atskirta nuo artimųjų, buvo dieną naktį stebima ir skaudinama grasinamais klausimais dėl neva sumanytos apgavystės. Tačiau komisijos nieko nepadoraus nenustatė. Praėjus šešioms savaitėms po A.Emerik mirties, – ji mirė 1824 m. vasario 9 d. ir buvo palaidota Diulmeno kapinėse, – tarp tikinčiųjų pasklido gandas, kad jos kūnas pavogtas. Atlikus ekshumaciją įsitikinta, kad vagystės ne tik neįvyko, bet ir pats velionės kūnas nebuvo pradėjęs gesti.

Visi šie reiškiniai bei sesers Anos Katarinos šventas gyvenimas sąlygojo vietinių gyventojų ypatingą pagarbą bei pamaldumą, tačiau visame pasaulyje ji labiausiai išgarsėjo dėl savo vizijų apie Senojo ir Naujojo Testamento laikotarpio įvykius bei personažus, įskaitant Jėzaus ir Marijos gyvenimą. Pasirodo, A.Emerik turėjo išskirtinę dovaną būti sugrąžinta daugelį istorijos amžių atgal į biblinę epochą ir pateikti detalią informaciją, kurios net nėra Evangelijų pasakojimuose. Pati palaimintoji turėjo menką išsilavinimą ir niekada nebandė raštu užfiksuoti savojo patyrimo, bet tai perteikė jai artimas žmogus, vokiečių poetas Klemensas Brentanas, kuris nuo 1818 metų iki pat sesers Anos Katarinos mirties dažnai neatsitraukdamas buvo šalia jos ir rūpestingai fiksavo jos mintis apie išgyventus regėjimus.

1833-iaisiais, praėjus devyneriems metams po A.Emerik mirties, K.Brentanas paskelbė veikalą „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus skausminga kančia pagal Anos Katarinos Emerik meditacijas“, kuris buvo išverstas į daugelį pasaulio kalbų. Jau po K.Brentano mirties, jo literatūrinio palikimo paveldėtojai XIX a. viduryje surinko ir išleido dar didesnius veikalus „Švč. Mergelės Marijos gyvenimas“ ir „Kristaus gyvenimas“, kurie taip pat priskirti sesers Anos Katarinos regėjimams ir susilaukė plataus tarptautinio pasisekimo. Šventosios Žemės lankytojai, kurie su savimi turėjo pasiėmę A.Emerik regėjimų knygas, buvo nustebinti vietovių ir įvykių tiksliu aprašymu, kas žmogiškuoju lygmeniu buvo tiesiog neįmanoma neaplankius Palestinos ir neištyrus tenykščių objektų.

1892 metais buvo pradėtas sesers Anos Katarinos formalus beatifikacijos bylos tyrimo procesas, kuris gana sparčiai judėjo į priekį: iki XIX a. pabaigos buvos surinkti daugiau kai 130 asmenų liudijimai, patvirtinę kandidatės į šventąsias herojiškas gyvenimo vertybes. Tačiau iškilo ir nemažai klausimų, ypač dėl minėtų jos regėjimų aprašymų. Kuriuos iš publikuotų tekstų tikrai buvo galima priskirti A.Emerik, o kurie galėjo būti poeto K.Brentano kūrybos vaisius? Pagaliau kas iš pačios sesers Anos Katarinos pateiktų liudijimų, tų, kurių negalima rasti Šventajame Rašte, buvo jos pamaldžios vaizduotės kontempliacija, o kas yra tikros vizijos ir apreiškimai?

Tarp teologų įsiliepsnojus plačiai ir intensyviai diskusijai, 1928 metais Šventasis Sostas tolesnį A.Emerik beatifikacijos bylos tyrimą buvo laikinai sustabdęs dėl minėtų klausimų rimtumo. Tuo pat metu bažnytinė vadovybė toliau leido ir net skatino populiarių K.Brentano darbų apie sesers Anos Katarinos vizijas publikavimą ir platinimą dėl jų dvasinio ir pažintinio naudingumo. Vis dėlto, kaip rašo Vestono (JAV, Masačiusetso valstija) jėzuitų teologijos akademijos profesorius kunigas Džonas O’Malis, SJ, neseniai amerikiečių jėzuitų žurnale „Amerika“ paskelbtame straipsnyje, Vokietijos ekspertai, ištyrę K.Brentano bibliotekos raštus, priėjo prie išvados, kad tik maža dalis to, ką publikavo poetas, – ar jo vardu darė kiti, – gali būti tikrai priskirta seseriai Anai Katarinai.

Vizijos neprieštarauja Bažnyčios mokymui

Žymus kanonizacijos ir beatifikacijos bylų tyrinėtojas Šventųjų skelbimo kongregacijos bendradarbis vokiečių jėzuitas kunigas Pėteris Gumpelis vasario mėnesį interviu katalikų žinių agentūrai CNS taip pat patvirtino, kad „nėra absoliutaus tikrumo“ dėl to, kas buvo publikuota po sesers Anos Katarinos mirties, tad visa tai liko „rimta autentiškumo problema“. Tarp K.Brentano raštų buvo rasta Palestinos žemėlapių, kelionių knygų ir biblinių apokrifų, iš kurių jis galėjo imti papildomos informacijos vizijų tekstams „pagražinti“. Kadangi yra neįmanoma tiksliai atskirti, kas tikrai priklauso A.Emerik mintims, o kas yra papildymai ar „patobulinimai“, K.Brentano raštai negali tarnauti kriterijais vienuolės beatifikacijos procese ir jie nebuvo įtraukti į bylos tyrimo eigą, aiškino kunigas P.Gumpelis.

Ši pastaba taip pat gali būti atsakymas į kai kurių žydų veikėjų priekaištus, jog kai kuriuose palaimintosios Anos Katarinos vizijų atpasakojimuose, – ypač dėl Kristaus kančios detalių – žydai yra pavaizduoti neigiamai ir pabrėžtinai vadinami kupinais pykčio, netgi „žiauriais“ bei „kietaširdžiais“. Šiuos priekaištus laiške Vatikano katalikų ir žydų dialogo komisijos pirmininkui kardinolui Valteriui Kasperiui išsakęs JAV Antidefamacijos lygos (ADL) pirmininkas Abrahamas Foksmanas tuo pačiu perspėjo, kad A.Emerik beatifikacija gali turėti neigiamą poveikį žydų ir krikščionių santykiams. Beje, ADL vadovas birželio pradžioje paskelbtame pareiškime kartu pripažino „faktą, jog beatifikacija yra visiškas Bažnyčios vidaus reikalas“, ir supratimą, jog „sesuo A.Emerik buvo pasiūlyta (beatifikacijai) pripažįstant jos vertybinį gyvenimą ir kad ji stiprino kitus tikėjime, nepaisydama savo pačios prastos sveikatos“.

Kita vertus, pati A.Emerik beatifikacija parodo, jog nors Bažnyčia atsisako pripažinti naujosios palaimintosios regėjimų autentiškumą, kaip jie buvo pateikti K.Brentano raštuose, tačiau nemato juose nieko prieštaraujančio jos mokymui. Kaip sakė interviu katalikų žinių agentūrai CW News Šventųjų skelbimo kongregacijos bendradarbis monsinjoras Sandras Koradinis, jeigu būtų pastebėtos klaidos ar nukrypimas nuo magisteriumo, tai sesuo Ana Katarina nebūtų paskelbta palaimintąja. Taigi, anot šio Vatikano eksperto, kaip ir kitų privačių apreiškimų atvejais, sesers Anos Katarinos vizijas Bažnyčia nei patvirtina, nei atmeta, palikdama „tikintiesiems laisvę tikėti jais ar ne“. Monsinjoras S.Koradinis tik perspėjo su tam tikru atsargumu žiūrėti į K.Brentano perduotas A.Emerik vizijas, nes jose gali būti daugiau „lyrinių nukrypimų“ nei griežto mokslinio įvykių atkūrimo.

Beatifikacijos proceso užbaigimas

Jis taip pat pažymėjo, kad gauta mistinių patyrimų malonė dar neįrodo šventumo ir kad tiriant kandidatų beatifikacijos ar kanonizacijos bylas Bažnyčia pirmiausias sutelkia dėmesį į asmeninį švento gyvenimo liudijimą per meilę Dievui ir žmonėms. Būtent tuo principu vadovaujantis popiežius Paulius VI 1973 metų gegužę atšaukė draudimą tęsti A.Emerik beatifikacijos bylą. 1975 m. vasario 15 d. jos palaikai buvo perkelti iš Diulmeno kapinių į šio miesto Šventojo Kryžiaus bažnyčią. 1979-ųjų kovą visi 64 vokiečių vyskupai pasirašė peticiją popiežiui Jonui Pauliui II, prašydami jį atkreipti ypatingą dėmesį į sesers Anos Katarinos bylos padėtį. Kartu su peticija buvo nusiųstas istorinis A.Emerik liudijimo įvertinimas ir jo aktualumas šių dienų Bažnyčiai. 1981 metų gegužę, atsižvelgiant į šią peticiją, kuri padarė stiprų įspūdį Šventajam Tėvui ir Vatikano dikasterijoms, Šventujų sklebimo kongregacija su Popiežiaus pritarimu išleido dekretą, kad „Dievo tarnaitės A.Emerik bylos nagrinėjimas turi būti atnaujintas“.

Vykstant šiam beatifikacijos procesui, Vokietijoje ir Romoje buvo surengtos trys mokslinės konferencijis (1982, 1990 ir 1999 metais), kuriose buvo išsamiai aptartas sesers Anos Katarinos gyvenimo liudijimas ir mokymas filosofiniu, teologiniu, istoriniu ir literatūriniu atžvilgiais. 1987 m. gegužės 1 d., lankydamasis Vokietijos mieste Miunsteryje, popiežius Jonas Paulius II dar kartą viešai išreiškė pagarbą iš šios vyskupijos kilusiai žymiajai mistikei. Pažymėjęs, jog diecezijos istorijoje buvo daug šventų ir Bažnyčiai nusipelniusių žmonių, Šventasis Tėvas kalbėjo, kad jis pirmiausia nori „priminti seserį Aną Katariną Emerik, kuri savuoju ypatingu mistinu pašaukimu rodo mums aukos ir kentėjimo su nukryžiuotu Viešpačiu vertę“.

Beatifikacijos procesas pasiekė baigiamąją fazę, kai 2001 metais Šventųjų skelbimo kongregacija dekretu pripažino A.Emerik gyvenimo herojiškąsias vertybes, pažymint jos ypatingą ryšį su Kristumi ir pamaldumą Švč. Mergelei Marijai, kurios gimimo dieną ir ji pati buvo gimusi. Šventojo Sosto paskelbtoje biografijoje pabrėžiama, kad sesuo Ana Katarina gali tarnauti modeliu ir šių dienų tikintiesiems savuoju atsidavimu „išganymo darbui per tikėjimą ir meilę“. Pagaliau praėjusį liepos mėnesį Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Chozė Saraiva Martinsas, dalyvaujant popiežiui Jonui Pauliui II, viešai perskaitė dekretą, kuriuo pripažintas stebuklingas išgijimas, dar 1880 metais įvykęs prašant sesers Anos Katarinos užtarimo. Šis pripažinimas galutinai ir pelnytai atvėrė kelią Dievo tarnaitės paskelbimui Bažnyčios palaimintąja.

Spalio 3 dieną vadovautų beatifikacijos šv. Mišių homilijoje popiežius Jonas Paulius II dar kartą priminė, kad naujoji palaimintoji A.Emerik įgytomis stigmomis savo pačios kūnu patyrė „mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus skausmingąją kančią“. Per dieviškąją malonę ji tapo garsiąja „Miunsterio mistike“, kurios materialus skurdas kontrastavo su turtingu vidiniu sielos gyvenimu, fizinis silpnumas – su charakterio stiprumu ir tikėjimo tvirtumu. „Šią stiprybę ji priėmė iš šventosios Eucharistijos, – pažymėjo Šventasis Tėvas. – Taip jos pavyzdys atvėrė širdis vargšams ir turtuoliams, mokytiesiems ir kukliesiems su meile užbaigti Jėzaus Kristaus kančią“.

© 2004 "XXI amžius"