Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Penkiasdešimt kunigystės metų

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

Kun.Kostas Balsys

Kunigystės 50-metį švenčiančių seminarijos kurso draugų susitikimas Sintautuose, pas prelatą Antaną Maskeliūną (kairėje). Kun. Kostas Balsys – ketvirtas iš kairės

Panevėžio vyskupijoje darbuojasi du kunigai, turintys tokius pačius vardą ir pavardę – Kostai Balsiai. Vienas kun. Kostas Balsys – Leliūnų Šv. Juozapo bažnyčios administratorius, sudegusios Pakalnių bažnyčios statytojas (ją ir aptarnauja), prieš metus paminėjęs 40-ąjį amžiaus jubiliejų. Kitas kun. Kostas Balsys – šįmet paminėjęs 40 metų darbo Miežiškių parapijoje ir 50 metų kunigystės sukaktis.

Apie garbingą jubiliejų atšventusį kleboną jau nemažai žinojau iš jo išugdytų klierikų Andriaus Šukio (2004 m. įšventintas kunigu) ir Justo Jasėno (IV kurso klierikas) pasakojimų, kuriuos papildydavo patirtis. Būdavau maloniai nustebinta, kai sekmadienį, po šv. Mišių, jiems svečiuojantis, tai vienam, tai kitam vis paskambindavo klebonas kun. K.Balsys. Teiraudavosi ne tik apie mokslus, atliekamus darbus, bet nepamiršdavo pasiteirauti, kokia sveikata, ar pavalgę, ar šiltai apsirengę. Nepamiršdavo patarimų ir dvasiniam tobulėjimui. Stebėjau, su kokiu džiaugsmu ir kokia pagarba atsiliepiama į tokį tėvišką rūpestį. Pasirodo, kun. K. Balsys, prisimindamas savo kleboną Juozą Pletkų (vėliau tapusį vyskupu), brandinusį jaunuolių pašaukimą (K.Balsys buvo septintas ar aštuntas jo išugdytas kunigas), ir tęsdamas savo mokytojo - klebono misiją, palaiko moraliai ir remia materialiai dvasingesnius bei gabesnius jaunuolius – ugdo jaunus kunigus. Tarp jau išugdytų - trys kunigai: Vytautas Pūkas (Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčia Valkininkuose, Vilniaus arkivyskupija), Juozapas Kuodis (Šv. Onos bažnyčia Obeliuose, Panevėžio vyskupija), Andrius Šukys (Dievo Apvaizdos bažnyčia Utenoje, Panevėžio vyskupija) bei trys Vilniaus Šv. Juozapo darbininko kunigų seminarijos klierikai: Justas Jasėnas (IV kursas), Nerijus Mikalauskas (III kursas), Andrius Meškauskas (I filosofinis kursas, baigęs parengiamąjį). Jubiliatas sako: „Daug meldžiuosi už pašaukimus, ir, jei Dievas duos, ir daugiau – kiek pajėgsiu, padėsiu. Vėliau pats gyvenimas paliudys, kad Dievui ir Tėvynei galima pasitarnauti kunigystėje”.

Daugiau apie kun. K. Balsį teko sužinoti iš jo paties pasakojimo jubiliejaus išvakarėse. Pasirodo, kunigas gimęs Žemaitijoje (Mažeikių dekanate, Tirkšlių parapijoje, Spurganų kaime) 1927 m. rugpjūčio 3 d. Šeimoje augo keturi vaikai: du broliai ir dvi seserys (Kostas buvo trečias). Klebonas džiaugiasi, kad jam namų ūkyje dar talkina vienintelė likusi sesuo Pranciška (g. 1934 m.).

1941 metais baigęs Tirkšlių pradinę, o 1946-aisiais Mažeikių gimnaziją (devynių kilometrų atstumą nuo namų iki mokyklos važinėjo dviračiu ar eidavo pėsčiomis), įstojo į Telšių seminariją, kuri okupantų buvo greitai uždaryta. Tik 1950 metais po mokslų kitose mokyklose, K. Balsiui susidarė galimybė įstoti į Tarpdiecezinę kunigų seminariją Kaune. 1954 m. rugsėjo 12 d. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas įšventino septyniolika naujų kunigų – K.Balsio kursą. Tai paskutinysis toks gausus kursas. Galima paminėti, kad iš šio kurso du kunigai yra tapę vyskupais – tai Romualdas Krikščiūnas ir Juozas Tunaitis.

Primicijų metu (jos vyko tėviškėje – Tirkšliuose) Sedos klebonas kun. Tadas Poška pamokslo metu, pakartojęs iš Šventojo Rašto Dievo žodžius: „Moze, eik ir išvesk mano tautą iš nelaisvės namų”, jaunam kunigui linkėjo Dievo malonių, stiprinančių jį pašaukimo kelyje, skatino eiti ir išvesti tautą iš blogio namų.

Kunigui K.Balsiui per penkiasdešimt pastoracinio darbo metų teko dirbti tik trijose parapijose (aptarnaujant aplinkines): Suvainiškyje (1954–1958 m.), Kyburiuose (1958–1964 m.) ir Miežiškiuose (nuo 1964 m. birželio). 36 metus dirbo sudėtingomis sovietinės okupacijos sąlygomis, kur kiekvienas kunigo žingsnis buvo fiksuojamas, kiekvienas pamokslas sekamas, kur kunigui ne kartą pasaulietinės valdžios atstovai kalbėjo: „Be mūsų negali įkalti net vinies“, kur, be „lazdos“, naudota ir „medaus“ politika. Tai vienas didžiausių kursų sovietmečiu.

Nepaisant valdžios draudimų, kad ir sudėtingomis sąlygomis, kunigas rasdavo galimybių remontuoti bažnyčias, bendrauti su parapijiečiais, ypač jaunimu. Kun. K.Balsys ne kartą saugumo tardytas, ne kartą jo namuose daryta krata ir atimta vertinga medžiaga: knygos, įvairūs užrašai. Jo neišgąsdino tokios sovietų represijos, nesužavėjo ir viliojantys saugumiečių pasiūlymai. Likdamas tvirtas savo dvasinėms ir moralinėms nuostatoms, kun. K. Balsys, dirbdamas Miežiškiuose, įsitraukė į pogrindžio spaudos veiklą, talkino kun. Jonui Buliauskui platinant katekizmus, spausdintus rašomosiomis mašinėlėmis, rotoprintu, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, „Rūpintojėlį“, „Tiesos kelią“. Apie Miežiškius esančiuose kaimuose buvo įrengti kun. J. Buliausko pogrindyje spausdintų knygų bei laikraščių sandėliai, taip pat popieriaus sandėliai, spaustuvė. Pogrindyje veikusieji žinojo, kad sovietai pažymėdavo popieriaus blokus, tad ir iš lėktuvų buvo galima matyti spinduliavimą. Norėdami išsaugoti nesusektus sandėlius, popierių pirko Rusijoje. Reikia pasakyti, kad nepelnytai pamirštas kun. J.Buliauskas, – sovietinės okupacijos laikotarpio knygnešys, buvo suimtas Rokiškyje, dešimt metų kankintas lageryje, sugrįžo į Lietuvą, tačiau tapo skrupuliatu – nebegalėjo aukoti šv. Mišių. Jis palaidotas Linkuvos bažnyčios šventoriuje. Kun. K. Balsys buvo įpareigotas rūpintis palikimu, kurį sudarė keliasdešimt rublių bei kitos smulkmenos.

Jubiliatas kalba apie dvasingumo brandinimo būtinybę kiekvienai augančiai ir bręstančiai asmenybei, kuriai didžiausią įtaką turi šeima, taip pat ir pedagogai. Kunigas sako, kaip svarbu vaikams daug kalbėti apie tėvynę, ugdyti meilę savo kraštui: mūsų tėvynė, mūsų vėliava – ugdyti jiems pagarbą, atsakomybę ir pasididžiavimą. Klebonas itin pagarbiai kalba apie savo auklėtoją Konstanciją Kurkienę, dirbusią Tirkšlių pradžios mokykloje, jos motinišką rūpestį kiekvienu auklėtiniu. Prisimena, kad vaikai šią nepaprastos sielos asmenybę vadino mama ir į mokyklą ėjo su džiaugsmu. K. Kurkienė, iškentėjusi Sibiro kančias, į Lietuvą sugrįžo suvargusi, be sveikatos. Kun. K.Balsio atmintyje ji liko idealaus žmogaus pavyzdžiu.

Kunigas su dėkingumu ir pagarba kalba apie vikarą Pranciškų Vaserį (karo audrų nublokštas į Australiją, ten ir mirė), kanauninką Antaną Kielą, lėmusius kunigystės pasirinkimą. Karo metu kun. A. Kiela pamoksluose daug kalbėjo apie vienybę, ragino dalytis duonos kąsniu ir padėti vienas kitam, ypač pagelbėti į nelaimę patekusiems žydams, nesusitepti rankų nekaltu svetimu krauju. Vėliau sovietiniai okupantai apkaltino jį prisidėjus žudant žydus. Kun. A. Kiela, pasak jubiliato, buvo didelis sielų grožio skelbėjas, diegęs meilę ir vienybę. Kun. K. Balsys prisimena vokietmečiu kapelionu dirbusį kun. Juozapą Tadarauską (mirė Australijoje), kuris, mokiniams klausiant patarimo renkantis specialybę, pasakė: „Jeigu norite lengvo gyvenimo, neįdėti triūso ir šiaip taip praslįsti – gaminkite ledus ir turėsite pinigų. O jeigu yra parako jūsų parakinėse, tai veržkitės toliau: geros inžinieriaus, kelių tiesėjo bei kitos specialybės. Tačiau ką labiausiai žavi altruistinės mintys – tai daktaro arba kunigo kelias. Vienas gydo skausmingas kūno negalias, o kunigas – sielos gelmes”.

Klebonas sunkiu sovietinės okupacijos metu turėjo ir didelę dvasinę atramą – ją teikė Panemunio klebonas kanauninkas Augustinas Liepinis. Jis traukė jaunus kunigus kaip magnetas, pas jį lankydavosi ir jo bendraamžių, atvykdavo ir iš tolimesnių vietovių. Kanauninkas turėjo mažą butą, tačiau antrame aukšte sudedamose lovelėse galėdavo sutilpti dešimt žmonių. Nuolatiniais svečiais tapo Suvainiškių klebonas kun. K.Balsys, Kvetkų – Vytautas Masys, Čedasų – Mykolas Gylys, Kazliškio – Alfonsas Jančys. Pas kan. A. Liepinį vykdavo tikri filosofiniai vakarai. Kanauninkas kažkur išsitarė, kad jis saulė, o jie trys: Kostas, Vytas ir Mykolas (Balsys, Masys ir Gylys) buvo saulės broliai – spinduliai. Kartais atvykdavo valandai, o, turint laiko, ir nakčiai, tačiau netekdavo sudėti ir bluosto: vykdavo disputai, ginčai, buvo svarstomi filosofiniai, istoriniai politiniai klausimai – kun. K.Balsys juos prisimena kaip prasmingas naktis. Kanauninkas tapo sektinu pavyzdžiu jauniems kunigams, tapo tolesnio pašaukimo kelio formuotoju. A. Liepinis yra parašęs ir išvertęs daug veikalų. Nepaisant, kad reikėjo išvažiuoti į kitą parapiją, kun. K. Balsys aplankydavo „saulę”, ypač vardadienio proga – per Augustiną. Jubiliatas su meile ir pagarba prisimena: „Rinkdavomės pas jį kaip viščiukai prie vištos. Su juo galima buvo ir pajuokauti, palošti kortomis vežimą, paklausyti muzikos – kas kam patiko – jis rodė, kad ypač malonu”. Klebonas kun. K. Balsys apgailestauja, kad, kun. A. Liepiniui mirus, jį giminės išvežė laidoti į Rygą.

Kun. K. Balsys, išgyvendamas dėl nuolat žiniasklaidoje skleidžiamų ir skelbiamų nusikaltimų bei kitokios bjaurasties, trokšta matyti ir grožio bei gėrio daigelius, kurių išties yra gana daug. Jis mąsto apie jaunuolių ugdymui būtiną kuo platesnę jaunimo organizacijų veiklą, taip pat akcentuoja katalikiškų jaunimo organizacijų svarbą prieškario Lietuvoje, ugdant dorovę, meilę Dievui ir Tėvynei.

Tikisi, kad dvasingumo ugdymui padės ir netoli Miežiškių veikiančios koplyčios, įrengtos patalpos šv. Mišių aukai. Klebono kun. K. Balsio iniciatyva atnaujinta ir atstatyta Artojaus Izidoriaus koplyčia Šilelio kapinėse (Miežiškiuose). Tai tikinčiųjų nuo senovės mėgstama vieta. Tik atvykęs dirbti į Miežiškius, klebonas pamatė, kad šiaudais dengta koplytėlė - apgailėtinos būklės: šiaudai nudraskyti, lietus ir sniegas jau kenkia XVIII a. pabaigos iš tašytų rąstų, su medinėmis vinimis (remontuojant panaudotos geležinės vinys) statytą koplytėlę. Klebonas naktį slapčia ją apdengė, kad nepūtų, vėliau remontavo, o atgavus nepriklausomybę, galutinai sutvarkė. Čia antrą gegužės sekmadienį vyksta Artojaus Izidoriaus vardo atlaidai. Susirenka apie tris šimtus žmonių (yra duomenų, kad prieškariu susirinkdavo per tūkstantį).

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, buvo atstatyta Marijanavos kaime, kuriame tėra vos keli kiemai, sovietmečiu beveik visiškai sunaikinta Marijos Guodėjos koplyčia. Klebonas kun. K.Balsys džiaugiasi, kad ji gerų žmonių dėka atstatyta ir dabar ten kas antrą sekmadienį aukojamos šv. Mišios. Marijos Guodėjos koplyčią 1993 metais pašventino vyskupas Juozas Preikšas. Marijos Stebuklingosios Rožės statulą tikintieji gavo iš šiaurės Italijos (Kalgario), kur Marija ir buvo pasirodžiusi. Sekmadienį, po rugsėjo 15-osios, koplyčioje švenčiami Marijos Guodėjos atlaidai.

Tikintiesiems prašant, vyskupas sutiko, kad Velžyje esančioje visuomeninėje salėje būtų aukojamos šv. Mišios. Vyskupas J. Preikšas delegavo kun. K.Balsį jas aukoti. Kadangi susirenka nemažas tikinčiųjų būrys, šv. Mišios aukojamos kiekvieną sekmadienį.

Tikinčiųjų poreikiams, ypač senyvo amžiaus žmonėms, Trakiškyje, buvusioje kolūkio raštinėje, sujungus du kambarius, padaryta nedidelė salė, kurioje, vyskupui leidus, atnašaujamos šv. Mišios.

Klebonas džiaugiasi, kad Miežiškiuose labai šaunus choras, kuriam vadovauja buvusi Panevėžio muzikos mokyklos dėstytoja Aldona Petrulaitienė. Per šv. Mišias gieda kultūros namų choristai ir vienas kitas parapijietis. Yra ir vaikų chorelis. Miežiškiuose labai išvystyta kultūrinė veikla: ansambliai yra koncertavę Suomijoje, Danijoje, Lenkijoje.

Atgavus nepriklausomybę, klebonas kun. K.Balsys kurį laiką dėstė tikybą Miežiškių ir Kurganavos pagrindinėse mokyklose bei Trakiškio pradinėje mokykloje. Dabar talkina katechetėms Ligitai Kuzmienei (dėsto Miežiškiuose) ir Mildai Šukienei (Trakiškiai ir Kurganava) specialiais klausimais, kuriuos pateikia mokiniai.

Jubiliatas sielojasi dėl žemo mokinių išprusimo, tačiau džiaugiasi, kad Miežiškiuose visi lanko tikybą, o Kurganavoje ir Trakiškyje tik keli mokiniai pasirinkę etiką. Taip pat džiugina, kad rugsėjo pirmąją suvežami Kurganavos, Trakiškių mokiniai ir šv. Mišių auka pradedami naujieji mokslo metai. Dabar gi himnu, pamaldomis ir kunigo pasveikinimo žodžiu rugsėjo pirmąją nori pradėti ir Velžyje.

Kun.K.Balsys mąsto, kaip uždegti jaunimą, kad jis veržtųsi į bažnyčią, kad pajustų pašaukimą Dievo tarnystei. Visos sąlygos yra mokslui, dvasingumui kelti. Trūksta noro, o juk Europos Sąjungoje bemokslis galės „valdyti“ tik šluotą. Jubiliatui liūdna, kai į tokias vertybes žiūrima pro pirštus.

Klebonas prisimena vieną jį itin sujaudinusį momentą. Neseniai pas jį atėjo pagyvenęs vyriškis su šeima ir atsiklaupęs dėkojo už kunigo laiku suteiktą dvasinę stiprybę, moralinę paramą. O jis, tada visai jaunutis, prieš daugelį metų, dar Kyburiuose, užėjo pas kunigą nebetekęs vilties: motina girtuokliauja, tėvas miręs, jis nebežinąs, už ko kabintis. Klebonas suprato, kad jaunuolis ketina pasitraukti iš šio gyvenimo. Kun. K.Balsys jį rėmė materialiai, patarimais „užvedė ant kelio”. Po daugelio metų, jau sukūręs šeimą ir užauginęs vaikus, vyriškis panoro visiems parodyti savo gelbėtoją. Ir tokių pavyzdžių klebono gyvenime ne vienas.

Jubiliatas prisimena kapeliono Juozapo Tadarausko žodžius, kad kunigas paliečia sielos gelmes, todėl jubiliatas, jei vėl reikėtų rinktis gyvenimo kelią – eitų tuo pačiu kunigystės keliu. Kun. K.Balsys sako, kad ypač dabar reikia daug pasiaukojusių kunigų, tada nebūtų tiek nusikaltėlių, nes jei dangus nebešviečia, tai ir žemėje tamsu. Klebonas siekia būti tuo Apvaizdos sraigteliu, kuris netrukdytų kitiems kilti. „Visa, ką padariau gera gyvenime – tik Dievui ačiū”, – sako žemaitis, visą gyvenimą atidavęs Aukštaitijai.

Miežiškiai,

Panevėžio rajonas

© 2004 "XXI amžius"