Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Nesigailiu ilgo ir sunkaus gyvenimo kelio

Šiek tiek šviesių prisiminimų iš mano kunigystės
50-mečio jubiliejaus Telšių Katedroje

Mons. Alfonsas SVARINSKAS

Ant jubiliejinio paveiksliuko užrašiau: „Dievas – mano prieglauda ir stiprybė“ (Ps 45). Kunigystės šventinimus priėmiau iš vyskupo kankinio Pranciškaus Ramanausko rankų Abezės (Komi kraštas) konclageryje 1954 m. spalio 3 d. Atlygink, Viešpatie, visiems, kurie mane vedė prie Altoriaus ir padėjo gyvenimo kovose (Vilnius, 2004 10 03).“

Rugsėjo 24 dieną „XXI amžius“ pirmasis išspausdino straipsnį apie mano kunigystės jubiliejų. Ačiū redakcijos bendradarbiams. Straipsnyje visuomenė buvo informuota apie mano šventę. Aš pats jokių pastangų nedariau. Po Krikšto ir Kunigystės sakramentų, šis jubiliejus yra svarbiausias mano gyvenime. Vyskupas Jonas Boruta, SJ, vyskupas emeritas Antanas Vaičius, kiti kunigai, mano pažįstamieji panoro, kad savo jubiliejų švęsčiau Telšiuose. Motyvas: mane šventino Telšių vyskupas kankinys P.Ramanauskas ir šešerius su puse metų dirbau Žemaitijoje – šaunioje Viduklės parapijoje.

Tiesa, Viduklė priklauso Kauno arkivyskupijai. Ši tolima Kauno arkivyskupijos parapija man paliko neišdildomą įspūdį. Dirbau nuoširdžiai, kovojau su vietos ir Raseinių bedieviais. Todėl nuo Viduklės 1983 m. sausio 26 d. pradėjau savo golgotos kelio trečiąjį etapą. Keliavau per Permės (anksčiau Molotovo) lagerius, bet blogio imperija nepalaužė manęs.

KGB davė man gražiausią slapyvardį „Neispravimyj“ (nepataisomas). 1961 metais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Vilniuje man suteikė naują titulą „osobo opasnyj recidyvist“ (lietuviškai būtų „nusipelnęs meno veikėjas“, skirtumas tik tas, kad negavau piniginės kompensacijos, bet ant kupros iki Berijos žlugimo turėjau nešioti ženklą Š-455). 1988 metais JAV prezidentas Ronaldas Reiganas, lankydamasis Maskvoje, mane išplėšė iš M.Gorbačiovo nagų.

Apvažiavau beveik visą Europą net keletą kartų. Lankiausi Bahreime (Arabija), Singapūre ir Australijoje, net aštuoniose lietuvių kolonijose, JAV buvau susitikęs su prezidentu R.Reiganu, teko būti Kanadoje, šešiose Pietų Amerikos valstybėse ir Šventojoje Žemėje.

1990 metais, blogio imperijai subyrėjus, grįžau į tėvynę Lietuvą. Buvau išrinktas į Atkuriamąjį Seimą ir paskirtas vyriausiuoju kariuomenės kapelionu. Popiežiaus apdovanotas monsinjoro titulu, o valstybės apdovanojimas – Šaulių sąjungos Žvaigždės ordinas, Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžius.

Dirbau daugelyje parapijų, dabar esu Ukmergės rezidentas (šis titulas yra verčiamas į lietuvių kalbą – prezidentas, vietinis, bet ne Lietuvos). Ir dabar paskutinis titulas – jubiliatas, kuris mane lydės iki mirties.

Nuėjau ilgą ir sunkų gyvenimo kelią. bet nesigailiu. Jei reikėtų rinktis iš naujo, pasirinkčiau tik šį kelią. Jis man buvo duotas paties Dievo. Kiek sugebėjau, mokėjau, stengiausi sąžiningai atlikti savo misiją. Golgotos kelyje sutikau daug nuostabių ir garbingų žmonių iš Lietuvos ir viso pasaulio.

Telšių vyskupas J.Boruta, SJ, ne tik pakvietė į man gerai žinomą Telšių Katedrą, bet ir sukūrė nuoširdžią aplinką. Tegul Dievas jam atlygina savo malone ir globa.

Spalio 2 dienos vakare Katedroje buvo daug žmonių. Šalia vyskupo ordinaro ir vyskupo A.Vaičiaus – prelatai, kanauninkai, dekanai ir Telšių kunigų seminarijos auklėtiniai. Ėjome per šventorių ir didžiąsias duris prie altoriaus. Vargonai iškilmingai grojo, Katedra skendo šviesose. Prieš šv. Mišias atsiklaupiau prieš altorių, o vyskupas J.Boruta skaitė atitinkamas maldas iš Apeigyno. Pasakė jautrų sveikinimą ir net priminė mano „žygdarbius“, kurių aš niekad nepadariau. Širdyje jaučiau dvigubą jausmą: gėda dėl mažai padarytų Bažnyčiai ir Tėvynei darbų ir kartu džiaugsmą, kad galėjau taip ilgai gyventi ir dirbti kunigo darbą Lietuvoje, lageriuose ir svetur.

Po pamaldų ir sveikinimų žodžių vyskupas man įteikė gražią, Telšių liaudies menininko padarytą lazdą (tegul Dievas jam atlygina, nes neturėjau progos jam asmeniškai atsilyginti) ir laurų vainiką. Atmintiną lazdą ir laurų vainiką parūpino kaip dovaną prelatas Juozas Šiurys. Deja, galiu jam padėkoti tik žodžiu.

Per šv. Mišias sakiau pamokslą apie vyskupą kankinį Pranciškų Ramanauską (1893-1979). Bandžiau nupūsti laiko dulkes nuo šios didelės asmenybės ir parodyti jį kaip ištikimą kovotoją už Bažnyčią ir Tėvynę. Visą gyvenimą prieš lagerį, lageryje ir grįžęs į Lietuvą buvo apstatytas šnipais. Atlaikė skaudžius tardymus. Vyskupas manė, kad jį tardė apie 600 valandų. Bet surašytų protokolų yra nedaug. Ir vyskupo, ir kitų kalinių protokoluose nė žodžio apie kankinimus. Kun. V.Požėla liudijo, kad vyskupas P.Ramanauskas, kartą parėjęs iš tardymų, „truputį šypsojosi“. Visi „pavydėjo“: kaip gerai, vyskupo nemuša. Bet, nuėję į pirtį, pamatė, kad vyskupas sučaižytas gumine lazda (bananu) nuo pakaušio iki kulnų. 1947 m. balandžio 17 d. kameros agentas rašė saugumiečiams, jog, parėjęs iš tardymo, vyskupas atsikosėdavo kraujais. Kitas piktas agentas, prasčiokas, prašė tardytojo, kad leistų vyskupui gauti siuntinius. Mat vyskupas jam atiduodavo tabaką.

Vyskupas išlaikė kankinimus, nieko neišdavė ir palaužta sveikata 1956 m. rugpjūčio 19 d. grįžo į Lietuvą. Ir vėl įsitraukė į kovą. Per trumpą laiką susitiko su daugeliu savo vyskupijos kunigų. Ir jiems kalbėjo: „Nereikia padlaižiauti ir taikytis prie valdžios interesų, jei tie interesai nukreipti prieš Bažnyčios laisvę... Bažnyčia aukščiau valstybės ir ji nebus valstybės tarnaitė. Nereikia stebėtis, kad kartais reikia už Bažnyčią pakentėti“.

Vos grįžus vyskupui į Lietuvą, susitikau jį Kuršėnuose. Buvau grįžęs keleta mėnesių anksčiau ir papasakojau apie padėtį. Išklausęs įtakingai man pasakė: „Jūs, jaunieji kunigai, važinėkite, organizuokitės ir kovokite. Aš jus laiminsiu“.

Šie žodžiai pasiekė kovotojų kunigų ir pasauliečių širdis ir padrąsino toliau tęsti Laisvės kovą. Visi žinojome, kad už mūsų pečių – didysis vyskupas P.Ramanauskas.

Ir tada mes buvome ne Spartako vergai, kaip tvirtino bolševikų propagandininkai, bet lietuviai, sugebantys už laisvę kovoti, aukotis ir net mirti. Gaila, kad dar neatkūrėme didžiųjų laisvės kovotojų portretų.

Kitą dieną, spalio 3-iąją , sekmadienį, 10 valandą per Votyvą aukojau šv. Mišias su abiem vyskupais: vysk. J. Boruta, SJ, ir vysk. A.Vaičiumi bei keliais kunigais. Kiti kunigai buvo užimti savo parapijose. Vysk. J.Boruta, SJ, pasiūlė man būti prie altoriaus pagrindiniu aukotoju, o abu vyskupai su mitriomis stovėjo iš abiejų pusių. Bandžiau atsisakyti nuo tokios garbės, bet veltui. Esu buvęs per šv. Mišias netoli Popiežiaus, kardinolų ir vyskupų kaip šalutinis aukotojas. Manau, kad šis atvejis yra pirmas mūsų laikų Lietuvoje. O mano gyvenime – pirmas ir paskutinis.

Pamokslo tema – kataliko padėtis laisvėjančioje, bet dar visiškai neišsilaisvinusioje Lietuvoje. Visa mūsų nelaimė, kad per bolševikų okupaciją dėl persekiojimų baimės užmiršome galvoti. Dažnai prisimename teises, o ne pareigas. Per paskutinį gyventojų surašymą Lietuvoje katalikais užsirašė 79 proc., o iš tikrųjų tiek nebėra. Jei tiek katalikų būtų, kiek užsirašė, tai nešoktume pagal bolševikų norus. Ir jie, buvę Dievo ir Tėvynės priešai, turėtų prisitaikyti prie mūsų. Jei norime gero šioje žemėje ir Amžinybėje, laikas mums, katalikams, atsibusti ir pradėti atkurti Dievo karalystę mūsų širdyse ir Lietuvoje.

Maskva iš naujo nori mus praryti. Argi šito nematome? Atėjūnų ir perėjūnų ne mažėja, bet, priešingai, – daugėja. Kasdien jie vis labiau įžūlėja. Štai Vilniuje, prie Karaliaus Mindaugo ir Menų gimnazijos stotelių, iškabinti nauji šlykštūs paveikslai. Kas leido ir savo parašais tą patvirtino? Politikai Lietuvoje kalba tik apie ekonomiką, nė žodžio apie dvasines vertybes. O kiek Lietuvoje šiaudinių patriotų! Ir Prezidentas, dešimtmečius gyvenęs Vakaruose, turėtų suprasti doros vertę ir reikalingumą. Turėtų prisiminti, kad Kaune, ant ano meto Seimo rūmų, buvo parašyta: „Justitia est fundamentum regnorum“ (teisingumas yra valstybių pamatas). Teisingumas privalo neleisti griauti doros. Prezidentas privalo neužmiršti, kad katalikai per abejus rinkimus balsavo už jį. Tad galvokime, dirbkime ir melskimės, ir Dievas padės, padarys dar vieną stebuklą, kurio mes nenusipelnėme. Bet vardan to milijono Lietuvos piliečių, kurie paaukojo savo jaunystę ir gyvybę ant Tėvynės laisvės aukuro.

Štai dar keletas mano minčių. Pirma, visi katalikai privalo eiti balsuoti tiesiogiai arba paštu. Tai mus visus įpareigoja antrasis Didysis artimo meilės įsakymas: „Mylėk savo artimą kaip pats save“. Jei neišpildysime šio pagrindinio Artimo meilės įsakymo, niekas mums nepadės. Pagal šį Dievo paliepimą mes mylime Tėvynę, vietą, kur gyvena mūsų broliai, su kuriais mes kalbame sena, gražia ir turtinga lietuvių kalba, beveik visi išpažįstame tą patį tikėjimą, didžiuojamės garbinga savo istorija ir papročiais. Nemylėti tėvynės – nusikaltimas Didžiajam artimo meilės įsakymui!

Be pagrindinių dviejų Dievo įsakymų: „Mylėk Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis“ ir antras: „Mylėk savo artimą kaip pats save“, – neįmanoma pasiekti laimingą amžinybę – Dangų, Dievą. Netikėkime klaidingais pranašais, kad politika yra nešvarus darbas. Kiekvienas darbas yra švarus. Bet kiekvieną darbą ar įrankį galima suniekinti. Tarkim, peiliu atsiriekti duonos ir žmogų papjauti. Liežuviu galima kalbėti „Tėve mūsų“ arba išduoti žmogų. Per bolševikų okupaciją Lietuvoje nuo kulkų žuvo mažiau žmonių nei nuo liežuvių.

Prancūzai stengiasi iškelti į Altoriaus garbę po Antrojo pasaulinio karo dirbusį premjerą Roberą Šumaną. Motyvas: jis sutaikė vokiečių ir prancūzų tautas. Jos, amžiais kariavusios kruvinus karus, dabar taikiai sugyvena.

Įdomu, ar būtų galima kokį dabartinį Lietuvos politiką po mirties kanonizuoti?

Tragedija, kad Lietuvos žmonės per bolševikų okupaciją užmiršo galvoti. Galvojo Maskva, o žmonės tik dirbo. Ir kaip paskatinimą duodavo žaidimų ar alkoholio. O prieš savarankišką galvojimą buvo 5810 BK straipsnis. Marksizmas ir degtinė daug kam išplovė smegenis. Dabar dar prisidėjo televizorius, kurį daugelis vadina vienaake pabaisa. Ir jis padeda griauti tautos dorą. Vieniši senukai, tokių Lietuvoje daug, neturėdami ką veikti ir norėdami apsiginti nuo vienatvės, įjungia televizorių rytais ir jis plauna senus smegenis visą dieną. Štai koks nors atėjūnas rusas, „brigadyrius“, tapęs milijonieriumi, bando „taisyti“ Lietuvos demokratinę santvarką ir visą gyvenimą, nori vadovauti mūsų gyvenimui. Gal galėtų Lietuvos saugumo tarnyba (deja, jos mes neturime) pasakyti, koks aitvaras suneša milijonus. Man milijonierius – didelis vagis, piktas genijus.

Kada ir koks rusas ar Rusija padarė Lietuvai gera? Išimtis – akademikas Andrejus Sacharovas ir jo bendraminčiai.

V.Uspaskich šešėlis apgaubė visą Lietuvą. Visi mato mirtiną pavojų Lietuvai, bet nedrįsta kovoti prieš blogį, tik verkšlena. Štai rugsėjo pradžioje V.Uspaskich gundė Kauno klebonus. Jis siūlėsi nuvežti maldininkus iš Kauno į Šiluvą ir atgal nemokamai. Šiluvoje kasdien stovėjo keletas jo autobusų. Senutei duodavo plastmasinį maišelį su parašu: „V.Uspaskich. Šiluva“. Viduje – buteliukas sidro ir keli sausainiai. Klebonai neįspėjo savo parapijiečių, todėl senutės nesuvokė gundymų. Juk reikėjo tik pasakyti: neik su velniu obuoliauti, nes neteksi ir obuolių, ir maišo.

Kita maldininkė senutės paklausė: „Turbūt balsuosi už šitą „geradarį?“ - „Ne, – atsakė senutė, – palauksiu, gal kitas duos daugiau“. Arba štai kita: „Aš balsuosiu už P.“ – „Kodėl?“ –„Jis man parašė laišką ir įdėjo 10 litų.“

Taip už dešimt litų parduoda ir sąžinę, ir Lietuvą.

Išvada tokia: katalikas negali balsuoti už Dievo ir Lietuvos priešus. Įsidėmėkime visi: Dievo teisme negalėsime pasakyti, kad nežinojome, jog mus apgavo. Su atėjūnais ir perėjūnais neturėkime nieko bendra, jei norime išvengti mirtinų nuodėmių. Kiekvienas katalikas privalo turėti aiškią viziją: mes kuriame laisvą, demokratišką, šventą ir šviesią Lietuvą. Kiekvieną dieną, o ypač vakarais, pabaigę dienos darbus, melskime Dievo stebuklo. Dirbkime ir kovokime vardan Lietuvos.

© 2004 "XXI amžius"