|
Rinkimų mįsles sprendžiant
Jau besibaigiančioje Seimo rinkimų kampanijoje faktiškai niekas iš rinkėjų nesidomėjo partijų programomis, nes jau iš anksto piliečiai yra apsisprendę, už ką balsuoti - už kairę ar dešinę partiją. Savo programomis nesirūpina ir partijų nariai ar simpatikai jomis domisi tik tų partijų vadai ir jų programų kūrėjai. Tą nesunku pastebėti, kai įvairiose gausiose prieš rinkimus pasipylusiose televizijų diskusijose tik vienas ar kitas partijos atstovas gali ką nors pasakyti vienu ar kitu klausimu. Tačiau piliečiams neįdomūs partijų pasiūlymai, kaip reformuoti Lietuvos valdymo sistemą, jiems nesvarbu kieno nors siūloma dviejų rūmų parlamentinė sistema, tiesioginiai merų ir seniūnų rinkimai, Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimų sistema atsisakant partinių sąrašų, piliečių teisė inicijuoti referendumus, parlamentarų, merų ir seniūnų atšaukimo įstatymas. Visa tai įdomu tik partijų programų sudarinėtojams. Bėda ta, kad beveik visos partijos po gražiais programų žodžiais stengiasi paslėpti savo kairumą ar dešinumą ir dažnai kuria savo simpatiškumo įvaizdį, pavyzdžiui, prisidengdami vadinamąja centro pakraipa, centristinėmis pažiūromis.
Ilgą laiką buvo visaip svarstoma, kaip bus su būsima rinkimų favorite Darbo partija, vadovaujama dar prieš tautos atgimimą į Lietuvą importuoto būsimo oligarcho, dosniai į kairę ir dešinę žarstančio įvairiausius pažadus. Betgi pažadus žarstyti moka ne tik jis vienas. Juos dalija ir kitos pokomunistinės partijos. Valdžioje esančioms partijoms pažadus dalyti yra ypač lengva ir paprasta juk esi valdžioje ir visuomet gali pasirodyti labdaringas. Todėl svarbu gausiais pažadais vėl patekti į valdžią ir savo žinioje laikyti visą valstybės turtą. Jeigu ir nepateksi vėl į valdžią, ne bėda tavo pažadus turės vykdyti kita valdžia, nes egzistuoja vadinamasis valdžių perimamumo principas. Todėl ir dabar valdančiosios koalicijos dėka staiga pradėtos kelti pensijos, įvairios pašalpos, kompensacijos, didinami minimalūs mėnesiniai atlyginimai. Tik nepasakoma, kodėl taip daroma dabar, prieš rinkimus. Juk pensijas buvo galima kelti žymiai anksčiau, pavyzdžiui, ir nuo šių metų pradžios, kai buvo pakeltas mėnesinis atlyginimas tada ir automatiškai padidėjo pensijų fondas, priklausantis nuo darbuotojams mokamo atlyginimo. Bet pensijos nebuvo didinamos beveik metus, ir tik prieš rinkimus jos buvo pakeltos. Staiga atsirado galimybių didinti ir kitokias išmokas. Tai toli nuo sąžiningumo.
Planuojamos įvairiausios koalicijos po rinkimų, nors apie jas kalbėti garsiai ir viešai prieš rinkimus buvo visaip vengiama ir išsisukinėjama. Taip rinkėjai perka katę maiše. Šią savaitę valdančiosios prokomunistinės koalicijos vadai netikėtai pareiškė, kad nėra skirtumų tarp jų partijų ir Darbo partijos (ką šie politikai net keletą mėnesių neigė), ir po Seimo rinkimų tapo labai tikėtina kairiųjų bei Darbo partijos koalicija. Nebeliko jokių, anksčiau kartotų, tvirtinimų, kad Darbo partijos populizmas gali sukelti sumaištį valstybėje. Neliko nė kvapo iš Seimo Pirmininko kaip valstybininko įvaizdžio, beverčiais tapo ir Premjero politiniai gudravimai pasirodo, norėdami išlikti savo dabartiniuose postuose, šie politikai sudarys sutartį net ir su velniu. Socialdemokratai, užuot tapę šiokia tokia atsvara milijonieriaus sukurtai Darbo partijai, atrodo, tik kovoja dėl valdžios, pamiršdami savo socialdemokratines idėjas (apie ką ir nuolat kalba jų oponentai iš Socialdemokratų sąjungos).
Kokių tik atsitikimų neįvyksta per rinkimų kampaniją. Dėl valdžios lovio besipešą politikai prieš rinkimus pereina iš silpnesnės partijos į stipresnę, tikėdamiesi vėl atsirasti valdžios viršūnėje. Kuriamos įvairiausios koalicijos, norint įtikti įvairiausio skonio piliečiams, popieriuje rašomos kuo gražesnės programos su daugybe pažadų. Į partijas ir jų keliamus kandidatus įtraukiami įvairiausi garsūs asmenys, kad tik partija taptų patrauklesnė rinkėjui. Pavyzdžiui, į partijas, ypač neapibrėžtų centristinių pakraipų, įtraukiami įvairūs neaiškūs veikėjai, kurie jau pirmais nepriklausomybės metais, nebūdami jokie tautai nusipelnę asmenys, bet kažkokių jėgų stumiami pateko į užsienio (Vakarų) universitetus ar baigė ten kokius nors kursus. Niekada nebuvę patriotai ir nekovoję už tautos laisvę, tokie partiniai kandidatai į nepriklausomos Lietuvos Seimą nesistengia dirbti valstybės, tautos ir žmogaus labui, o rinkimus padaro specifinėmis varžytuvėmis dėl valdžios. Jau įprasta, kad balotiruojantis į Seimą, kaip politinę instituciją, priimtiniausiu kandidatu tampa verslininkas tai net tampa dorybe. Šiemečiuose televizijų debatuose tai aiškiai matyti Archangelsko partijos vado pasisakymuose, kai jis, kalbėdamas apie savo partijos narius, nesibodi kartoti: Mes verslininkai
. Atrodo, tarsi Lietuvos Seimas darosi kažkokia verslininkų bendrove. O gal taip tikrai jau yra?
Darbui į Seimą turėtų eiti tik tautai nusipelnę, okupacijos naštą visu sunkumu nešę patriotai, kurie buvimą Seime supranta ne kaip savo gerovės šaltinį, o kaip galimybę kuo tobuliau prisidėti prie nepriklausomos valstybės valdymo. Tačiau yra visai priešingai beveik visos partijos, jų iškelti kandidatai (neišskiriant ir dešiniųjų) tik begėdiškai grumiasi dėl vietos Seime. Patriotų tarp jų faktiškai jau nebėra (jeigu vienas kitas kaip paskutinis mohikanas dar liko, tai jis buvo išstumtas į kokią nors nežymią, pralaimėjimui pasmerktą partiją), todėl partijų sudarytos rinkimų programos skiriamos daugiau tik privilioti rinkėjus, o ne pasiekti teigiamų rezultatų valstybei ir tautai. Dauguma kandidatų niekada nekovojo už tėvynės laisvę, jų niekada nepersekiojo sovietinio saugomo agentai, jie buvo paprasčiausiai abejingi tautą ištikusiai nelaimei ilgametei okupacijai. (Tai tokie asmenys, kurie, anot Dantės, turėtų būti tamsiausiame pragaro kampe.) Tiesa, kiti, sudarantys nemažą į Seimą besiveržiančiųjų dalį, netgi tiesiogiai dalyvavo okupantų sudarytos kolaborantinės valdžios struktūrose ir prisidėjo prie dvasinio ar fizinio tautos naikinimo. (Jų vietą visuomenėje seniai turėjo apspręsti nepriklausomos valstybės teismas, atsižvelgdamas į jų bendradarbiavimą su okupantais, tačiau, visapusiškai užėmę nepriklausomybę atkūrusios valstybės valdžios institucijas, jie sutrukdė teisingumui įvykdyti.) Atgavus nepriklausomybę, ir vieni, ir kiti kaip skėriai puolė dalytis grobiu valdžios loviu. Kovojusieji už valstybės nepriklausomybę nustumti į valstybės gyvenimo pakraštį, jie išmesti iš geriau mokamų valdiškų darbų ir priversti vegetuoti, o jeigu ryžtasi eiti į politiką, tai rinkimuose prieš juos iškeliama apie dešimt kandidatų. (Taip būdavo praktikuojama ypač per pirmuosius kelerius rinkimus 19891996 metais.)
Aišku, į Seimą besiveržiant įvairiems verslininkams (iš tikrųjų biznieriams), Alchangelsko partiečiams, įvairiems neaiškiems asmenims net iš 20 partijų, paprastiems piliečiams ir rinkėjams darosi nesuprantami jų norai bet kokiomis priemonėmis ten patekti. Iškyla doros klausimas kiek tarp tų, kurie žūtbūt siekia patekti į Seimą, kuris nepriklausomybės atkūrimo metais buvo tautos pasididžiavimas ir stiprybė, o dabar baigiamas paversti verslininkų bendrove, išties dorai nori padėti tautai? Ne veltui daugelis XXI amžiaus skaitytojų savo laiškuose (dalį jų spausdiname) iškelia doros ir sąžiningumo klausimus. Šiuos klausimus kelia ir Lietuvos Sąjūdis (jo pareiškimą taip pat spausdiname šiame numeryje). Ir jie taps vis labiau aktualūs, nes dėl valdžios besipešantieji visiškai pamiršo pareigas tautai, nors ir kiek apie tai kalbėtų rinkimų lozunguose.
Kai patriotinės partijos, sąjungos ir judėjimai per dešimt metų faktiškai sužlugdyti ar privesti prie visiško neveiklumo ir įtakos visuomenei sunykimo, kai neokomunistinė ir naujoji nomenklatūra tvirtai atsistoja visuose vadovaujančiuose lygiuose, sunku galvoti apie šviesesnę valstybės ateitį. Tad dar ilgai mūsų tėvynėje neįsigalios taip laukiamas teisingumas, dar ilgai tauta bus skurdinama didžiulių mokesčių, reikalingų didžiulei valdininkų armijai išmaitinti, varginama neteisybėmis verslo srityje, paramos iš Europos Sąjungos pasisavinimu ministerijoms ir didiesiems biznieriams ar pan. Dar ilgai teks laukti
© 2004 "XXI amžius"
|