|
Sunkios mintys. Lengvi apmąstymai
Perskaičius neseniai pasirodžiusią naują prof. Z.Zinkevičiaus knygą Istorijos iškraipymai, išleistą LKMA (Lietuvių katalikų mokslo akademijos), atsiveria dar nepasenęs, neiškraipytas ir dar neiškarpytas (diktofonų juostelėse įrašytos kalbos, nuomonės) istorinių dienų vaizdelis (siekiant Lietuvos nepriklausomybės prieš penkiolika metų). Ir šiandien tai yra mūsų tautos ir valstybės istorijos puslapis, ir, kad jo nepamirštume, mūsų poetas Kęstutis Genys - laisvės šauklys, kaip autorius jį vadina, pateikdamas jo eiliuotą žodį, sako:
Atmintį išsaugokim ateinančiom kartom,
Kad žinotų jie, kad niekad nepamirštų,
Kad istorijos neparašytų su klaidom,
Kad nekaišiotų, kaip mes, tarp durų pirštų.
Labai nepiktas žodis, skamba kaip švelnus patarimas visiems nedaryti klaidų (o padarytas taisyti, nekaišioti pirštų tarp durų).
Knygą vertėtų perskaityti visiems, kurie moka ne tik gerai lietuviškai skaityti, bet ir teisingai lietuviškai mąstyti ir perspektyviai galvoti, ypač dabar Seimo rinkimų metu. Patartina ir išeivijoje gyvenantiems lietuviams šią knygą perskaityti, ne vienas ras atsakymą į nuolat keliamą klausimą: Kas ten, Lietuvoje, vyksta: tiek nedorų reiškinių ir nedorų darbų, net pačioje Lietuvos Vyriausybėje?
Lietuvos piliečiui tenka gyventi tarp nedorų veiksmų gausybės, jaučiant didelę gėdą. Per nepriklausomos Lietuvos penkiolika metų nedori darbai, ypač pastaraisiais metais prasidėję Prezidentūroje, tęsiasi.
Jau keleri metai jie auga į aukštumas ir į platumas aukščiausiose krašto institucijose. Seime korupcijos skandalas, senų ir garbingų partijų žlugimas; partijų narių perbėgimai į kitas, net priešingas savo politinėmis pažiūromis partijas; perkamos, parduodamos ir keičiamos partinės idėjos, programos ir t.t.
Valstybėje didelis chaosas: ignoruojama Konstitucija, nevykdomi Konstitucinio Teismo nutarimai (R.Paksas, J.Borisovas). Be savigarbos ir bet kokios valstybinio darbo patirties asmenys veržte veržiasi į vadovaujančius postus valstybiniame darbe, skelbdami ateiną dirbti už tvarką ir teisingumą. Ir žinoma, Dievo ir Bažnyčios įstatymų nevykdantieji skelbiasi esantys beveik Dievo ir Bažnyčios tarnai. Kokie drąsūs savo melu! Pastangos suklaidinti paprastą, giliau nemąstantį pilietį yra milžiniškos (ir ne tik žodžiais, bet ir pinigais). Bet tie, kurie dar turi savyje dorovingą žmogaus savybę, pastebi nedorųjų darbus.
Perskaičius knygą Istorijos iškraipymai, ryškiai mintyse iškyla visi minimi naujos Lietuvos istorijos puslapiai, užplūdusių negerovių gausa, valstybinio aparato ir atskirų asmenų kasdienio gyvenimo elgesys ir stilius. Labai aiškiai matoma ir viso to priežastis. Priežastimi reikėtų laikyti doros sąvokos nesupratimą. Ši sąvoka stumiama iš visuomenės gyvenimo.
Dorovingo žmogaus pavyzdžio negali duoti nei sugyventiniai, kurių Lietuvoje daug, nei girtaujančios šeimos, taip pat ir mokykla, atsiribojusi nuo dorovingo kelio aiškinimo. Kodėl? Norisi čia pat duoti atsakymą tiesiai ir šviesiai.
Mat, kalbant apie dorą, reikėtų prisiminti Dekalogą Dievo įstatymus, kurie skirti protingam Dievo kūriniui žmogui doro gyvenimo kelrodžiu, kad žmogus būtų vertas žmogiškojo gyvenimo atstovas. Bet dažnai dėl savo proto ir valios silpnumo žmogus supainioja Dekalogo reikalavimus su savo asmeniniais prasimanymais ir Dekalogą interpretuoja pagal gyvenamąjį laiką ir naujas madas.
Dar prieš Kristų graikų filosofai jau žinojo ir skelbė, kad Dekalogo nevykdantys tikintieji pažeidžia aplinką, kurioje gyvena, ir sužeidžia patys save. Kristaus dorovės mokslas Dievo Dekalogą dar labiau sutvirtina. Mūsų Bažnyčia moko savo vaikus dorovingumo, todėl to turėtų mokyti ir tikinti tradicinė šeima, ir mokykla, kuriai patikėta jaunoji tautos karta. Jai tenka didelė atsakomybė už doro žmogaus auklėjimą.
Žinomas Anglijos politikas Čemberlenas (kurį karikatūristai visada vaizduodavo su lietsargiu) yra pasakęs, kad ką graikai sukūrė proto srityje, tą Kristus dorovės gyvenime: dorinių jėgų ir begalinių siekimų žmonija gavo tik iš Jo. O didysis tragedijų rašytojas Sofoklis, dar penktame amžiuje prieš Kristų rašė apie prigimtinį dorovės įstatymą, teigdamas, kad ne šiandien ir ne vakar visada jis yra, niekas nežino kaip jis senas. Bet jis yra žmoguje kaip sąžinė, kuri yra jautriausias ginklas prieš blogį.
Pastaruoju metu (prieš Seimo rinkimus) pasirodo spaudoje ir TV pokalbiuose žodis dora. Atrodo, kad daugelio mūsų sąmonę varginusi nedorų darbų virtinė po truputį aprims. Nusikamavo nedorų darbų aktyvistai, išpylę daug dvokiančių šiukšlių ant garbingų ir žymių Lietuvos atgimimo pradininkų, intelektualai davė naują vardą kovotojams už laisvę, pavadinę juos idiotais, istorikai daug juodų dėmių įrašė į mūsų tautos istoriją, ją iškreipdami ir padėdami lygybės ženklą tarp tautos ir žudikų. Visas nedorybes sunku ir suskaičiuoti - jų su kaupu. Ir visa tai vyksta dėl prigimto dorovės įstatymo išbraukimo iš žmogiškojo gyvenimo kelio. Kas tada lieka? Atsakant į šį klausimą, be filosofinių ar psichologinių įžvalgų į žmogaus dvasines gilumas, reikia tiesiai ir šviesiai pasakyti, kad be doros sąvokos pažinimo žmogus yra gyvulys, melagis, apgavikas, vagis, faktų falsifikuotojas, valstybės išdavikas ir šnipas ir t.t.
Todėl retkarčiais verta prisiminti Dievo paliktus žmonijai įstatymus ir parodyti, kaip tas naujų laikų žmogus juos interpretuoja:
1. Neturėk kitų dievų, o tik mane vieną pinigas mano Dievas.
2. Netark Viešpaties vardo be reikalo burliokų keiksmažodžiais keikiu, reikia ar ne, visada.
3. Šventes švęsk dirbu šventą dieną, kad parodyčiau, jog man įstatymai nesvarbūs ir negalioja.
4. Gerbk tėvą ir motiną nenusipelno: nepripažįsta narkotikų, nepateisina mano išgėrimų ir merginėjimų, spjaudo į rokenrolą, nepripažįsta mados.
5. Nežudyk žudyk, kirviu ir žodžiu (spaudoje, TV).
6. Nepaleistuvauk reikalauk kuo daugiau tuo klausimu TV, žurnaluose ir internete, kad išmokčiau, ko dar nemoku.
7. Nevok vok, visada, kur tik gali prieiti.
8. Nekalbėk netiesos meluok, žadėk, apgaudinėk ir iškraipyk istorinius faktus. Meluok, nes tai antroji prigimtis, gimusi okupacijos metais.
9. Negeisk svetimo vyro ar svetimos moters senamadiškas galvojimas, netinka naujiems laikams, gyvenimo būdui ir stiliui.
10. Negeisk svetimo turto imk, jei tik gali, kelk bylą laimėsi.
Ir pats didžiausias įstatymas įsakymas mylėk artimą kaip pats save. Cha! Artimo nėra. Visi, kurie siekia to, ką aš turiu, yra mano priešai. Aš gyvenu tik sau ne kitam.
Tokį iškraipytą Dekalogą daug kas praktikuoja. Tokie ir panašūs ateina vadovauti valstybei. Jie skelbiasi mylį Dievą ir Lietuvos žmogų ir stengiasi įžūliu melu įtikti paprastam Lietuvos piliečiui. Daug tokių piliečių plaukia laivu kiauru dugnu, tikėdamiesi sėkmingai pasiekti valstybės iždo uostą. Iš laivo niekas nešoka, nors žino, kad laivas skęs, bet visi nori gyventi geriau, rizikuoja. Tikslo apakinta rizika savižudybė.
Taigi po penkiolikos metų nepriklausomybės, atiduodami savo balsą rinkimuose į Seimą, prisiminkite Dekalogo penktąjį įstatymą tėvynės labui. Tai būtų doro žmogaus mąstymo pavyzdys.
Jadvyga O.
© 2004 "XXI amžius"
|