|
Taip praeina pasaulio garbė
Tavo vargai, brangi tėvyne, prasidėjo 1940 metais. Tavo nelaimingi vaikai, tremiami savo tautos išdavikų stribų, atsidūrė CK sekretorių ir okupantų kariuomenės, žiauraus Sibiro klimato, bado ir pūgų negailestingoje globoje.
Nepakeliamas šaltis, prasta apranga ir apavas, nesant net minimalių buitinių sąlygų, graužiant parazitams blakėms, utėlėms ištisus metus, o vasarą dar geliant ir uodams bei kraugerėms muselėms, vadinamoms moška, sunkus fizinis darbas, neturint ar negaunant maisto, be medicinos pagalbos, negailestingai guldė ir senus, ir jaunus į amžinojo įšalo žemę.
Esi mintyse išmintyta, sapnuose išsapnuota, dainose išdainuota, maldose iškalbėta, ašaromis numazgota, miela mūsų tėvyne, brangi Lietuvos žemele. Sulaukėme, išsipildė, Dievas išklausė vargdienių kankinių maldų. Mes vėl čia, mes su Tavimi, Tu visa mūsų, mes visi Tavo. Dieve, laimink mus.
Rugsėjo viduryje Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga organizavo išvyką-lankymą Prisikėlimo apygardos partizanų takais. Aplankėme gal dešimt vietų. Prie kiekvieno paminklo buvo prisimenamos žuvusiųjų pavardės, kiek buvo nužudytųjų, kur jie žuvo, kur buvo numesti išniekinimui sužaloti kūnai. Tautos išsigimėliai net ir sudarkytų kūnų neatiduodavo palaidoti. Kiekvienoje aplankytoje atmintinoje vietoje buvo vietinis žmogus arba kovų dalyvis, kuris pasakojo apie bendražygius, jų kovas su enkavėdistais, apie gyvenimą miškuose, bunkeriuose. Žuvusiųjų kūnus rasdavo užkastus grioviuose, pamiškėse, durpynuose, šuliniuose, išvietėse. Daug žuvusiųjų dar ir šiandien nesurasti, nežinia kur ilsisi. Skaudžius praeities išgyvenimus priminė ir Vyčio kryžiaus kavalierius Šniuolis - buvusių įvykių dalyvis.
Ką mes turime šiandien?
Gal kiekvienas atsakytų: laisvą, nepriklausomą Lietuvą. O jeigu kas nors suabejotų ir išpyškintų: Okupuotą? Kas įrodytų, kad jis neteisus?
Keturiolika metų laikome save nepriklausomais, laisvais. Kas mus valdo? Kas moko gyventi, mylėti Dievą ir tėvynę? Mylėti savo kalbą ir dainas? Ogi tie, kurie niekados nemylėjo nei tėvynės Lietuvos, nei žmonių. Sava, lietuvių kalba jiems buvo svetima, o svetimoji buvo sava. Jie niekino Bažnyčią ir tuos, kurie ją lankė. Ar šiandien Prisikėlimo bažnyčia būtų nebaigta, jei Lietuvą valdytų ne ateistai? Jų bendrapartiečiai ir ideologijos bendraminčiai pirkelėse lėbavo prie apkrautų stalų, kai mūsų brolius stribai žudė, o kitus trėmė į Sibirą.
Jie šiandien dar nėra atsiprašę nukankintųjų ir išlikusiųjų. Vėl prašosi čiulbėdami lakštingalų balsais, kad rinktume juos į Seimą nebesuskaičiuosi kelintai kadencijai. Visos mūsų nelaimių priežastys buvo, yra ir bus dabartinė Seimo valdančioji dauguma, t.y. socialdemokratai. Kad ir kiek kartų jie keitė savo kailį, kad ir kokias darytų veidmainiškas grimasas, kad ir kokias kalbėtų saldžias, dviprasmiškas kalbas, jie lieka tie patys - tokie pat veidmainiai. Jie naudojasi mūsų patiklumu. Tačiau jie niekada nebuvo ir nebus tais žmonėmis, kuriais mes turėtume pasitikėti. Kas tėvynę buvo išdavęs vieną kartą, tam širdis nesudrebės tai padaryti ir antrą kartą.
Čia pat rinkimai. Eikime visi, eikime, kas neužmiršome, į rinkimus su malda. Išvalykime Seimo rūmus nuo raudonojo komunistinio tvaiko. Išrinkime Seimą, kuris tarnautų Dievui, tėvynei ir žmonėms. Kol Lietuvą valdys komunistai gero nesulauksime.
Gąsdina, kad išrinkus naujus Seimo narius pražūsime, neišgyvensime, naujokai nemokės valdyti krašto. Nieko panašaus! Gyvenimas eina savo keliu. Išmintingų ir protingų žmonių visada yra. Ne už kalnų laikas, kai ir mūsų gąsdintojai gaus, ko nusipelnę.
Išsivaduokime iš okupacijos spalio 10 dieną. Balsuokime už mylinčius Dievą ir tėvynę!
Vytautas MARKUVĖNAS
Kaunas
© 2004 "XXI amžius"
|