|
Į rinkimus su pilietine atsakomybe
Lietuvos visuomenės vėl laukia rimtas išbandymas rinkimai į Seimą. Kokius asmenis į valdžią, leidžiančią įstatymus, išrinksime, tokius ir įstatymus turėsime. Seimo klaidos tai kartu ir mūsų, rinkėjų, klaidos, tai rimtas signalas, jog ne visi buvome apdairūs ir atsargūs, jog kažką pražiūrėjome, kažkuo per daug pasitikėjome, jog vadovavomės ne giliais apmąstymais ir rimtais apsisprendimais, o lipšniais pažadais, apgaulingais įspūdžiais.
Prisiminkime nemažos rinkėjų dalies klaidas, padarytas per pirmuosius Prezidento rinkimus, nuo kurių rezultatų teko kentėti visiems. Didžiausius nepriklausomybės atgavimo nuopelnus kai kas priskyrė SSKP marionetei A.M.Brazauskui. Jau vien faktas, kad Brazauskas buvo Lietuvos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi, turėjo atkreipti kuo rimčiausią rinkėjų dėmesį į jo asmenybę. Deja, renkant Prezidentą, dauguma rinkėjų glaudėsi ne prie kandidato Stasio Lozoraičio, aktyvaus patrioto, sumanaus diplomato, bet prie A.Brazausko. Moteris, paklausta, kodėl balsavo už A.Brazauską, pateikė naivų motyvą: gražus, aukštas, solidžiai atrodantis vyras, tik toks ir tinka į prezidentus. Visiems turėtų būti aišku, kad ne išvaizda, o protas ir nusiteikimas lemia sėkmę. Būkime atviri: A.Brazauskas nepasižymi nei ypatingu proto lankstumu, nei mąstymo logiškumu, o daugiau nuotaikomis ir ambicijomis. Jo, buvusio aukšto sovietinio nomenklatūrininko, polinkis nurodinėti, įsakinėti, diktuoti. Tačiau visų blogiausia yra tai, kad jis daug kur vadovaujasi melu.
Avantiūromis ir intrigomis pasižymintis Rolandas Paksas prieš Prezidento rinkimus šūkavo: tvarka bus! O tapęs Prezidentu sukėlė tokią didžiulę netvarką, tokį valstybinio masto chaosą, kad prireikė net Konstitucinio Teismo pastangų jam nušalinti. Užuot padaręs valstybėje tvarką, sukiršino ir supriešino visuomenę, privirė tiek sprangios košės, kad lig šiol nepajėgiame jos iškabinti. Kaltinkime ne vien R.Paksą, bet ir tuos, kurie už jį balsavo.
Šiandien populistų gretose dominuojančią vietą užsitikrino milijonierius Viktoras Uspaskich, valgomųjų ledų porcijomis ir dar kai kuo pritraukęs prie savo vedamos politikos gausų būrį lengvatikių. Bet keista: kodėl šie lengvatikiai nepasidomi, kokie aitvarai per tokį trumpą laiką jam sunešė milijoninį kapitalą? Miško žvėris į mišką ir žiūri, - sako lietuvių liaudies patarlė. Nepasiduokime jo ir jo klikos melagingiems svaičiojimams. Darbo partijos, kurią surezgė ir kuriai vadovauja V.Uspaskich, pavadinimas tai tik priedanga, už kurios slypi neaiškūs ketinimai. Nebūkime naivūs: šiam tauškaliui visiškai nerūpi tautos reikalai, jis turi savus, egoistinius interesus ir siekius. Visų pirma siekia užsitikrinti kuo aukštesnę padėtį naujajame Seime arba Vyriausybėje (šito ir jis pats neslepia), o paskui atsiras ir kitokių siekių, apie kuriuos jis kol kas nekalba. Tad būkime atsargūs ir apdairūs! Klaidą padaryti lengva, bet ištaisyti sunku arba net ir neįmanoma.
Eidami balsuoti, vadovaukimės ne klastingomis vilionėmis, o giliais pamąstymais, kritiniu požiūriu į kandidatuojančių asmenų moralę bei sugebėjimus. Rinkimai ne žaidimas ir ne loterija, kurioje galima laimėti, galima ir pralaimėti. Nebūkime naivuoliai, rimtai svarstykime, kad neįsipainiotume į vilionių, apgaulių ir klastos raizgynus, kaip atsitiko per ankstesnius rinkimus, kai į Seimą pateko nemažai avantiūristų, savanaudžių, užkietėjusių intrigantų, rėksnių. Nevalia užmiršti, kad ne ant ekonomikos pamatų statoma visuomenės bei valdžios moralė, o atvirkščiai: aukšta moralė grindžia kelius į ekonomiką.
Rinkime į naująjį Seimą tuos, kurie tikrai verti mūsų, rinkėjų, pasitikėjimo: patriotiškai nusiteikusius, protingus, dvasingus, pasiryžusius kovoti už visuomenės ir valstybės gerovę. Tokių kandidatų sąrašuose tikrai yra.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|