|
Gyvojo rožinio draugijos sukaktis
Rugsėjo 26 dieną, sekmadienį, Aukštaitijos sostinėje buvo paminėta Panevėžio vyskupijos Švenčiausiosios Mergelės Marijos gyvojo rožinio draugijos atkūrimo 25 metų sukaktis. Į šventę susirinko gausus būrys tikinčiųjų iš įvairių vyskupijos parapijų. Procesijos dalyviams nuoširdžią kalbą pasakė generalvikaras kun. Robertas Pukenis. Eisena prasidėjo nuo Švč. Trejybės bažnyčios. Eidami Kristaus Karaliaus Katedros link, tikintieji rankose nešė degančias žvakes ir giedojo giesmes.
Katedroje jubiliejines šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, generalvikaras kun. R. Pukenis, Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas kan. Petras Baniulis.
Vysk. J. Kauneckui tai buvo dviguba šventė. Lygiai prieš 50 metų, 1954-aisiais, atvykęs mokytis į Panevėžį, jis buvo įtrauktas į Gyvojo rožinio draugijos veiklą. Tuo metu jo dalyviai nepažinojo vienas kito, nors būrelyje buvo penkiolika žmonių. Vaikinas tik iš matymo žinojo pamaldžią moterį, kuri padėjo jam tapti rožinio sekėju.
Pati rožinio istorija yra pakankamai sena, ji siekia šv. Domininko laikus. Jau tada jo draugijos veikė Italijoje ir Prancūzijoje, kai kurios jų buvo itin gausios. 1646 metais Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius pranešė Vatikanui, jog jo visose parapijose veikia Rožinio draugijos. Tokia ji turėjo būti ir Panevėžyje, nes miestas tuo metu priklausė Žemaičių vyskupijai. Gyvojo rožinio draugija buvo įsteigta 1826 metais Prancūzijos mieste Lijone.Ilgainiui nebebuvo pasaulyje parapijos, kurioje nebūtų Rožinio draugijos. Jos turėjo savo namus, senelių prieglaudas. Gyvojo rožinio draugijų atsirado ir Lietuvoje, prie visų parapijų. Tokių brolijų tikslas buvo išmokyti žmones skaityti ir rašyti. Gyvojo rožinio draugijos turėjo savo knygynus, skaityklas, savo nariams jos rengdavo neraštingumo likvidavimo kursus. Daugelis vaikų po Pirmosios Komunijos jungdavosi į draugijas, žadėdami kasdien sukalbėti po rožinio paslaptį.
Rugsėjo 12-ąją Vienoje vyko pasaulinis Gyvojo rožinio dalyvių kongresas Didžioji permaina. Jo metu buvo pastebėta, kad didžiausios permainos pasaulyje pasiektos per rožinį. Buvo prisiminta, jog beveik prieš pusšimtį metų iš Austrijos taikiai pasitraukė sovietų kariuomenė, nes kas dešimtas jos gyventojas kalbėjo rožinį. 1961 metų spalio pradžioje, Berlyne pastačius į dvi dalis miestą skiriančią sieną, vienas vokiečių vyskupas 80 tūkstančių žmonių, susirinkusių į Gyvojo rožinio kongresą Fatimoje, kalbėjo: Jeigu Dievas išklausė dešimtadalio Austrijos katalikų maldas, tai ar jis neišklausys vokiečių katalikų maldų? Taigi siekime, kad dešimtadalis vokiečių kalbėtų rožinį. 1989-aisiais tiek rožinio dalyvių ir buvo. Būtent tais metais griuvo Berlyno siena.
Tėvas Pijus, kuris dabar yra paskelbtas šventuoju, dar 1968 metais pranašavo: Kada Švenčiausiosios Mergelės Marijos mylėtojų skaičius pasaulyje susilygins su komunistų skaičiumi, tada Rusija liausis persekiojusi tikinčiuosius ir joje grius komunizmas. Jo žodžiai buvo pranašiški. Statistika rodo, jog 1988-1989 metų sandūroje rožinio dalyvių ir komunistų skaičius susilygino ir pasiekė po 25 milijonus. Tuo metu liovėsi tikinčiųjų persekiojimas komunistinėje Rusijoje. Be kraujo praliejimo subyrėjo komunizmu užnuodyta imperija.
Sakydamas pamokslą, vysk. J.Kauneckas pateikė pavyzdžių, kaip rožinio kalbėjimas padėjo ne vienam atsiversti į tikėjimą, prieš tai niekinusiam Dievo mokymą. Ganytojas linkėjo, kad Lietuvoje, kaip Austrijoje ir Vokietijoje, kas dešimtas jos gyventojas taptų Gyvojo rožinio draugijos dalyviu. Buvo meldžiamasi už vyskupijos tikinčiuosius ir už jau Amžinybėn išėjusius jos žmones. Vyskupui buvo įteiktas dokumentas, liudijantis, jog Panevėžio vyskupijoje įkurta Gyvojo rožinio draugija.
Bronius VERTELKA
Panevėžys
© 2004 "XXI amžius"
|