|
Problemų ratas nemažėja
Berlyne, kaip ir kituose Vokietijos miestuose, buvo paminėtos šalies susivienijimo keturioliktosios metinės. Vyko iškilmingos ceremonijos, koncertai, dangų nušvietė fejerverkai. Tą naktį iš 1990 m. spalio antrosios į trečiąją nuėjo praeitin 41 metus (be keturių dienų) gyvavusi vadinamoji Vokietijos demokratinė respublika, kurią Maskva bandė per visą tą laikotarpį padaryti sovietinio socializmo vitrina Europoje. Joje dislokuotos gausios SSRS ginkluotosios pajėgos, karinių sovietinių bazių tinklas nuolat grūmojo ne tik tai pačiai Vokietijos Federacinei Respublikai, bet ir visai Vakarų Europai. Komunistinis Rytų Vokietijos režimas buvo pats uoliausias SSRS ir Varšuvos bloko planų vykdytojas. Pavyzdžiui, per 1968 metų sovietų armijos invaziją į Čekoslovakiją Rytų Vokietijos kareiviai elgėsi kur kas žiauriau nei sovietų armija. Tą naktį gimusi vieninga Vokietijos valstybė nuo Oderio iki Reino tapo didžiausiu įvykiu Europos ir viso pasaulio pokario istorijoje. Savo kalboje tuometis VFR prezidentas Richardas fon Vaiczekeris pažymėjo, kad Vokietijos suskaldymas buvo pats ryškiausias Europos padalijimo pavyzdys. Jis taip pat pažymėjo, kad SSRS vadovai suprato, jog jokia jų skelbiama pertvarka neįmanoma nepanaikinus Europos suskaldymo.
Tačiau buvo ir pesimistinių balsų, įspėjančių, kad susivienijimo euforija greitai praeis, ir susijungusi Vokietija susidurs su didelėmis problemomis. Štai ką tada kalbėjo žinomas vokiečių rašytojas Giunteris Grasas: Buvusioji vieninga Vokietijos valstybė gyvavo labai neilgai, tik 70 metų, nuo kanclerio Bismarko laikų iki 1945 metų. Tai buvo labai nelaimingi metai Vokietijos istorijoje. Tarsi patvirtindama tuos žodžius ir rašytojo pesimizmą, jau pirmąją susijungusios Vokietijos dieną didelė grupė neišsižadėjusių principų komunistinių ekstremistų surengė kruviną susirėmimą su policija Berlyne. O po keliolikos dienų į Vokietiją atvyko nepaprastai entuziastingai sutiktas dar tebegyvavusios SSRS prezidentas M.Gorbačiovas. Minios skandavo: Helmutai! Michaeli! Ačiū! Vizito metu tuometis Vokietijos kancleris H.Kolis ir M.Gorbačiovas pasirašė geros kaimynystės ir bendradarbiavimo sutartį, kurioje buvo sakoma, jog tai padeda tašką šaltajam karui, o SSRS ir Vokietija tampa geri partneriai.
Ir po keturiolikos metų vykusias iškilmes gerokai temdė tūkstantinės protesto demonstracijos Berlyne ir kituose Vokietijos miestuose. Daugelis (ypač buvusios Rytų Vokietijos gyventojų), taip ir neprisitaikę prie naujosios tvarkos, vėl ilgisi senų komunistinių laikų ir garsiųjų vabalų automobilių Trabant plastmasiniais kėbulais. Taip pat reiškiamas didelis nepasitenkinimas ne tik ekonomine stagnacija, bet ir kanclerio G.Šrioderio rausvai žaliosios vyriausybės vykdomomis socialinėmis reformomis. Numatoma gerokai apkarpyti labai išsiplėtusias įvairias socialines lengvatas, išmokas, kas jau tapo nepakeliama našta net turtingos Vokietijos biudžetui.
Kita vertus, G.Šrioderio vyriausybei iškilo ir rimtų tarptautinių problemų. Paaštrėję santykiai su Vašingtonu ne tik dėl Irako karo, bet ir dėl Berlyno suartėjimo su Paryžiumi ir Maskva, trintis ES ir NATO viduje, be abejonės, labai erzina amerikiečius, kurie ištisus pokario dešimtmečius saugojo ne tik Vokietiją, bet ir visą Vakarų Europą nuo sovietinio imperializmo ir komunizmo grėsmės.
Šiuo metu Vokietija deda pastangas tapti nuolatine Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nare. Tokie planai sulaukė ypač neigiamos kai kurių ES šalių reakcijos. Ir tai visiškai suprantama, nes pagal numatomą priimti 2007 metų Europos Sąjungos konstituciją, ES atstovas turi dalyvauti JT Saugumo Tarybos veikloje. Todėl visa ES, o ne atskira šalis turi būti nuolatinė Saugumo Tarybos narė. Šiomis dienomis naują smūgį G.Šrioderio ministrų kabinetui smogė Madridas. Smogė todėl, kad dabartinė Vokietijos vyriausybė pagrindiniu savo užsienio politikos prioritetu paskelbė siekį tapti nuolatine JT Saugumo Tarybos nare. Ispanijos vyriausybė aiškiai pasakė Berlynui, kad Madridas siekia, jog Saugumo Taryboje nuolatinę vietą turėtų visos ES atstovės. Pirmąjį smūgį Berlynui dar rugpjūtį sudavė Italija. Tada jos premjeras Silvijus Berluskonis pasiuntė laišką JAV prezidentui Džordžui Bušui, kuriame įspėjo Vašingtoną, jog, Vokietijai tapus nuolatine JT Saugumo Tarybos nare, iškils daug problemų ir to negalima leisti. Italijos premjero nuomone, nauja nuolatine JT Saugumo Tarybos nare turi tapti ES, kaip pagrindinis vienetas, atstovaujantis išsiplėtusiai Europos Sąjungai. Kaip pažymėjo vienas Londono laikraštis, sužinojęs apie S.Berluskonio laišką, Berlynas tiktai sugriežė dantimis, o valdžios kuluaruose paskutiniais žodžiais iškeikė Italijos premjerą, bet sudarė įspūdį, kad jokio pareiškimo iš Romos nebuvo. Ir štai dabar laukiama, jog netrukus Madrido bei Romos pavyzdžiu paseks Varšuva. Mat, nepaisant to, kad Lenkija tapo visateise ES ir NATO nare, nemažai lenkų vis dar įtariai žvelgia į savo galingo Vakarų kaimyno politinius žingsnius. Varšuvos laikraščiai teigia, kad Vokietijos tapimas nuolatine JT Saugumo Tarybos nare gali tapti skaudžiu smūgiu Lenkijai. Kaip teigia Varšuvos politologai, tokiu atveju JT Saugumo Taryboje susidarytų galingas dabartinių nuolatinių Saugumo Tarybos narių Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos bei naujosios galimos ST narės Vokietijos triumviratas. Tai reikštų, kad jos primes savo valią ir visai Europos Sąjungai, nustumdamos Lenkiją į Europos politinę periferiją. Varšuva jokiu būdu nenori to leisti. Žinoma, Vokietijos tapimo JT Saugumo Tarybos nuolatine nare priešininkų argumentai turi savo logiką. Juk pagal ES konstituciją, kuri turi įsigalioti 2007 metais, Jungtinėse Tautose Europos Sąjungai atstovaus būsimasis ES užsienio reikalų ministras, kuris privalės ginti visų 25 ES šalių užsienio politikos poziciją. Tokią idėją ypač palaiko Europarlamentas bei Europos Komisija.
Tad kaip patys vokiečiai reaguoja į tokius įvykius? Kol kas Berlynas oficialiai nepadarė jokio pareiškimo, tačiau neoficialiai ne kartą pareiškė, kad Europos Sąjungos pretenzijos tapti nuolatine JT Saugumo Tarybos nare šiuo metu yra nerealios ir neįvykdomos. Mat tam tikriausiai prieštarautų bent jau dvi iš penkių Saugumo Tarybos narių Rusija ir Kinija. (Šiuo metu Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolatinėmis narėmis yra JAV, Didžioji Britanija, Rusija, Kinija ir Prancūzija.)
Nepaisydama įvairių trukdžių, Vokietijos politinė vadovybė,
nekeldama didelio triukšmo, labai nuosekliai ir atkakliai siekia
savo tikslo tapti nuolatine JT Saugumo Tarybos nare.
Petras KATINAS
© 2004 "XXI amžius"
|