|
Gerais darbais papuoškime tėvynę
Dievas davė žmogui protą, kad mąstytų, o rankas - kad mąstydamas dirbtų. Senajame Testamente yra nuoroda, jog Dievas pirmuosius tėvus už nepaklusnumą nubaudė ne tik išvarymu iš rojaus, bet ir darbu. Tačiau tai nereiškia, kad ir visų amžių bei epochų žmonės baudžiami darbu. Mūsų gerus darbus Viešpats visuomet priima taip pat meilingai kaip ir maldas ir juos laimina.
Kiekvienas supratingai, sąžiningai, su atsakomybės jausmu atliekamas darbas ne tik duoda asmeninę ar visuomeninę naudą, bet ir teikia pasitenkinimą, džiaugsmą. Darbas, anot R.Tagorės, yra gyvenimo druska: jis ne tik apsaugo nuo gedimo, bet ir suteikia skonį.
Dirbdama žmonija pasiekė stebėtinai aukštą išsivystymo pakopą. Šiandieninis technikos progresas, milžiniški mokslo laimėjimai - tai proto ir darbo derinimo rezultatas. Nors neretai daugybę darbo laimėjimų sunaikina gamtos stichijos, karai ir kitokios anomalijos, bet žmonės tarsi skruzdėlės suardytą skruzdėlyną vėl atstato. Nerami ir veržli žmogaus prigimtis siekia atgauti tai, kas prarasta, atstatyti, kas sugriauta, iš naujo atkurti, kas sunaikinta.
Kokią didžiulę reikšmę turi darni visuomeninė veikla, galima pailiustruoti gana ryškiais praėjusio amžiaus kontrastų pavyzdžiais. Lietuva pasaulyje garsėjo kaip darbštuolių šalis. Ir iš tiesų: 120 metų vilkusi carinės Rusijos priespaudos jungą, Pirmojo pasaulinio karo nualinta pagaliau išsikovojo nepriklausomybę. Lietuvos žmonės per trumpą laikotarpį sugebėjo sutvirtėti ir dvasiškai, ir ekonomiškai. Primityviomis gamybos priemonėmis, užtat nuoširdžiu darbu ir pasiaukojimu kasmet pagamindavo tiek maisto produktų, kad ir patiems užteko, ir į užsienį eksportuodavo (į Angliją - bekonus, į Vokietiją - paukščius).
Net ir sovietiniuose lageriuose buvo stebimasi ypač dideliu lietuvių darbštumu, nors jie ten dirbo labai nepalankiomis sąlygomis. Dažnai kamuojami alkio ir šalčio, stengėsi įvykdyti skirtas darbo normas, kad neprarastų duonos gabalėlio.
O dabar palyginkime mažą Lietuvą ir buvusią milžinę SSRS. Prieškario Lietuvoje vienam kvadratiniam kilometrui teko 45 gyventojai, Sovietų Sąjungoje - dvylika. Vadinasi, šioje šalyje galimybės išsimaitinti buvo beveik keturis kartus didesnės nei Lietuvoje. O vis dėlto sovietijoje nuolatos šmėkščiojo bado šmėkla, žmonių pragyveno lygis buvo keleriopai mažesnis negu Lietuvoje. Iš kur tokios didelės disproporcijos? Turbūt visiems aišku, kad šalis, kurioje buvo prievarta įgyvendinta naujoji baudžiavinė santvarka - žemės ūkio kolektyvizacija, kurioje viskas suvalstybinta, kur užgniaužta asmeninė iniciatyva, kur menkai mokama už darbą, negali normaliai funkcionuoti. Antra vertus, Rusijoje, kaip ir kituose slaviškuose kraštuose, istoriškai susiklosčiusi vangoka pažiūra į fizinį darbą. Tiek baudžiavos laikais, tiek sukolektyvinto žemės ūkio sistemoje valstietis buvo pripratęs, kad už jo nugaros stovėtų prievaizdas su bizūnu ir nuolat ragintų krutėti. Įvestas socialistinis lenktyniavimas, virtęs parodija, irgi nekėlė darbo našumo nei žemės ūkyje, nei pramonėje, nei kultūros, švietimo ir kitose visuomeninės veiklos srityse.
Pavyzdžiu imkime tankiai gyvenamas valstybes Belgiją ir Olandiją (gyventojų tankumas siekia 320-370 žmonių). Ten nekyla jokių problemų dėl maisto produktų ir pramonės gaminių stygiaus. Net komunistinė Kinija su sparčiai didėjančiu gyventojų prieaugiu beveik niekada nepatiria maisto stokos, nors gyventojų tankumas, palyginti su buvusia SSRS, septynis kartus didesnis.
Vienas mano pažįstamas pasakojo, ką matęs Rusijoje brežnevizmo laikais, taigi jau seniai po karo. Lankydamasis šioje šalyje, vienoje didžiulio kolūkio brigadoje, matęs tokį vaizdą: atvežė kolūkio sunkvežimiu būrelį medicinos seserų ir slaugių iš ligoninės, esančios mieste už 20 kilometrų, ir tos kibusios į darbą - karvių melžti. Mat kolūkyje stigo moterų - jos išlakstė į miestus lengvesnio ir pelningesnio pragyvenimo šaltinio ieškoti. Iš 60 karvių melžėjos primelžė 40 litrų talpos bidoną pieno. Į karvutes buvo gaila žiūrėti: liesos, vėjo papučiamos. Nebuvo kam jų pašerti ir pagirdyti. O blogiausia - trūko šeimininkiško požiūrio į gamybą. Aplink tvyrojo didžiuliai plotai vešlių pievų, žolė perbrendusi. Niekas jos nešienavo, pašaro žiemai nekaupė. Šitaip ir sukosi užburtas ratas, traiškydamas žmonių lūkesčius ir viltis.
Paprasti žmonės kolektyvinį darbą suprato kaip nepelnytą bausmę ir kaip bjaurų pasityčiojimą. Jie žinojo, kad dirba ne sau. Nebuvo jokios paskatos stengtis darbus laiku ir kokybiškai atlikti, kai atlyginimai buvo juokingai maži. Jie taip pat žinojo, kad partiniai funkcionieriai, nomenklatūros šulai ir net rajoninio lygio vadovaujantys darbuotojai vien už komandavimą ir beprasmį popieriukų sklaidymą gauna solidžius atlyginimus, naudojasi įvairiomis privilegijomis, taikliai pramintomis spec.loviais. Vadovaujantys komunistai gyveno utopinio komunizmo sąlygomis. Apie 18 milijonų SSRS vadų ir vadukų išsiurbdavo iš valstybės iždo 40 milijardų rublių per metus. Šitokio milžiniško partinių veltėdžių skaičiaus pagal pasaulinį kapitalistinių šalių standartą būtų užtekę dviem Žemės rutuliams valdyti. O jis, tas parazitinis elitas, buvo išlaikomas tik vienos imperijos žemiausiojo visuomenės sluoksnio, vadinamo liaudimi, sąskaita. Išpūsta vadovaujančiųjų armija beatodairiškai ir negailestingai slėgė savo svoriu pažemintą ir nuolat skriaudžiamą liaudį. Ir visa tai buvo deklaruojama kaip partijos ir liaudies vienybė, kokios pasaulyje nėra buvę. Štai dėl ko liaudis negalėjo patirti tikrojo darbo džiaugsmo. Štai dėl ko stengėsi kaip nors prastumti laiką darbo vietose ir nieko doro nenuveikti. Per ilgą laiką žmonės priprato kuo vangiau dirbti ir kuo daugiau pavogti, kad turėtų už ką svaigalų nusipirkti ir juose savo skurdžią buitį skandinti.
Tuo pat metu, kai komunistinė imperija tūpčiojo vietoje, sukaustyta stereotipų, prislėgta visuotinės baimės ir abejingumo, užsienio šalys sparčiai veržėsi į priekį, pasiekė aukštą ekonominio išsivystymo lygį. Tokio lygio tikrai būtų pavydėję Sovietų Sąjungos žmonės, jei bent akies kampu būtų galėję dirstelėti. Deja, nuo jų stora geležine uždanga buvo stropiai slepiami Vakarų šalių laimėjimai. Komunizmo apologetai visą laiką ambrijo apie supuvusį kapitalizmą, kuriame esą nežmoniškai išnaudojami darbininkai, skleidė demagogiją ir melą, kad tik galėtų užglaistyti savo niekšybes.
Štai pavyzdys, rodantis, kokį poveikį turi asmens laisvė dirbti, atmetus komandą, kontrolę ir varžymus, kai jis dirba sau. Lietuvoje sovietmečiu kaimo žmonės gaudavo laikinam asmeniniam naudojimui nedidelius žemės sklypelius, kurie tesudarė vos tris procentus visos kolūkiams bei valstybiniams ūkiams priklausančios žemės. Tie sklypeliai buvo beveik kasmet kaitaliojami, kad žmonės nespėtų jų sukultūrinti. Ir štai toje triprocentinė žemės dalelė, kurią žmonės sugebėjo maksimaliai išnaudoti, duodavo 30-40 procentų visos žemės ūkyje gaunamos produkcijos. Komentarų, atrodo, nereikia.
Gerai atliekamas darbas teikia džiaugsmą, įprasmina gyvenimą. Tik kruopščiu ir sąžiningu darbu pasiekiamas užsibrėžtas tikslas. Lietuviai nuo seno vertina darbą, žino jo vertę. Tad ne veltui ir smulkiojoje lietuvių tautosakoje yra susikaupę apie pusketvirto šimto patarlių ir priežodžių, liaupsinančių darbą (dirbti netingėsi - bado neregėsi; ieškok berno, kuris dirbti moka, o ne tokio, kuris gražiai šoka; sunkus darbas valgį skanina...) ir pajuokiančių bei smerkiančių tinginystę (tinginys ir miegodamas pratrūksta; darbas gėdos nedaro, tinginiavimas šunų lodyti išvaro; dirba, kaip šlapias dega...).
Šiandien Lietuvai reikia ypač daug darbščių, kūrybingų žmonių. Pro partijų ir politinių grupuočių rietenas bei klyksmus didingai prasimuša pati didžiausia žmogiškoji vertybė - darbo reikmė. Jei vadovausimės principu: Mažiau tuščių kalbų - daugiau gerų ir prasmingų darbų, mūsų buitis žymiai sparčiau gerės.
Apmaudu, kad šiandien Lietuvoje priviso pernelyg daug politinių partijų, besidangstančių darbo, lygybės ir brolybės vardu, tačiau nesirūpinančių, kaip išspręsti itin opią nedarbo problemą, kaip suvienyti suskaldytą visuomenę. Juk ne veltui didelė dalis jaunimo ir net žymių intelektualų, šiandien labai reikalingų Lietuvai, emigruoja į Vakarus ieškoti geresnio pragyvenimo šaltinio. Mirštamumas didėja, gimstamumas, priešingai, mažėja. Kas liks dirbti Lietuvos labui po 20-30 metų? Nejaugi taip ir slinksime prie išnykimo ribos, apsivėlę abejingumo maurais? Ponai valdininkai, už aukštus valdžios postus besiriejantys, dažniau pagalvokite apie Tėvynės ateitį, o ne apie minkštus krėslus ir savo kišenes. Tik nuo jūsų sąžiningumo ir kūrybiško mąstymo priklausys Lietuvos ateitis. Mūsų tėvai ir seneliai savo gyvybės kaina priartino Tėvynės laisvę, vientisumą ir neliečiamybę, o jūs privalote pateisinti jų sudėtas aukas, kartu ir šių dienų visuomenės lūkesčius. Šalin tuščias ambicijas, egoizmą, abejingumą! Imkimės rimtų, prasmingų darbų. Darbo ir duonos Lietuvoje turi užtekti visiems.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|