Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Kultūra
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Darganos neišsisklaidė

Petras KATINAS

Koalicijos „Už darbą Lietuvai“ nariai (iš kairės): Algirdas Kunčinas, Antanas Valionis, Juozas Bernatonis ir Algirdas Brazauskas laukia rinkimų rezultatų Mykolo Ambrazo (ELTA) nuotr.

Iš kairės: Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas Artūras Zuokas bei konservatoriai - Andrius Kubilius ir Irena Degutienė Valdo Kopūsto (ELTA) nuotrauka

Pagaliau baigėsi daugelį dar nepraradusių pilietiškumo ir atsakomybės už tėvynės ir valstybės likimą jaudinusių šiemečių rinkimų maratonas. Iš viso šiais metais vyko penkeri rinkimai. Pradedant Europos Parlamento, pirmalaikiais Prezidento dviejų turų rinkimais ir pagaliau svarbiausiais – Seimo dviejų rinkimų ratais. Visi šie rinkimai buvo labai svarbūs, bet svarbiausi vis dėlto Seimo rinkimai, kuriuose iš esmės buvo sprendžiamas klausimas ne tiktai, kas valdys Lietuvą per artimiausius ketverius metus, bet ir kur kas svarbesni dalykai – kokia bus Lietuvos politika, tiek vidaus, tiek užsienio. Juk į valdžią veržėsi ne tik populistai, bet ir atvirai prorusiškos jėgos. Tai pirmiausia asmeninė rusų oligarcho V.Uspaskich Darbo partija, K.Prunskienės „valstiečiai“, paksininkai ir visokie kitokie marginalai. Šį kartą ir Europoje, ir Vašingtone, jau nekalbant apie Maskvą, įdėmiai buvo stebimi paskutinieji politiniai įvykiai Lietuvoje. Pradedant R.Pakso apkaltos procesu bei nesiskaitančios su priemonėmis ir pinigais V.Uspaskich Darbo partijos atsiradimu. Daugelis, ypač pokomunistinių šalių politikų ir politologų stebėjosi, kaip lietuviai, žengę pirmosiose gretose griaunant blogio imperiją SSRS, po keturiolikos atkurtosios nepriklausomybės metų pamiršo tuos idealus, netgi prarado tautinę savigarbą.

Pirmasis Seimo rinkimų ratas nė kiek neišsklaidė nerimo dėl to, kas ateis į valdžią. Kaip ir buvo prognozuojama, daugiausia balsų gavo V.Uspaskich partija, tačiau aiškiai nepakankamai, kad, pasitelkusi K.Prunskienės „valstiečius“, sudarytų naująją Seimo daugumą. Todėl visos viltys buvo dedamos į antrąjį rinkimų ratą, į kurį 66 vienmandatėse rinkimų apygardose pateko net 48 Darbo partijos atstovai. Bet, nepaisant milijonų, mestų reklamai ir agitacijai, ir antrajame rinkimų rate rusų oligarcho įkurtos partijos atstovams nepavyko: iš 48 galimų vietų laimėjo tik trečdalyje numatytų apygardų, t.y. gavo 16 mandatų. Tėvynės sąjungai antrasis rinkimų ratas pasisekė: ji laimėjo 14 mandatų. Dviem mandatais mažiau gavo A.Brazausko ir A.Paulausko koalicija – 12. Įvertinus pirmojo ir antrojo rinkimų rato rezultatus, paaiškėjo, kad V.Uspaskich partija naujajame Seime turės 39 vietas, valdančioji, tiksliau, iki šiol valdžiusi, A.Brazausko ir A.Paulausko koalicija – 31, Tėvynės sąjunga – 25, liberalcentristai – 18, R.Pakso kovotojai „už tvarką ir teisingumą“ – vienuolika, K.Prunskienės „valstiečiai“ – dešimt mandatų. Į Seimą pateko ir penki patys save išsikėlę kandidatai. Taigi Seimo sudėtis bus gana marga ir nevienalytė. Todėl valdančiosios koalicijos kūrimas bus neišvengiamas.

Kitas klausimas, kokia bus ta koalicija?

Jau paaiškėjus preliminariems antrojo rato rezultatams, keturių tradicinių partijų – socialdemokratų, socialliberalų, Tėvynės sąjungos ir liberalcentristų – lyderiai buvo susirinkę ir preliminariai aptarė galimos koalicijos variantus. Kitaip tariant, apie daug apkalbėtą ir diskutuotą „vaivorykštės“ koaliciją. Įdomu, kad socialdemokratų lyderis ir premjeras A.Brazauskas atvirai užsiminė, jog socialdemokratai ir socialliberalai tikrai neketina sudaryti koalicijos su V.Uspaskich partija. Po šių konsultacijų Tėvynės sąjungos vadovas A.Kubilius pareiškė, kad koalicijos tarp keturių partijų galimybė yra visai įmanoma ir reali. Tuo tarpu „valstiečių“ lyderė K.Prunskienė, gavusi tiktai dešimt mandatų, iškart pareiškė, jog koalicija neįmanoma be jos dalyvavimo joje. Anot K.Prunskienės, prie jos būsimosios „visuomenės lyderių“ frakcijos prisijungs buvęs krikščionis demokratas, o dabar nežinia kas toksai esantis P.Gražulis ir trys Lenkų rinkimų akcijos parlamentarai. V.Uspaskich peršama į Lietuvos premjero postą Ona Juknevičienė irgi pareiškė pasirengusi „gelbėti Lietuvą nuo Brazausko“.

Daugelio politologų nuomone, pats blogiausias variantas Lietuvai būtų „tamsiųjų jėgų koalicija“. Turima galvoje uspaskichininkų, K.Prunskienės „visuomenės lyderių“ ir paksininkų bei kelių P.Gražulio, perėmusio „geriausias“ V.Šustausko tradicijas, tipo marginalų sąjunga. Žinoma, negalima atmesti ir to, kad gali atsirasti ir perbėgėlių, jeigu V.Uspaskich-K.Prunskienės grupuotėms, panaudojus rusiškas technologijas, pavyktų sulipdyti savo koaliciją.

Taigi situacija gana sudėtinga. Gerokai stebina liberalcentristų lyderio A.Zuoko pozicija, kuris, matyt, tikėdamasis iš Prezidento paramos, samprotauja, jog neverta sudaryti dešiniojo bloko su Tėvynės sąjunga, o derėtis dėl „vaivorykštės“ koalicijos sudarymo atskirai. Kitaip kaip dešiniųjų jėgų skaldymu tokių samprotavimų nepavadinsi. Belieka tikėtis, kad pirmuoju liberalcentristų sąraše įrašytas P.Auštrevičius bei kiti šios partijos lyderiai mano kitaip. Europarlamentaras prof. V.Landsbergis džiaugėsi, kad rinkėjai, nepaisydami milžiniško spaudimo ir įvairiausių intrigų, vėl parodė pasitikėjimą Tėvynės sąjunga. Tiesa, prof. V.Landsbergis priminė, jog dešiniųjų jėgų stiprėjimui ir konsolidacijai svarbi bus ir liberalcentristų pozicija, kuri iki šiol dar gana neaiški.

Vargu ar verta kreipti dėmesį į palyginti mažą antrajame rinkimų rate dalyvavusių rinkėjų skaičių – apie 40 proc., įskaičiuojant balsavusius paštu. Beje, šį kartą balsavusių paštu (daugiau kaip 8 proc.) rinkėjų skaičius daugeliui politologų, netgi premjerui A.Brazauskui sukėlė įtarimų, kad tai nenormalus reiškinys ir kažkokios neaiškios tendencijos. Įtarimai, jog balsavusieji paštu buvo papirkinėjami, ypač V.Uspaskich partijos aktyvistų, niekur nedingo.

Tačiau negalima džiaugtis socialdemokratų lyderio ir premjero A.Brazausko pareiškimu, kad nebus sudaryta socialdemokratų bei socialliberalų ir V.Uspaskich partijos koalicija - žinant, jog socialdemokratai nuo seno yra patyrę įvairiausių intrigų meistrai, tokios galimybės absoliučiai atmesti nereikia. Neblogai pažįstantys padėtį socialdemokratų viršūnėse politologai tokį A.Brazausko pareiškimą vertina kaip galimą spaudimą V.Uspaskich, galvojant sudaryti koaliciją su Darbo partija, socialdemokratams paliekant Premjero ir pagrindinių ministrų postus. Tokios galimybės jokiu būdu negalima atmesti. Belieka tikėtis, kad to neatsitiks, nes pats A.Brazauskas yra ne kartą pasisakęs už Lietuvos užsienio politikos tęstinumą.

Galima dar pažymėti įdomų Kauno fenomeną: laikinojoje sostinėje iš aštuonių rinkimų apygardų šešiose užtikrintai laimėjo Tėvynės sąjungos kandidatai, nepaisant milžiniškų Darbo partijos pastangų apšmeižti TS kandidatus, taip pat liberalcentristų atstovas ir viena save išsikėlusi gydytoja, prieš rinkimus aiškiai pasisakiusi už dešiniuosius.

© 2004 "XXI amžius"