Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Kultūra
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Knygos rytui išaušus

Džiuljeta KULVIETIENĖ

Rašytojas Vytautas Bubnys (viduryje) Maironio lietuvių literatūros muziejuje savo naujojo romano pristatyme. Kairėje – aktorius Egidijus Stancikas, dešinėje – kritikas Alfredas Guščius Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Rašytojas Vytautas Bubnys Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune skaitytojams pristatė savo penkioliktąją knygą – romaną „Tas ryto laukimas“. Autoriui talkino muziejaus direktorė poetė Aldona Ruseckaitė, kritikas Alfredas Guščius ir aktorius Egidijus Stancikas.

Kūrinys jau įvertintas

Naujoji V.Bubnio knyga pas Lietuvos skaitytoją ateina jau įvertinta. Kovo mėnesį romanas „Tas ryto laukimas“ laimėjo „Lietuvių balso“ (JAV) 2004 metų literatūrinio konkurso pirmąją premiją. .

„Rašytojas V.Bubnys visuomet buvo istorinių įvykių sūkuryje, - sakė poetė A.Ruseckaitė. – Tai mūsų ankstyvosios jaunystės, mokyklinių metų rašytojas. Maloniai stebina gebėjimas atsinaujinti, pajusti aktualijas, aktyviai dalyvauti literatūros procese ir kaip knygos lapus versti kūrybos etapus“.

Prieš porą metų išėjo romanas „Balandžio plazdėjime“, atnešęs autoriui šlovę ne tik Lietuvoje. Už šį romaną rašytojas apdovanotas Baltijos asamblėjos premija. Kūrinys išverstas į kroatų kalbą.

„Paskutiniai V.Bubnio romanai savo tematika nustebino daugelį, - sakė A.Ruseckaitė. - „Tas ryto laukimas“ labai tinka šiems metams, dar kartą primena spaudos atgavimo 100-metį. Romane šis šimtmetis perbėga vienos šeimos gyvenimu, per labai sudėtingus ir svarbius mums istorinius įvykius. Tai šeimos saga, ir tai pateikti rašytojas V.Bubnys puikiai sugeba“, - teigė poetė.

Kodėl V.Bubnys ėmėsi šios temos, kaip rinko medžiagą, ar ji rašytojui skaudi? Knyga paremta dokumentiniais faktais: Kražių skerdynės, pokaris, Sausio 13-oji... Rizikingos temos, nėra lengva rašyti, nes viskas dar lyg čia pat, dar žmonės atmena, gali patys vertinti. „Tai rašytojo drąsa, sugebėjimas atsinaujinti,- teigė muziejaus direktorė A.Ruseckaitė. – Rašantysis paprastai užsisklendžia, literatūra gimsta iš gilių vidinių išgyvenimų. V.Bubnys yra aktyvios pozicijos rašytojas ir žmogus. Jis jaučia pareigą istorijai, tautai, tėvynei, artimiesiems ir visiems žmonėms. Tokia rašytojo pozicija, ji yra svarbi. Rašytojas turi būti atviras pasauliui ir gebėti išreikšti daug dalykų. Ne tik savus vidinius jutimus. Ši knyga yra pakankamai dokumentinė, bet žavi stiliumi, kalba, gebėjimu pagauti žodį, jo turtingumą ir gražumą“.

Nerimas

Šią vasarą rašytojas vyko į Kroatiją, kur išėjo jo romanas „Balandžio plazdėjime“ kroatų kalba. Romane vaizduojama Kroatija ir pastarieji (1992–1995 metų) įvykiai joje: etninis ir religinis karas, kai žmonės žudė vieni kitus - katalikai, stačiatikiai ir musulmonai. Knygos autorius su vienoda simpatija ir meile kalbėjo ir apie katalikus, ir apie stačiatikius, ir apie musulmonus. Rašytojui jie visi lyg brangūs broliai. Tokia pagrindinė kūrinio mintis.

„Rašiau apie Kroatijos kruvinus įvykius, o prieš akis stovėjo pokario metai Lietuvoje, - sakė rašytojas. – Žmogaus prigimties dar niekas niekada nėra išaiškinęs iki galo ir neišaiškins. Istorijos ratas sukasi. Žmogaus paslaptis didžiulė. Visiems kūrėjams užteko peno ją nagrinėti ir užteks toliau. Jei žmogus ir jo prigimtis būtų išaiškinta, šiandien nebereikėtų rašyti. Jei galėtume atsakyti į klausimą: kas gi tu esi, žmogau? – gyvenimas būtų be galo nuobodus“.

Susitikimas vyko Kroatijos rašytojų sąjungoje, susirinko pilna salė. Kalbėjo leidyklos vadovas, vertėja, romano autorius V.Bubnys. Pasipylė klausimai. Pagrindinis – iš kur lietuvis taip gerai pažįsta jų kraštą – Kroatiją? V.Bubnys atsakė, kad ne kraštą jis pažįsta, o patį žmogų. Jei rašytojas pažįsta žmogaus jausmus, išgyvenimus, mintis, gyvenimo ir būdo filosofiją, tai žino, kad panašūs yra bet kurios tautybės žmonės. Žinoma, yra tam tikros tautų ypatybės ir savitumai, su kuriais rašytojui privalu susipažinti. Bet tai labiau būtina buitiniam ar papročių romanui. „Balandžio plazdėjime“ – tai žmonių likimo, jų skausmo ir džiaugsmo romanas.

Rašytoją pasiekė žinios, kad „Balandžio plazdėjimas“ dar šiais metais bus išleistas Bosnijoje, kituose buvusios Jugoslavijos kraštuose.

„Kroatijos žmonėms reikia tokios literatūros. Jų rašytojai kažkodėl nerašo apie tai, - sako V.Bubnys, pajutęs Kroatijos kančią, labai panašią į tą, kurią lietuviai juto pokario metais. - Esu toks, koks esu. Viską, ką dariau, dariau dorai, todėl šiomis dienomis neturiu dėl ko teisintis. Visais laikais siekiau pasakyti kuo daugiau tiesos“.

Kritiko akimis

Literatūros kritikas A. Guščius prisipažino V.Bubnio kūrybą studijuojąs gerus pustrečių metų, parašė monografiją „Po aukštu dangum“, kuri šiuo metu yra Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje. „Rašytojo V.Bubnio kūrybos studijos – solidžiausias mano gyvenimo universitetas,“ – sakė literatūros kritikas.

Žinoma, kaip ir visi, A.Guščius V.Bubnio kūrybą skaitė ir anksčiau, bet rašydamas monografiją atsižvelgė į šių dienų kontekstą: klasikas, krikščioniškos pasaulėžiūros humanistas.

A.Guščiaus recenziją apie naująjį V.Bubnio romaną spausdino „Literatūra ir menas“. V. Bubnys ne viename romane pavaizdavo pokario metų dramatizmą. Rašytojas ieško atsakymo: kas to meto pasirinkimo dramatizme yra teisūs? Rašytojas tarsi teigia: visi teisūs. Naujausiu romanu jis bando ginti individo trečiąjį (vidurio) pasirinkimo kelią, atsidūrus pokario klasių kovos sūkuryje. Kalbėdamas apie V.Bubnio kūrybą, A.Guščius rėmėsi J.Aisčio žodžiais, kurie, kritiko nuomone, labai dera šio rašytojo kūrybai: „Abi šalys yra tolygios aukos, nes be okupacijos tokios apimties brolžudystės nebūtų buvę. Mirtis tuomet prasminga, kai ji ne mirčiai, o gyvenimui skirta. Kai tauta prieina kryžkelę – išlikti ar žūti, – turėtų pasirinkti gyvenimą.“ Anot kritiko, V.Bubnio kūryba nuosekliai konfrontavo su socialistinio realizmo dogmomis, apsigaubdama subtiliais sakmės, elegijos žanro rūbais, romantine ir metafizine metafora.

Romanas forma ir stilistika kiek sutrikdė, bet parodė V.Bubnio talento plastiškumą, tematikos platumą, keliamos problematikos aktualumą. Augantys gyvenimo dešimtmečiai nemažina rašytojo kūrybinės spartos. Stebina idėjų naujumas, filosofinis minties judėjimas, meninio žodžio tobulėjimas, ištikimybė savo tautai, jos sunkiam istoriniam keliui ir sau pačiam. V.Bubniui svarbu siekti literatūros, tautos, visuomenės tapatumo ir harmonijos. Tokia jo estetinė ir idėjinė savimonė. V.Bubnys priklauso tokiam rašytojų tipui, kuris laikosi etinės ir kultūrologinės tradicijos. Tai aukštesnės meninės ir sakralinės misijos vykdymo menininkas, - sakė A.Guščius. - Didėjantis dėmesys individualiam asmenybės pradui, jo savaimingumui, orumui, tolino V.Bubnį nuo schematiškos kolektyvistinės ir deterministinės žmogaus sampratos ir artino prie egzistencinės būties koncepcijos. Vidumi rašytojas jau yra pribrendęs H.Hesės dvasinės šviesos kūriniui, - sakė A.Guščius ir išskyrė penkis V.Bubnio kūrybos etapus. - Nelengva prognozuoti, koks bus kitas. Aišku viena - skaitytojams jis teiks estetinį džiaugsmą ir turiningą bendravimą su rašytojo sukurtuoju pasauliu“.

Kiekvienas romanas – lyg paskutinis

„Niekada nedėlioju savo ateities, - sako rašytojas, pirmąjį romaną parašęs 1971 metais. - Kiekvieną romaną rašiau tarsi paskutinį. Kiekvienas romanas ateina su savu nerimu. Kaip skaitytojai priims, kaip jį sutiks? Skaitys? Gal tas nerimas natūralus? Rašydamas „Tas ryto laukimas“ pagalvojau apie teisiojo problemą: teisiojo nėra. Nėra kaltų. Nei tas, kuris ėjo į mišką, nei tas, kuris nieko nenuveikė, tik išvengė Sibiro. Nė vieno nekaltinu. Keliu paprastą problemą: būtis. Ar gali būti idealai iškeliami aukščiau žmogaus gyvybės? Idealai, kad ir kokie jie būtų šventi, negali būti iškelti aukščiau žmogaus gyvybės“.

Rašytojas jau gavo skaitytojų atsiliepimų su priekaištais, kodėl romane tiksliai nepasakyta, kuris brolis teisus. Kokia rašytojo pozicija? Rašytojas sako nežinąs, kuris brolis kuriam turi pasakyti „atleisk“. Tai nėra rašytojo tikslas ir gyvenimo ar romano esmė: vieną nuteisti, kitą – pateisinti.

„Ne esmė gyventi praeitimi, ne esmė kapstytis purve, nėra esmė laukti kažkokio atleidimo. Man rūpi naujai pažiūrėti į klausimą, - sako rašytojas. - Gerbiu tuos, kurie buvo idealistai. Tikėjo idealais. Ne paslaptis, buvo ir tokių, kurie ateidavo naktį tik pavalgyti, sušilti. Ir išeidavo. O šeimą, pas kurią lankėsi, kitą dieną su visais mažais vaikais išveždavo į Sibirą. Ar tai heroizmas tautos labui? Nepateisinu nei vienų, nei kitų“. Rašytojas prisiminė tuos laikus, kai, viešėdamas JAV, J.Kojelio namuose vakarieniavo drauge su B.Brazdžioniu, Ale Rūta ir kt. Niekas tuomet nekalbėjo, kad Lietuva bus kada nors laisva. Visi kaip prielaidą minėjo pasaulinį karą: galbūt tada Lietuva taptų laisva. Niekas netikėjo sovietų imperijos griūtim, kol neatėjo M.Gorbačiovas ir pats viską sugriovė. Tik tuomet gimė viltis... Ir tik tada pradėjo kalbėti: mes žinojom...

Poetė A.Ruseckaitė sakė, kad kalbame apie Lietuvos istoriją ir žmogaus prigimtį todėl, kad apie tai yra naujasis romanas. Ir tokia yra istorinė tiesa. Poetė sakė suprantanti tų laikų žmones, ypač kaimo žmogų. Juk reikėjo auginti vaikus, melžti karves ir nuimti derlių. Tai už ką jį galima smerkti? Ėjo gyvenimas, keitėsi laikai. Kaimo žmogus sugebėjo atleisti, užmiršti. Jau visi kartu dalyvaudavo kaimyno laidotuvėse, meldėsi vienoje bažnyčioje, bendravo, dirbo laukuose. Nes reikėjo gyventi čia ir dabar… Rašytojas V.Bubnys į tai pažvelgė giliau, apčiuopė aukštesnius dalykus.

Aktorius E.Stancikas skaitė kūrinio ištraukas ir juokavo: Maironio muziejuje susirenka kantrūs klausytojai – vakaro metu romaną bemaž ir perskaitysime...

© 2004 "XXI amžius"