Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Kultūra
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

Blynų baliaus karalienė

Apie Lietuvos partizanę Anelę Senkutę-Pušelę

Prof. Ona VOVERIENĖ

Partizanė Anelė Senkutė-Pušelė

Partizanas Kazimieras Pyplys-Audronis Mažylis, Mažvydas

..Jau nebebijome mirties. Mūsų gyvybė „atpigo“ – po tiek vargų ir išgyvenimų. Tik bijome beprasmės mirties. Mūsų visų vienas troškimas – kad mūsų kasdieninė, o jei reikės ir kraujo ar gyvybės auka nors kiek sumažintų Tautos kančias, priartintų trokštamą laisvę... Mes kovosime vis dar gaivinami vilties, kad Vakarai praregės. Bet... kada gi jie praregės? Gal tada, kai žolė ant mūsų kapų bus sužaliavusi...

A.Baltūsis-Žvejys.
Tauro partizanų apygarda

Taip ir buvo... Tik dabar, po šešiasdešimties metų Baltijos šalių okupacijos ir po sunkiai įsivaizduojamų šimtų tūkstančių tų kraštų žmonių tremčių, kančių ir sadistiškai enkavėdistų išžudytųjų mirčių, Vakarai tik dabar pradeda praregėti. Tik pradeda... Bet pastangų, kad jie greičiau praregėtų, iš Lietuvos pusės beveik nėra.

Todėl šiandien kaip niekada aktualu liudyti pasauliui apie mūsų tautos patirtas kančias, okupantų ir jų kolaborantų nužmogėjimą, jų virtimą žvėrimis. Neįvardyta istorija kartojasi. Tik dar baisesnėmis formomis. Žuvusieji iš žvyrduobių, pelkių, kemsynų, miškų ir pievų tiesia mums savo rankas ir stengiasi tą kruviną nelaimę, kurią jiems teko patirti, nuo mūsų atitolinti, mus perspėti: mokykitės iš mūsų likimų... ir budėkite!

Pirmą kartą apie A.Senkutę-Pušelę sužinojau iš Juozo Lukšos-Daumanto knygos „Partizanai“ (3-iasis leidimas, V., 1990). Vėliau Tauro partizanų apygardos muziejaus direktorė Aldona Vilutienė atsiuntė šios drąsios ir ryžtingos merginos fotonuotraukas ir biografijos fragmentus.

A.Senkutė-Pušelė nebuvo auka, be pasipriešinimo varoma į enkavėdistų skerdyklą. Ji buvo kovotoja. Tvirtos valios, ryžtinga, gynusi savo tautos prigimtinę teisę į gyvybę, į orumą ir lietuvės moters, niekada nevergausiančios priešui, mirtį. Tokią lemtį ji pati pasirinko. Kaip Živilė, kaip Gražina, kaip Emilija, kaip daugelis Lietuvos partizanių pokariu.

Anelė Senkutė gimė 1922 metais Kazliškių kaime, Šunskų valsčiuje, Marijampolės apskrityje, neturtingo ūkininko šeimoje. Šeima buvo katalikiška, patriotiškai nusiteikusi, prenumeravo lietuvišką spaudą, vaikus leido mokytis. Anelė baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, Kaune mokėsi buhalterijos.

Antrą kartą rusams okupavus Lietuvą, jos brolis Jonas išėjo į partizanus, gavo slapyvardį Giedrulis. Anelė tada dirbo Marijampolės profesinių sąjungų įstaigoje buhaltere. Pamačiusi žiauriai Marijampolės saugumiečių nukankintus partizanus – sutrupintomis kaukolėmis, nudegintomis kojomis, ant kūnų išpjaustytais Gedimino stulpais – ir to sukrėsta, mergina nuo 1946 metų tapo partizanų ryšininke.

Marijampolėje buvo dislokuotas 94-asis NKVD pasienio būrys, turėjęs įgulas Balbieriškyje, Gudeliuose, Igliškėliuose, Kamšuose, Lazdijuose, Leipalingyje, Liudvinave, Prienuose, Sasnavoje, Šventežeryje, Veisiejuose, Veiveriuose. Šis būrys Lietuvoje garsėjo ypatingu žiaurumu, sadistinių kankinimų įvairove. Jam vadovavo nužmogėjęs sadistas T.A.Kliučenok, surinkęs ir atitinkamą komandą. Toje komandoje buvo ir sužvėrėjęs tardytojas Aronas Greisas, sadistinių kankinimų autorius, pats asmeniškai kankindavęs ir, kankinamiems vaikinams dejuojant ir šaukiant, jausdavęs ypatingą malonumą. Kankindamas jis priversdavo tardomuosius „prisipažinti“ įvykdžius fantastiškiausius nusikaltimus. Pagautas merginas šis sadistas ne tik išprievartaudavo, bet pats savo rankomis pjaustydavo joms krūtis, lytinius organus; kai kankinamosios mirdavo, liepdavo stribams jas užkasti naktį po saugumo langais.

Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto partizanų rinktinė jautė, kad ilgiau kentėti šito sadisto tyčiojimąsi nebeįmanoma ir nutarė šį pasiutusį žvėrį sunaikinti. Tačiau jis, kaip ir bet koks susirgęs žvėris, buvo labai atsargus. Kad ir kiek stengėsi partizanai jį sučiupti, jis visada išsisukdavo.

A.Senkutė-Pušelė tada dirbo Marijampolės socialinio aprūpinimo skyriaus buhaltere ir sutiko prie šio žvėries medžioklės prisidėti. Patariama LDK Vytauto rinktinės partizanų, ji nutarė „ištekėti“ ir į savo „sužieduotuves“ pakviesti pažįstamus enkavėdistus, tarp kurių, žinoma, garbingiausias svečias turėjo būti A.Greisas. „Sužieduotuvės“ buvo surengtos 1947 m. vasario 18 d., per Užgavėnes. Į jas buvo pakviesti pats saugumo „karalius“ papulkininkis T.Kliučenok, jo pavaduotojas A.Greisas, apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas B.Rutkauskas, Marijampolės KP sekretorius, AT deputatas S.Bakevičius, pasų stalo viršininkas B.Gurevič, MVD aktyvistas Juozas Taraila, komjaunuolė Karvelytė, Anelės draugė ryšininkė Janina Markevičiūtė-Saulutė ir Albina N. Apie „sužieduotuvių“ tikrąjį tikslą žinojo tik Saulutė.

„Sužadėtiniu“ tapo legendinis, žaibiškos orientacijos, drąsa ir šaltakraujiškumu pasižymėjęs partizanas Kazimieras Pyplys-Audronis Mažylis, Mažvydas, dviejų metrų ir aštuoniolikos centimetrų ūgio buvęs studentas medikas, boksininkas, tariamas Kauno sporto mokyklos instruktorius, vaidinęs žioploką įsimylėjėlį.

Žavios merginos pakviesti, linkę išgerti ir pamerginėti valdžios šulai užkibo ant jauko. Tačiau operacija vos nežlugo, neatėjus svarbiausiems svečiams – T.Kliučenok, A.Greisui ir B.Rutkauskui. Bet trauktis jau nebuvo kur ir sprendimą reikėjo priimti. Viskas vyko žaibiškai. Įkaušę pareigūnai net nespėjo ginklų išsitraukti, kai buvo likviduoti. Per sąmyšį žuvo ir komjaunuolė O.Karvelytė, buvo sužeistos ir Pušelė, ir Saulutė. Partizanai skubiai pasitraukė į miesto pakraštį, į konspiracinį butą. Apie įvykį enkavėdistams pranešė MVD aktyvistas Juozas Taraila, sužeistas į gerklę.

Žinia apie partizanų įvykdytą akciją žaibu apskriejo visą Marijampolę, pasiekė Vilnių ir Kauną, net Maskvą. Marijampolės apskrityje buvo paskelbta nepaprastoji padėtis. Marijampolės NKVD ir pasieniečiai užblokavo visus kelius, „šukavo“ paplenčių kaimus, krėtė sodybas. Mieste prasidėjo kratos. Dar tą patį rytą buvo suimta Albina N., kuri ir papasakojo A.Greisui, kaip viskas vyko. Marijampolės mieste buvo paskelbta gedulo diena. Uždaryti kino teatrai ir kitos pramogų vietos. Į laidotuves atvyko pats „prezidentas“ Justas Paleckis, pasirengęs rėžti kalbą prie aktyvistų kapo. Tačiau, sužinojęs, kaip viskas įvyko, kalbos nesakė, nes labai užsirūstino ant žuvusių lengvabūdžių kolegų. Enkavėdistai, keršydami už žuvusius aktyvistus, tuoj po laidotuvių pradėjo suiminėti įtartinus asmenis. Operacijai vadovavo ne kas nors kitas, o pats A.Greisas. Į įtartinųjų sąrašą pakliuvo ir gimnazistas septintokas Šarūnas. Jis buvo pasyvusis partizanas. Turėjo ginklą, mokėjo šaudyti, drąsaus jo būta. Kad ir koks gudrus buvo A.Greisas, Šarūnas jį įveikė atėjus jo suimti. Taip buvo likviduotas vienas labiausiai nužmogėjusių sadistų Marijampolėje A.Greisas, kurio nepavyko įveikti per blynų balių.

Kaip rašo J.Lukša-Daumantas, „Greiso likvidavimas bolševikams sudavė naują smūgį. Jis turėjo savo rankose visus paskutinių įvykių tardymo dokumentus. Su jo likvidavimu įšalo ir tolimesnė „sužieduotuvių“ bylos eiga“ (Juozas Daumantas. Partizanai. V., 1990. P. 262).

Pušelę ir Saulutę išgydė medicinos seselė Aušrelė-Angelė Senkutė. Nuo 1947 m. vasario 19 d. Pušelė tapo LDK Vytauto rinktinės partizane. Pasveikusi dirbo štabe raštininke: tvarkė dokumentaciją, rūpinosi persekiojamųjų ir ištremtųjų materialine parama. 1947 m. balandžio 27 d. štabo ryšininkui (?!) išdavus, enkavėdistai apsupo Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabą, „Seklyčios“ bunkerį Liudvinavo valsčiuje, Gulbiniškių kaime (Marijampolės aps.). Bunkeryje susisprogdino, spėję sudeginti dokumentus, štabo viršininkas V.Vabalas-Kunigaikštis, globos poskyrio viršininkas A.Pečiulis-Baritonas ir partizanė A.Senkutė-Pušelė. Visi jie buvo budelių užkasti Pašešupyje, žvyrduobėse. Dabar ten Ramybės laukas su ąžuolinių skulptūrų ansambliu, kurių viena skirta blynų baliaus karalienei, jo organizatorei A.Senkutei-Pušelei.

Jos „sužadėtinis“ Mažvydas 1947 metų rudenį kartu su J.Lukša išvyko į Vakarus ieškoti kovojančiai Lietuvai paramos. Susikovę su pasieniečiais, išsiveržė iš Rytprūsių į Lenkiją ir nuvyko į Švediją. Supratęs, kad Vakarai visiškai neketina kovojančiai Lietuvai padėti, o emigravę lietuviai tarpusavyje susirieję, K.Pyplys 1949 m. gegužės 1 d. švedų žvalgybos kateriu grįžo į Lietuvą, pasiryžęs ir toliau kautis su jos okupantais, nors žinojo, kad pergalės viltis jau buvo visiškai užgesusi.

1949 metais K.Pypliui buvo suteiktas partizanų leitenanto laipsnis. Jį susekė ir išdavė MGB agentas V.Butkus. 1949 m. rugsėjo 23 d. jis atvedė enkavėdistų būrį prie K.Pyplio slėptuvės Kalesnykų miške (Alytaus aps., Daugų vls.). Bunkeryje K.Pyplys buvo su poetu partizanu Juozu Makarevičiumi-Žilvičiu. Užėmę patogią poziciją jie dar nušovė aštuoniolika enkavėdistų. Matydami, kad ilgiau spaudimo nebeatlaikys, K.Pyplys susisprogdino, J.Makarevičius nusišovė.

Čekistai, nesitverdami iš pykčio, K.Pyplio lavoną apipylė sieros rūgštimi Kauno MGB kieme. Kur palaidotas, nežinia. 1950 m. gruodžio 31 d. Lietuvos partizanai jam suteikė Laisvės kovos karžygio garbės vardą, kartu jis buvo apdovanotas pirmojo laipsnio (su kardais) Laisvės kovos kryžiumi. K.Pyplio portretas, nutapytas dailininko P.Lapės, kabo Romos Šv. Petro bazilikos Šv. Kazimiero koplyčioje. (Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940-1998 metais / Sud. I.Ignatavičius. V., 1999. P. 331).

Koks Albinos N. likimas, nežinome. Taip pat nežinome, kaip susiklostė J.Markevičiūtės-Saulutės likimas.

Marijampolės saugumo viršininkas T.Kliučenok iš Marijampolės buvo perkeltas į Mažeikius, irgi saugumo viršininku. Ar sumažėjo kankinimų Marijampolės saugume, mums irgi nėra žinoma.

A.Senkutė-Pušelė žuvo dar nesulaukusi nė dvidešimt penkerių. K.Pyplys-Mažvydas žuvo dvidešimt šešerių.

Didžioji dalis Lietuvos partizanų išėjo ginti savo tėvynės nuo nuožmaus okupanto ir buvo pasiryžę aukoti gyvybes dar neturėdami nė trisdešimties. Jie jautė pareigą savo valstybei ir atsakomybę už savo tautos likimą ir išlikimą.

Pokario rezistentų žygdarbis tolsta į istoriją, įrašęs į ją paskutinius didingos ir orios lietuvių kartos, nenorėjusios būti svetimtaučių vergais, puslapius. Iš istorijos tolių jie šviečia kaip ryškiausi švyturiai mūsų dienų menkystės ir išdavysčių tamsybėje. Kas žino, gal prireiks vėl penkių šimtų metų, kad pavargusi tauta vėl pagimdytų dvasios milžinus ir didvyrius.

© 2004 "XXI amžius"