|
Gyventi norėjo visi
Pulkininko Mykolo Mačioko gimimo
115-osioms metinėms paminėti
Alfonsas ZUBRECKAS
Dar šiandien reikia padėti daug pastangų, kad išsamiai būtų atkurta Lietuvos prieškarinės kariuomenės karininkų skausmo istorija. O ją sudaro ne viena nekaltų žmonių sovietinės valdžios auka. Tarp jų ir pulkininko leitenanto Mykolo Mačioko gyvenimo istorija.
Mykolas Mačiokas gimė 1889 m. spalio 17 d. Pilviškiuose , Marijampolės apskrityje, kurį laiką mokėsi Vilniuje, o kada prasidėjo Lietuvos nepriklausomybės kovos, kartu su broliais Antanu ir Vincu stojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. gruodžio 16 d. baigė karo mokyklą ir pradėjo tarnybą Lietuvos karo aviacijos 1-ojoje oro eskadrilėje. 1926 m. liepos 15 d. sėkmingai baigus Aukštesniuosius karininkų kursus, jam buvo suteiktas kapitono laipsnis.
Kaip geras lakūnas, M.Mačiokas pasiunčiamas mokytis į Italijos generalinio štabo akademiją. Baigęs mokslus jis paskiriamas į Lietuvos kariuomenės generalinio štabo IV skyrių. Majoras M.Mačiokas 1936-1937 metais vėl mokosi karininkų kursuose, po jų tęsia tarnybą Lietuvos kariuomenės štabe. 1937 m. rugsėjo 7 d. jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis.
Kada sovietinė kariuomenė okupavo Lietuvą, buvo panaikintas Lietuvos kariuomenės generalinis štabas. Mačiokas pradeda dirbti respublikos karinio rengimo vyriausiuoju inspektoriumi. 1941 metų birželį aktyviai dalyvauja sukilime. Vėliau dirba Kaune Aleksoto stiklo fabriko direktoriumi.
Tačiau vokiečių okupacinei valdžiai M.Mačiokas kažkodėl nepatiko, todėl jis su dar vienu būriu Lietuvos inteligentų suimamas ir išvežamas į Štuthofo konclagerį.
Nepatvirtintais duomenimis, generolas M.Mačiokas po kurio laiko iš koncentracijos stovyklos grįžo į Lietuvą. Tačiau apie tolesnį jo gyvenimą nieko nežinoma. Kai kas tvirtina, kad M.Mačiokas saugumiečių buvo nužudytas Rygoje 1953 m. kovo 24 d.
Pulkininkas M.Mačiokas tuometėje Lietuvos karo aviacijoje tarnavo nuo pat pirmosios jos sukūrimo dienos. Net vienoje eskadrilėje teko skraidyti su Steponu Dariumi. Kaip tik tada S.Darius ne kartą kalbino M.Mačioką važiuoti į Ameriką ir iš ten rengtis skrydžiui per Atlantą į Lietuvą. Tačiau jis kategoriškai atsisakė. Ir vėliau, kada S.Darius, perskridęs Atlantą, žuvo Lenkijos žemėje, M.Mačiokas skaudžiai išgyveno.
M.Mačiokas, baigęs Karo akademijos kursus ir paskirtas į Generalinį štabą, aviacijos neapleido ir toliau skraidė, tobulinosi. Lietuvos okupantams likvidavus Generalinį štabą M.Mačiokas liko be darbo. Vėliau jam buvo pasiūlyti du variantai: arba Vilniuje dėstyti karo mokykloje, arba Kaune dirbti vyresniuoju inspektoriumi tikrinti visas Lietuvos mokyklas, kaip jose vyksta karinis pasirengimas. M.Mačiokas pasiliko Kaune ir pradėjo dirbti inspektoriumi.
Kada Lietuvą okupavo vokiečių kariuomenė, beveik visoje Lietuvoje pradėjo kurtis vietinė valdžia. Į jos veiklą aktyviai įsitraukė ir pulkininkas M.Mačiokas bei jo žmona Juzė. Taip Kaune M.Mačioko ir jo bendražygių dėka pradėtas leisti laikraštis Į laisvę. Laikinosios valdžios vyrai vykdė ir kitus darbus. O J.Mačiokienė vokiečių okupacijos metais įsitraukė į labdaringą darbą. Jos, Karininkų šeimų moterų draugijos tarybos narės, rinko labdarą ir aktyviai rėmė vargstančias šeimas ir mokyklas. Tačiau laikinoji valdžia Lietuvoje veikė neilgai. 1941 m. rugpjūčio 5 d. vietinės vokiečių vadovybės nutarimu laikinoji Lietuvos valdžia buvo likviduota ir šalis įgavo okupuoto krašto statusą.
Kaip vokiečių buvo suimtas pulkininkas M.Mačiokas? Pasirodo, vokiečiai tiesiogiai verbuoti į savo kariuomenę lietuvių jaunuolių negalėjo, todėl jie pradėjo verbuoti buvusius Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo akademiją baigusius aukšto rango karininkus, kad jie padėtų verbuoti jaunimą į vadinamąją Lietuvos kariuomenę. Vėliau šie kariniai junginiai turėjo pereiti vokiečių žinion. O tarp tų aukštų karininkų, kuriuos verbavo vokiečiai, buvo ir pulkininkas M.Mačiokas. Tačiau jis atsisakė bendradarbiauti su vokiečiais. Tiesa, J.Mačiokienė galbūt dar turėjo vieną galimybę pasimatyti su vyru, tačiau tai nebuvo lemta.
Po karo J.Mačiokienės gyvenimas tapo ne tik nesaugesnis, bet ir sunkesnis. Todėl ji dažnai su dukromis palikdavo Kauną ir išvažiuodavo į kaimą pas gimines. Tačiau daugelis ne tik pažįstamų, bet ir giminių, sužinoję, kad J.Mačiokienę persekioja saugumiečiai, paprasčiausiai nepriimdavo gyventi.
Laikui bėgant, generolo žmona susipažino su vyro pusbroliu Staniulaičiu ir pas jį su dukromis apsigyveno. Vėliau, kada pulkininkas K.Ramanauskas grįžo iš 16-osios lietuviškosios divizijos, ji su dukromis apsigyveno Vaižganto gatvėje pas pulkininką.
Tačiau saugumiečiai vis dažniau ėmė kviestis J.Mačiokienę į saugumo būstinę ir ragino generolo žmoną bendradarbiauti. Kada ji tai daryti atsisakė, 1948 metais buvo suimta ir išvežta į Sibirą. Tiesa, J.Mačiokienė Sibirą pasiekė tik su dukra Laura. Antroji duktė Severina saugumiečių buvo palikta Lietuvoje baigti institutą. O saugumiečiai tokį savo poelgį motyvavo tuo, kad Severina tuo metu buvo jau garsi sportininkė, Lietuvos lengvosios atletikos čempionė.
Generolo žmonos J.Mačiokienės su dukra Laura kelionė į Sibirą prasidėjo Palemono geležinkelio stotyje ir tęsėsi per Minską, Smolenską, Čeliabinską, Omską, Zavadovkoją, Molyginą, Igarką, Krasnojarską net devynerius metus. Paskutinės tremties etapas buvo Krasnojarskas. Čia J.Mačiokienė, po sunkių Sibire darbų, buvo įrašyta į vietos ligoninės onkologinių ligonių įskaitą. Duktė Laura pradėjo mokytis vietos Kalnų technikume.
Kada J.Mačiokienės tremties laikas Krasnojarske jau ėjo į pabaigą, saugumiečiai rimtai susidomėjo ne tik ja, bet ir ten esančiais tremtiniais Cezariu Petrausku ir kunigu Juozu Gustu. Saugumas visus tris kaltino, kad jie čia įkūrė pogrindinę organizaciją ir, palaikydami ryšius su advokatu Zigmu Tolušiu, gyvenančiu Kaune, rengė kažkokį perversmą.
Iki tremties gyvendama Kaune, J.Mačiokienė nei C.Petrausko, nei kunigo J.Gusto nepažinojo. Ji tada gerai pažinojo C.Petrausko žmoną, buvusio Varšuvos generalgubernatoriaus dukrą , apsišvietusią, inteligentišką moterį. Ir kun. J. Gustas generolo žmonai anksčiau taip pat nebuvo pažįstamas. Kunigas mokėsi Italijoje, vėliau dėstė Oksfordo universitete, Delyje studijavo sanskritą. O tremtyje Krasnojarske šie trys žmonės susipažino visai atsitiktinai, dažnai lankydavosi vieni pas kitus.
Tiesa, su advokatu Z.Toliušiu iš Kauno J.Mačiokienė, būdama tremtyje, palaikė glaudžius ryšius. Z.Toliušis jai nuolat siųsdavo laiškus, knygas, siuntinius. Generolo žmona taip pat susirašinėjo ir su dviem vyro seserimis, kurios tuo metu gyveno Amerikoje. Visi šie susirašinėjimai, siuntiniai ir sukėlė saugumui įtarimą. Saugumiečiai ne kartą kvietė generolo žmoną į tardymus. Šioje byloje turbūt daugiausia nukentėjo advokatas Z.Toliušis. Jis saugumo ne kartą buvo areštuotas, sėdėjo Lukiškių ir Maskvos kalėjimuose.
Po devynerių metų tremties J.Mačiokienė su dukra Laura grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune pas dukrą Severiną. Tačiau ilgai joms neleido registruotis. J.Mačiokienei ir jos dukrai buvo pasiūlyta per 24 valandas palikti Kauną. Tačiau vieno milicijos darbuotojo pamokytos, jos su dukra prisiregistravo kaime. Oficialiai J.Mačiokienė Kaune prisiregistravo tik 1974 metais, kai buvo keičiamas senas pasas.
J.Mačiokienė apie savo vyro likimą taip nieko ir nežinojo. Ji dar būdama tremtyje susisiekė su JAV gyvenusia seserimi ir jos paprašė, kad ji generolo M.Mačioko pėdsakų paieškotų Amerikoje. Tačiau ten žinių apie generolą nebuvo rasta, o Sovietų Sąjungos prokuratūra savo atsakyme informavo, kad M.Mačioko gyvenama vieta ar jo likimas nežinomi.
Kartą, praėjus ne vieneriems metams po J.Mačiokienės grįžimo iš Sibiro, jai važiuojant iš Raseinių į Kauną, prie jos prisėdo pusamžis žmogus, kurio akis dengė kepurė. Sužinojęs, kad ji Mačiokienė, Juzei pranešė kraupią žinią. Jis pasakė, kad jos vyras generolas M.Mačiokas 1953 m. kovo 24-osios naktį Rygos ligoninėje saugumiečių buvo pasmaugtas... Daugiau gyvenime šio vyro J.Mačiokienė niekada nesutiko.
Bėga metai, auga generolo M.Mačioko vaikaičiai. Ar tas nepažįstamasis J.Mačiokienei apie vyro žūtį sakė teisybę, ji taip ir nesužinojo. Galbūt apie senelio likimą nesužinos ir jo vaikaičiai. Tokia jau žiauri gyvenimo lemtis!
© 2004 "XXI amžius"
|