Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Pražuvo vaivorykštė

Blogai, kad Tėvynės sąjunga (TS) galėjo kai kam pasirodyti gal nepatikima, gal negudri.

Rinkėjai laukė, kad TS stabdys V.Uspaskich: už TS antrajame rate gausiai balsavo kaip už žadančius jį stabdyti. Balsavo ir už kitus, kur nebuvo geresnio pasirinkimo, bet iš jų mažiau ko tikėjosi. Vargu ar tarp socdemų rinkėjų yra nusivylimo, kad partija sudarė koaliciją su Uspaskich, o tarp TS rinkėjų jo tikrai buvo, ypač pirmomis po rinkimų dienomis. Laimė, kad paskui kai kas užsimiršta – kartais ir Tėvynės sąjungai naudingas rinkėjų užmaršumas. Rinkėjai manė, kad TS stabdys Uspaskich, o jos vadovams kitaip pasirodė: gavusi palyginti daug rinkėjų balsų, pamanė, kad ji jau yra įpareigota įvykdyti visą savo programą. Neįmanoma rinkėjų paklausti, ar jie tikrai ją, turinčią 25 vietas Seime, tam įpareigojo. Nei apie rinkėjus nereikia kaip nors blogai pagalvoti, nei patikėti kai kurių partijų menkais pažadais. Į derybas patraukta su visomis programinėmis nuostatomis ir „teisėtais” reikalavimais su daugiausia balsų gavusios partijos teise. Nepaisyta nežymiai slepiamos realybės, kad anos visos partijos iš tikrųjų yra viena partija, o TS turi mažumą balsų. Blaivūs žmonės vis stengiasi priminti ir kartoti, kad anų pasidalijimas yra tik taktinis veiksmas rinkėjams apgauti. Pasirodė, kad ir TS taip įmanoma apgauti, kaip ir Brazausko naktiniu išsitarimu, kad į koaliciją su Uspaskich neisiąs; bent jau ji pavaizdavo taip esanti apgauta. Gali būti, kad kelias valandas Brazauskas ir manė taip darysiąs kaip sakąs, nes buvo nedidelių bandymų palaužti TS pirmininko atkaklumą, bet šis vis kartojo, kad, kaip Brazauskas naktį pažadėjo, taip ir turi būti. Su Uspaskich jis jokiu būdu nesibroliaus. TS gavo daugiausia balsų, ir jos programa turi būti reikšminga, reikia įvesti ir premjerų rotaciją. Nepaisant, kad daug balsų yra fikcija: jų neužtenka net tvirtai opozicijai būti, ir ji gali būti tik šiek tiek didesnė negu praėjusiame Seime. Šį kartą net ne slaptas yra buvimas vienos priešiškos Tėvynės sąjungai jėgos ar bloko, bet iš anksto tikrai matytas. TS nuolat pabrėžė, kad ji vienintelė žada jokiomis sąlygomis su Uspaskich nesijungti. Antrame ture taktiniais sumetimais ir kitos partijos tą tarstelėjo, bet nereikėjo pirminių nuostatų užmiršti, nes, neatmetus šios galimybės, jas savaime pavertė į vieną bloką, o TS liko mažuma, nors tik šiek tiek didesnė už buvusiame Seime.

Tas didumas ir tikrovės nepaisymas gali Lietuvai kenkti ir toliau. Jis gali būti trukdis sudaryti veiksmingą opoziciją iš TS ir liberalcentristų. Kažkaip laimingai liberalcentristai atsisakė būti koalicijoje su Uspaskich ir, matyt, trauks į opoziciją. Kodėl atsisakė, nelabai aišku: matyt, susitarė. Eiti į Vyriausybęs dėl vieno ministro, ir ne paties reikšmingiausio, – visai nenaudinga, nes tai būtų ir atsakomybė, ir kompromitavimasis, ir susiliejimo galimybė. Geriau yra slaptai susitarti. Vilniaus mero postas yra labai naudingas ir gera yra jį išlaikyti, net geriau negu turėti vieną ministrą, tad veržtis į Vyriausybę visai neverta. Geriau vaidinti opoziciją ir turėti jos teikiamą naudą. Bet jeigu norėtųsi stiprios opozicijos kartu su TS? Vėl kiltų nelemtybė, kad TS turi daugiau balsų ir jai dera opozicijoje pirmauti; kitomis sąlygomis bendros opozicijos skelbimas negalimas. Nebus bendros opozicijos, bus silpnos atskiros opozicinės grupelės kaip ir praėjusiame Seime, kurių veiksmai kartkartėmis sutaps. Tos opozicinės frakcijos dabar gali dar rečiau sutapti savo veiksmais negu praėjusiame Seime, nes kažkuriai atrodys, kad jai yra diktuojama vis pasiremiant didesniu balsų skaičiumi. O ar įmanoma į balsų skaičių nežiūrėti, tik į realybę, kad ir liberalcentristų balsai yra kairiųjų balsai, ir tą supratus, pasilikti mažesniems ir pirmenybę opozicijoje užleisti? Kai tų balsų iš tikro buvo mažiau, pirmenybė buvo pripažįstama, o iniciatyva vis vien buvo TS, kaip energingesnei ir turinčiai labiau organizuotus savo rėmėjus. Ir Vilniaus, ir tikriausiai Kauno savivaldybėje taip buvo, ir tikriausiai Seime.Taip, kaip galėjo būti „vaivorykštės” Vyriausybėje, kaip dar labiau gali būti bendroje su liberalcentristais opozicijoje, jeigu būtų paisoma ne formalių skaičių, o realios tikrovės. Ar taip gali būti – ginčytinas klausimas, bet ne visai nekeltinas, nes jis nėra absurdiškas, o tik pripažįstamas vos vos paslėpta tikrovė.

TS nariai, skirtingai nuo daugelio jos rėmėjų, „vaivorykštės” nenorėjo ir bijojo. Matyt, nebemanė, kad iš jos galima šį tą gero išsunkti. Negalvojo apie galimybę turėti, pavyzdžiui, vieną ministeriją ir joje dirbti išskirtinai gerai. Negalvojo apie galimybę derėtis dėl darbo sąlygų, kad nebūtų tyčinio žlugdymo ir būtų leidžiama dirbti, o paskui jau pačių iniciatyva dirbti. Buvo galima mobilizuoti TS narius ir rėmėjus, kad iniciatyvomis, pasiūlymais ir kitais būdais padėtų gerai dirbti TS paskirtai ministerijai, kiek galima prisilaikant ir TS programos, kuri yra gera. Gal net buvo galima išsiderėti leidimą kritikuoti Vyriausybės darbą, kai ji ims nepriimtinai elgtis, nors paprastai nepatenkintam ministrui galima tik išeiti iš Vyriausybės, o ne ją peikti. Tokią galimybę išsiderėjus, net ir blogo Vyriausybės darbo šešėlis ant jų mažiau tekristų ir ateinančių rinkimų mažiau reikėtų bijoti.

TS nariai taip negalvojo, bet kai kurie baiminosi, kad Vyriausybėje, konservatoriams pradėjus dirbti su socialdemokratais kartu, patys jais pavirs; kad TS visiškai išnyks ir jau kitiems rinkimams liks tik dvi partijos: Brazausko ir Uspaskich. Tokios baimės nėra pagrįstos, nes galima išnykti ir būnant opozicijoje. Jeigu baiminamasi išnykti, matyt, nelabai tvirtų esama, ir visai priimtina TS viduje nuolat kalbėti apie savo vis dar gerai neatrastą tapatybę ir vis didinti jos supratimą. Didinti savo tapatybės supratimą galima nuolatos, nes tikriems konservatoriams nepakenkia nė šalia sėdintis socdemas. Kai tapatybės nesama, negali padėti nė apsitvėrimas konservatoriška tvora; reikia kuo tvirtesnio jo buvimo, kad visuomenės konservatoriškoji dalis atpažintų bet kur esančius savuosius ir galėtų būti jų rėmėjai. Tas yra galima ir dabar, ir „vaivorykštei „ sugriuvus; galima ir net būtina.

Nelabai gražu, kas buvo iki šiol daryta šiems rinkimams pasibaigus, bet nėra ir nepataisomai bloga. Galėjo nebūti kalbos apie „vaivorykštę” ir iš karto galėjo būti einama į opoziciją – tada TS neatrodytų esanti neprotinga ir apsigavusi bei rinkėjus šiek tiek apgavusi. Dėl pačios partijos – geriau, bet gal blogiau dėl valstybės? Tada Viktoras būtų diktavęs sąlygas, kaip koaliciją daryti, jei nebūtų grėsusi „vaivorykštė”. Jeigu pripažįstame, kad Brazauskas šiek tiek už Viktorą geresnis, tai yra geriau, kad rusas ne visai viešai diktuoja. Kuris pinigus paims – Viktoras ar Brazauskas – nedidelis skirtumas, bet Brazauskas nors cerkvę ne Archangelske statys, taigi didins ne anų žmonių pamaldumą. Pagaliau svarbu ne tik visa partija, bet ir kiekvienas žmogus, kuris gal nebalsuos už Konstitucijos keitimą ją bloginant. Nors ir nepasiekėme, kad Vyriausybėje nesimaišytų „viktoriniai“, tačiau jų yra bent mažiau, bent Seime ne jie vieninteliai, ir nebuvo bereikšmis joks balsas prieš Uspaskich partiją ir kitas, į ją panašias.

Apskritai Seimo vaizdas šiurpus: kiek ten Lietuvos nekentėjų! Ir dėl to reikia sielotis, bet ne dėl žlugusios „vaivorykštės”, kurios vieni norėjo, kiti nenorėjo, todėl dėl jos žlugimo neverta labai gailėti.

Gražina TRIMAKAITĖ

Marijampolė

Apie rinkimų rezultatus ir netikėtai sudarytą socialdemokratų koaliciją su Darbo partija skaitytojai parašė daug atsiliepimų. Dalį spausdiname šiandien, dėl vietos stokos likusius spausdinsime kitą penktadienį.

© 2004 "XXI amžius"