| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Vilkaviškio vyskupijoje Marijampolės dekanate Pagerbė vienintelį Lietuvoje apaštališkąjį protonotarą
Marijampolė. Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje spalio 31 dieną, sekmadienį, buvo aukojamos šv. Mišios pagerbiant naująjį apaštališkąjį protonotarą, bažnytinės teisės habilituotą daktarą, jubiliatą (ką tik prelatui sukako 87-eri) Vincą Joną Bartušką. Jau prieš aštuonias bažnyčia buvo sausakimša tikinčiųjų. Šv. Mišias aukojo Vilkaviškio vyskupai Rimantas Norvila ir Juozas Žemaitis, MIC, šios bažnyčios klebonas, vyskupijos kancleris monsinjoras Juozas Pečiukonis, Vilkaviškio vyskupijos Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio kunigų seminarijos rektorius kan. Kęstutis Žemaitis, vyskupo generalinis vikaras kun. dr. Arūnas Poniškaitis, g. kan. Juozas Barkauskas, kun. Virginijus Grigutis, kan. doc. dr. Algimantas Kajackas. Pagerbti naująjį apaštališkąjį protonotarą atvyko Marijampolės apskrities viršininkas Albinas Mitrulevičius, Marijampolės meras Vidmantas Brazys ir kiti šių struktūrų skyrių vadovai. Mons. J. Pečiukonis perskaitė popiežiaus Jono Pauliaus II laišką gerbiamam prelatui V.J. Bartuškai: Mylimas sūnau, sveikinu Tave ir suteikiu apaštalinį palaiminimą. Mielai pritardami mus pasiekusiam prašymui, žinodami, kokiomis ypatingomis dvasios savybėmis bei gabumais pasižymi ir kokiomis pastangomis bei darbais rūpiniesi puoselėti katalikybę, siekdami viešai pareikšti Tau mūsų palankumą, išrenkame, skiriame ir skelbiame Tave, VINCĄ JONĄ BARTUŠKĄ iš Vilkaviškio vyskupijos - APAŠTALIŠKUOJU PROTONOTARU. Taip pat suteikiame Tau privilegiją, garbę ir išimtines teises, kurios pagal Valstybės sekretoriato arba popiežiškąją instrukciją yra susietos su šiuo garbingu titulu, įpareigodami Tave duoti įprastinę priesaiką, duotą Romoje prie šv. Petro ankstyvą pavasarį, kovo 25 dieną. Raštą pasirašo kardinolas Andželas Sodanas - Vatikano valstybės sekretorius. Mons. J. Pečiukonis paaiškino susirinkusiesiems, kad yra trys prelato titulai. Pirmasis -Popiežiaus kapelionas arba monsinjoras; antrasis - Popiežiaus garbės prelatas, o trečiasis, pats garbingiausias ir labai retai suteikiamas, - apaštališkasis protonotaras. Vysk. J. Žemaitis tą iškilmingą rytą susirinkusiems tikintiesiems ir garbingiems svečiams papasakojo apie prelato nueitą kelią, pedagoginę veiklą, biografijos būdingiausius bruožus. Jis padėkojo Vilkaviškio vyskupui R.Norvilai, kuris Vatikane tarpininkavo, kad Šventasis Tėvas šį titulą jubiliatui paskirtų. Protonotaro titulas skiriamas už ypatingai didelius nuopelnus Dievo tautai, Katalikų Bažnyčiai. Šiuo metu Lietuvoje tik jubiliatas V.J.Bartuška turi tokį aukštą titulą. Prieškario Lietuvoje protonotaro titulu buvo apdovanoti profesorius, prelatas Jonas Mačiulis - Maironis, Kauno arkivyskupijos generalvikaras Kazimieras Šaulys ir profesorius, prelatas Aleksandras Grigaitis. Pokario laikais šį titulą dar gavo Romoje gyvenęs prelatas Ladas Tulaba ir prelatas, mokęs Šventąjį Tėvą lietuvių kalbos, dabar reziduojantis Romoje, Stasys Žilys. Pasak vyskupo J. Žemaičio, jubiliatas šį titulą tikrai užsitarnavo. Dievo apdovanotas dideliais gabumais savo darbštumu pasiekė aukštąjį išsilavinimą. Romoje studijavo bažnytinę teisę ir už mokslinį darbą gavo daktaro laipsnį. Puikiai moka ne vieną užsienio kalbą. Baigęs studijas gavo pakvietimą vykti į Jungtines Amerikos Valstijas, kur dirbo San Diego diecezijos kurijoje sekretoriumi, kunigų seminarijos profesoriumi, vicerektoriumi, studijų prefektu. Po kelerių metų buvo pakviestas į Niujorką profesoriauti katalikiškose aukštojo mokslo institutuose, taip pat eiti dvasios tėvo pareigas. Prelatas V.J. Bartuška JAV gyveno beveik 40 metų. Kada išėjo į pensiją, apsigyveno Los Andželo mieste, Kalifornijoje, prie lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčios. Dirbo parapijijoje sielovados darbą ne tik su tautiečiais, bet mielai patarnaudavo ir kitų tautybių katalikams. Nors labai išsimokslinęs, garbingas, bet išliko kuklus, paprastas, visiems prieinamas, paslaugus. Gyvendamas laisvoje šalyje Amerikoje, niekada nepamiršo pavergtos tėvynės Lietuvos. Nepamiršo ir savo gimtosios Vilkaviškio vyskupijos,kuriai buvo dėkingas už galimybę tapti kunigu, pabaigti mokslus Vilkaviškio kunigų seminarijoje, gauti šventimus. Vyskupas sakė, kad turėjo laimės pažinti prelatą protonotarą, kai jis dar jaunutis buvo įšventintas kunigu ir buvo paskirtas vikaru į Šakius. Tai buvo 1942 metais. Tuomet ir vyskupas teturėjo tik šešiolika metų, buvo gimnazistas. Gimnazijos kapelionas buvo pagyvenęs kunigas, o vikaras kun. V.Bartuška - greitas, žvitrus, energingas, sakydavo puikius pamokslus, todėl jau tada į jį krypo visų vaikų ir jaunimo širdys... Artėjant frontui, 1944 metais jaunasis kunigas buvo priverstas trauktis į Vakarus. Šakiai buvo visiškai sunaikinti. Bažnyčia beveik sugriauta. Skaudu buvo palikti mylimą kraštą, tėvelius ir kitus šeimos narius bei artimuosius. Ir visai tuščiomis rankomis trauktis į nežinomybę. Pasak vyskupo J. Žemaičio, jubiliatas išsinešė patį brangiausią turtą - tvirtą tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, nuoširdų pamaldumą, kuris lydėjo jį per visą gyvenimą ir stiprino sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Su didžiu džiaugsmu sutiko Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą ir atkūrimą. Iš daugelio karo metais į Vakarus nublokštų kunigų jis vienas pirmųjų grįžo visam laikui į Lietuvą, nepaisydamas ekonominių sunkumų, nestabilios politinės padėties ir dar tebesiautėjančių sovietinių omonininkų, saugumiečių. Savo santaupomis daug prisidėjo prie Vilkaviškio Katedros bei kitų šventovių atstatymo, prie Marijampolės kunigų seminarijos atkūrimo. Taip pat ir prie Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios išpuošimo. Vysk. J. Žemaitis reiškė be galo didelį dėkingumą prelatui, kad, vos grįžęs į Lietuvą, sutiko eiti sunkias generalvikaro pareigas. Padėjo vizituoti vyskupijos parapijas, teikti Sutvirtinimo sakramentą.Savo išsilavinimu, svetimų kalbų mokėjimu buvo geras vyskupo patarėjas, ištikimas bičiulis. Dabar jau daug metų gražiai darbuojasi Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje. Kasdien aukoja šv. Mišias, sako pamokslus, mielai klauso išpažinčių, o svarbiausia, labai daug meldžiasi. Keliasi kievieną rytą 4 valandą, atlieka maldos mąstymą, nors akys jau silpsta, kasdien skaito ilgas brevijoriaus maldas. Po tokio nuoširdaus bendravimo su Dievu eina į bažnyčią patarnauti tikintiesiems. Pasveikintas gavus tokį garbingą titulą ir paklaustas, kaip dabar jaučiasi, linksmai atsakė, kad niekada nesiekęs aukštų titulų. Šį apdovanojimą gavęs visai netikėtai. Vienu dalyku labai džiaugėsi, kad gavo kunigo šventimus. Ir kasdien džiaugiuosi savo kunigyste. Mano didžiausia pareiga - gyventi Dievo malonėje... Kaip ir mūsų visų, tikinčiųjų, pareiga gyventi Dievo malonėje... Visa kita man mažiau svarbu, - tvirtino apaštališkasis protonotaras. Jubiliatas prašė vysk. J. Žemaičio nekalbėti apie jo nuopelnus, o pabrėžti kunigystės kilnumą ir grožį. Tačiau, atsiprašęs jubiliato, vysk. J. Žemaitis paminėjo kai ką iš jo biografijos, o po to pakvietė visus susirinkusiuosius kartu su apaštališkuoju protonotaru dėkoti Dievui už visas malones, ypač už brangiausią kunigystės dovaną. Prašykime, - sakė ganytojas, - Viešpaties palaimos, sveikatos ateities darbams. Po šv. Mišių ir vyskupų palaiminimo protonotarą V.J.Bartušką sveikino ir kunigai, ir valdžios atstovai, ir parapijiečiai. Vilkaviškio vyskupijos Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio kunigų seminarijos rektorius g. kan. dr. K.Žemaitis linkėjo apaštališkajam protonotarui ir toliau darbuotis Viešpaties vynuogyne, savo asmeniniu pavyzdžiu vesti jaunuolius kunigystės link, rodyti jos grožį ir vertę. G. kan. J.Barkauskas jaudindamasis rinko pačius jautriausius žodžius, kurie geriausiai apibūdintų prelato asmenybę, jo erudiciją. Kai iškildavo kunigams įvairių problemų su lotynų kalba, angliškais tekstais, kanonų teise, jie visada kreipdavosi į didžiausią autoritetą - prelatą V.J.Bartušką. Pastarasis visada patardavo, paaiškindavo pačius kebliausius klausimus. Linkėdamas stiprybės, sveikatos apaštališkajam protonotarui, garbės kanauninkas įteikė poezijos knygelę. Marijampolės apskrities viršininkas Albinas Mitrulevičius, sveikindamas garbųjį prelatą su reikšmingu titulu, pabrėžė, kad visas jubiliato gyvenimas - tarnystė Katalikų Bažnyčiai, tikintiesiems, skleidžiant katalikybės idėjas būsimiems kunigams. Padėkos žodžius taip pat išsakė parapijos tikinčiųjų bendruomenės atstovai, patys jauniausieji katalikai, Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios choristai. Visi sveikintojai dovanojo gražiausias gėlių puokštes - lelijas, rožes. Prelato garbei bažnyčios skliautais nuvilnijo choro ir visų susirinkusiųjų Ilgiausių metų... Taip atiduota pagarba kunigui, grąžinusiam į Lietuvą garbingą apaštališkojo protonotaro titulą. Šių eilučių autorius XXI amžiaus redakcijos vardu pasveikino jubiliatą ir palinkėjo sveikatos, tarnystės Dievui bei visų tikinčiųjų šeimai. Paprašytas papasakoti žiupsnelį prisiminimų, mielai sutiko tai padaryti. Gimiau labai silpnas ir atrodė, kad gyventi liko kelios savaitės. Tokį silpnutį jau penktą dieną po gimimo krikštijo. Augau. Dievo padėjimu stiprėjau. Mokiausi. Tapau kunigu. Didžiausias džiaugsmas gyvenime - krikštas, kunigystė ir po daugelio metų grįžimas į Lietuvą. Ilgą laiką profesoriavau, gaudavau didelę algą, bet visą laiką jaučiausi esąs tremtinys. Grįžęs į Lietuvą iškart pastebėjau, kad Lietuva savo dvasia ne tokia, kokią palikau. Niekas prieškary niekada nerakino durų. Dabar keliais užraktais užrakinamos visos patalpos. Ir tai negelbsti nuo ilgapirščių. Sovietinė valdžia padarė labai didelę moralinę žalą. Marijampolės gimnazijoje mus mokė Tėvynės meilės, patriotizmo, religijos. Šiandien Lietuvoje viskas matuojama pinigais. Mano paliktoje Lietuvoje viskas buvo vertinama dorovingumu, padorumu, gerumu, patriotiškumu. Ne viskas buvo tobula, bet katalikiškoje to meto Lietuvoje buvo didžiulis žmonių noras stiprinti valstybę, buvo rodoma pagarba kiekvienam žmogui. Labai blogą įtaką daro Lietuvos televizijos kanalai. Per tą laikotarpį, kai gyvenau JAV, tokio ištvirkimo televizijos nerodė.Teko padirbėti net 36 valstijose iš 50 esančių. Dabar galiu pasakyti, kad JAV lietuvių dosnumas neapsakomas. Pastato mokyklą už savo pinigus ir dar moka mokytojams iš savo lėšų.Kelios mokyklos kartu stato gimnazijos pastatą. Ir vėl moka algas iš savų pinigų. Renkamos įvairios rinkliavos, tarp jų ir tikėjimui platinti. Iš rinkliavų tam skiriamos milijoninės sumos. Daug jaunų žmonių tampa misionieriais, piligrimais be jokio atlyginimo. Kai atsirado galimybė grįžti į Lietuvą, tai senoji karta, ką turėjo susitaupiusi, aukojo viską, o sumos siekia iki 60 tūkstančių dolerių. Reikia džiaugtis, kad dabar vienuolių žymiai daugiau nei ankstesniais laikais. Stipri Caritas veikla. Turiu viltį, kad Lietuva atgims moraliai, o ekonominė gerovė padės žmonėms suprasti savo ankstesnes klaidas ir grįžti į doros bei dievobaimingumo kelią. Ačiū apaštališkajam protonotarui už pareikštas mintis ir linkime būti su mumis, tikinčiaisiais, dar ilgus metus. Tegul Dievo Apvaizda globoja ir toliau jūsų taurius tikslus ir siekius. Kazimieras DOBKEVIČIUS Autoriaus nuotraukos
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |