|
Neužmirštamas Evangelijos personažas
Nors visai neseniai šventėme Visų Šventųjų iškilmę ir Vėlines, tačiau dabartiniai gyvenimo rūpesčiai, reikalai bei nauji įspūdžiai gan greitai iš žmonių atminties išdildo tai, ką jie girdėjo ir regėjo per šventes bažnyčiose.
Vis dėlto praėjusio sekmadienio Evangelijos pasakojimas apie muitininko Zachiejaus degantį troškimą nors akies kampučiu išvysti savo Viešpatį ir visose gyvenimo situacijose stengtis pritaikyti Jo pamokymus, idant būtų galima susilaukti išganymo pilnatvės danguje, įprasmina praėjusias bei visas ateisiančias krikščioniškas šventes ir todėl amžiais išlieka antgamtiškai aktualus.
Taigi nors trumpai prisiminkime Jėzaus ir Zachiejo susitikimą, kurio reginys iki širdies gelmių sukrėtė visą minią. Zachiejau, užteks tau tūnoti medyje, lipk greičiau iš jo, nes tu, nors ir esi iš prigimties žemo ūgio, tačiau Dievo akyse išaugai. Tu, degdamas troškimu išvysti Jėzų, užmiršai savo pagarbumą ir kaip strazdanotas berniūkštis įsiropštei į kresną šilkmedį. Todėl dabar plačiai atlapok savo namų duris, nes į juos žengs koja to, kurio kurpių dirželio žmonių rankos nėra vertos atrišti! - štai šitokiais parafrazuotais Evangelijos žodžiais, kreipdamiesi į muitininką Zachiejų mes išreiškiame svarbiausią Dievo Sūnaus Širdies troškimą: sekti savo Mokytoju ne tik tada, kai mums gyvenimas atrodo kaip kvepianti rožė, bet ir tuomet, kai (kartais nelengvų išmėginimų valandą) netikėtai atsėlinusi klastos nuodų prisprogusi pagunda graso mus paguldyti ant menčių.
Nors visi aplinkiniai, matydami, kaip Jėzus įėjo į žydų nekenčiamo turtingo muitininko (nes jis tarnavo okupacinei Romos valdžiai) namus, dėl dvasinio aklumo smerkė Zachiejų ir priekaištavo Jėzui, tačiau kiaurai visų žmonių širdis regintis Viešpats matė, kad šio muitininko dvasia atgimė iš aukštybių. Zachiejus, turbūt neslėpdamas džiaugsmo ašarų, išlydėjo brangųjį Svečią iš savo būsto. Nuo šiol jis, nusprendęs ne tik niekados nebeskriausti vargšų, bet ir žinodamas, kad ką padarys vienam iš jų, tai bus padaryta jį Aplankiusiojo garbei, nusprendė jiems visokeriopai tarnauti.
Toks vidinis Zachiejaus atsinaujinimas akivaizdžiai byloja apie dieviškosios malonės nenutrūkstamą veikimą, kuri taip keičia žmogaus mintis, kalbėjimą ir poelgius, kad jis, dar gyvendamas žemėje, pradeda priklausyti dangaus džiugesio pertekusiai didžiajai visų šventųjų bendruomenei.
Kitą rytą, kai šaunųjį muitinės darbuotoją Zachiejų, vos prabudusį, lovoje užliejo neužmirštamo susitikimo su Išganytoju vakarykštės dienos prisiminimų vilnis, jis suprato, kad nedera vien džiaugtis buvusio išgyvenimo švente, nes nepalyginti svarbiau su dvasios pakilumu ištikimai vykdyti visus Mokytojo nurodymus, kurie įprasmins šį laikinąjį gyvenimą, laiduos laimingos mirties akimirkas bei garantuos stulbinantį ir palaimingą susitikimą su Atpirkėju Amžinybėje.
Tada visi, patekę į Adomo, Abraomo, Mozės, Švč. M. Marijos, Juozapo, Pranciškaus Asyžiečio, Teresės Avilietės, Arso klebono, Kalkutos Teresės ir kitų nesuskaičiuojamą šventųjų būrį, po laikinojo gyvenimo vargų iš širdies gelmės galėsime prasmingai atsidusti: Ačiū Dievui, kad buvome mirtingi, nes tiktai nutrūkus visiems žmogaus fiziologiniams saitams žemėje atsivėrė naujas begalybės pasaulis. Jo slenkstį peržengs visi žmonės, tačiau amžinasis akis į akį buvimas su triasmeniu Viešpačiu pirmiausia yra dovana tiems, kurie, kaip Zachiejus, Dievo Avinėliui gelbstint, dar žemėje būdami stengėsi mažiau gyventi sau ir kiek įmanoma daugiau dėl Jo ir sielų gerovės.
Tai ir yra Visų Šventųjų ir Vėlinių švenčių įprasminimas gyventi krikščioniškai, kad nė vieno mūsų ne tik nebaugintų rytojaus nežinomybė, bet dar daugiau kad per maldą, Dievo žodžio skaitymą bei artimui gerumo darbų rankos tiesimą pagaliau subręstume Dieviškosios karalystės ilgesiui, kurį visiškai numalšins Vienintelis Dievas tarp daugybės amžinai laimingųjų.
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2004 "XXI amžius"
|