Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Šventi kunigai yra šventųjų ugdytojai

Mindaugas BUIKA

Kunigų susitikimo dalyviai adoruoja prie Švenčiausiojo Sakramento

Apsilankymas prie apaštalo šv. Pauliaus paminklo

Susikaupimas atviram pokalbiui buvo reikšmingas tarptautinio kunigų susitikimo bruožas

Grupė dalyvių susipažįsta su Maltos sostine Valeta Nuotraukos iš www.maltachurch.org

Paskutinę susitikimo dieną šv. Mišios aukotos Goso saloje (netoli Maltos) esančioje garsioje Dievo Motinos šventovėje

„Bažnyčiai reikia šventų kunigų, kurie tuo pačiu metu formuotų kitus šventuosius naujajam tūkstantmečiui“, – palydovine televizija sujungtas kalbėjo popiežius Jonas Paulius II Maltoje vykusio Šeštojo tarptautinio kunigų susitikimo dalyviams. Šiame spalio 18-23 dienomis vykusiame susitikime, kuriame buvo aptartos bažnytinio gyvenimo aktualijos apaštalo šv. Pauliaus dvasinio paveldo šviesoje, dalyvavo apie tūkstantis kunigų iš 280 pasaulio vyskupijų. Tarp pagrindinių susitikimo lektorių ir rekolekcijų vedėjų buvo Šventojo Sosto dikasterijų vadovai ir žymūs diecezijų ordinarai.

Priminęs, kad susitikimo vieta – Maltos sala Viduržiemio jūroje – turi gyvą apaštalo šv. Pauliaus darbų prisiminimą (kelyje į Romą, prie Maltos krantų sudužus laivui, apaštalas čia praleido tris mėnesius užsiimdamas aktyvia evangelizacija) Šventasis Tėvas sakė, kad Dievas kviečia visus kunigus būti tikrais apaštalais jiems nulemtoje sielovadinio darbo vietoje. „Jūs turite veikti, kad garsiai aidėtų Evangelijos tiesos žodis, žodis, kuris pats savyje ir iš savęs gali iš esmės pakeisti žmogaus širdį ir suteikti jam ramybę“, – kalbėjo Jonas Paulius II. Jeigu kunigai visiškai atsiduos Kristui, kaip apaštalas šv. Paulius, tada jie taip pat „gebės skelbti pasauliui dangiškojo Tėvo begalinį gailestingumą“. Jie tada taps patikimais mokytojais gyventi pagal Evangelijos reikalavimus ir tikraisiais „vilties pranašais“.

Popiežius pastebėjo, kad šiame padalytame ir nerimo kupiname pasaulyje, „paženklintame prievartos ir konfliktų“, daugelis klausia savęs, ar iš viso dabar galima kalbėti apie viltį. Tačiau būtent dabar, šiuo momentu, yra svarbu „pateikti tiesą ir tikrą viltį žmogaus, kuris yra Kristus, mūsų Viešpats“, aiškino Jonas Paulius II. Jis sakė, kad pavyzdžiu, kuris gali įkvėpti kunigus, yra Švč. Mergelė Marija, savuoju atsakymu „fiat“ visiškai atsidavusi Dievo valiai. Popiežius kunigams taip pat priminė, kad, prieš mirdamas ant kryžiaus, Jėzus patikėjo savo Motiną mokiniui šv. Jonui, ir „nuo tos dienos Marija tapo visų kūrinių Motina“, ypač kunigų motina, lydinti juos kasdienybės kelyje.

Ragindamas kunigus savo tarnystėje ieškoti paramos Dievo Motinoje, Jonas Paulius II sakė, kad Švč. M.Marija padės jiems „pristatyti savo įsčių palaimintąjį vaisių vaikams ir jauniems žmonėms, šeimoms ir ligoniams, verslininkams ir darbo žmonėms, intelektualams ir politikams, kitais žodžiais tariant, visai žmonijai“.

Maldingus pasaulio kunigų susitikimus didžiosiose Dievo Motinos šventovėse popiežius Jonas Paulius II inicijavo praėjusio dešimtmečio antrojoje pusėje. Kunigų kongregacijos organizuojami, šie renginiai turi prisidėti prie dvasininkų ugdymo, jų platesnės pažinties ir apsikeitimo sielovadiniu patyrimu. Ankstesni susitikimai vyko Portugalijoje, Japonijoje, Dramblio Kaulo Krante, Meksikoje, Jeruzalėje ir Romoje. Pastarasis susitikimas buvo numatytas 2003 metų rugsėjį Lurdo Dievo Motinos šventykloje Prancūzijoje, tačiau nukeltas vėlesniam laikui ir vyko jau šiemet Maltoje. Pagrindinė jo atidėjimo priežastis – praėjusių metų rugsėjį švęstas Jono Pauliaus II pontifikato 25-metis ir su tuo susiję dideli pasirengimo darbai, į kuriuos buvo įtraukta Kunigų kongregacija.

* * *

Pradėdamas Maltos susitikimą, kuriame, kaip paprastai, buvo gausu paskaitų, mąstymų, pamaldų ir atgailos apeigų, šalies sostinės Valetos šv. Jono Krikštytojo katedroje aukotomis šv. Mišiomis, Kunigų kongregacijos prefektas kardinolas Darijus Kastriljonas Ojosas homilijoje teigė, jog žmonės eina pas kunigus ieškodami Kristaus ir jie turi teisę Jį matyti savo sielovadininkuose. Kardinolas sakė, kad kunigas – tai „Dievo vyras, parinktas ir pasiųstas būti Kristumi pasaulio keliuose ir atspindėti Kristaus eucharistinį veidą savo paties šventu gyvenimu“.

Kunigai savąja tarnyste iš esmės įgyvendina didįjį Dievo gailestingumą būdami susivieniję su Kristaus kryžiumi. „Per mūsų triūsą ir kentėjimus, per mūsų sėkmę ir džiaugsmus, per mūsų kunigiškos tarnystės vaisingą slėpinį išsiskleidžia, auga ir stiprėja Naujosios Sandoros tautos naujasis gyvenimas, dėl kurio Kristus buvo nukryžiuotas ir prisikėlė“, – aiškina Kunigų kongregacijos prefektas. Būtinumas kunigui susitapatinti su Kristumi reiškia būti tiek įkvėptam „gyvojo Žodžio“, kad jis tampa paties kunigo žodžiu. Tęsdamas šią kristocentrinę temą, kardinolas savojoje homilijoje nurodė, kad kunigai negali „įgyvendinti“ savųjų idėjų, kurios būtų atsietos nuo juos siuntusio Kristaus. Tuo labiau kad būtent Kristus kunigų skelbimui suteikia „išganomąjį veiksmingumą“, tampa šviesa, kuri nušviečia pasitaikantį jų žmogišką netvirtumą ir abejones. Taigi kunigai yra pakviesti vertingai kalbėti, kad „jie yra Kristaus“, ir tai yra jų tikrasis tapatumas, realus orumas, džiaugsmo ir tvirtumo gyvenime šaltinis.

Kardinolas D.Kastriljonas taip pat priminė, kad sakramentų autorius yra ne kunigas, bet Kristus, „kuris Dievo Tėvo valia“ daro kunigą „savo šventumo įrankiu visų gerovei“. Štai kodėl kardinolas yra įsitikinęs, jog kunigystės šventimai yra didžioji dieviškojo gailestingumo dovana, kuri užpildo visą dvasininko būtį. Jis pažymėjo, kad žmonės nori matyti Kristaus veidą, ir „nukryžiuotasis Kristus yra neregimo Dievo meilės aukščiausias įvaizdis“. Ši įsikūnijusio, nukryžiuoto ir prisikėlusio Dievo nuolanki meilė „yra šventumo durys pasaulyje“, o kunigai, sielovadininkai yra šių durų prieangyje. „Neleiskite uždaryti šių durų, tegul jos būna plačiai atvertos“, – kalbėjo susitikimo dalyviams kardinolas D.Kastriljonas. Žmonės prie šventumo durų ieško Kristaus ir turi Jį pamatyti kuniguose!

Taigi kunigų šventumas ir jų evangelizacinė veikla yra neatskiriami. „Šis šventumas yra intymi vienybė su Dievu, neturtingo, skaistaus ir nuolankaus Kristaus imitacija; meilė be apribojimų sieloms ir suteikimas joms realaus gėrio; meilė Bažnyčiai“, – taip apibrėžė kunigo asmens bruožus kardinolas D.Kastriljonas. Jis sakė, kad šias savybes gali turėti tik tie, kurie išmoko „būti su Jėzumi“ Jo kryžiaus papėdėje ir yra pasirengę, kad Jis būtų matomas juose, yra pasirengę evangelizavimo pasiuntinybei.

Kardinolas kvietė kunigus šią savo pasiuntinystę „pradėti nuo Kristaus“, kurio kryžiaus kelio vaisius yra Eucharistija. Norėdami būti šventi savo kunigiškame gyvenime, kad būtų galima siūlyti sprendimus tikinčiųjų širdims, dažnai praradusioms orientaciją ir viltį, „mes turime stoti prieš Kristaus eucharistinį veidą, visa jėga parodydami visiems krikščionims šventąją Eucharistiją kaip visa ko pagrindą“.

© 2004 "XXI amžius"