Atnaujintas 2004 lapkričio 12 d.
Nr.85
(1288)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Anei pyragėlio…

Petras KATINAS

Kardinolas Gustavas Josas

Labai įdomų ketureilį apie vykstančias aršias valdžios postų dalybas parašė vienas žinomas savo taiklia ironija garsėjantis ir Kaune gyvenantis lietuvių poetas, gana dažnai atsiliepiantis į politines šalies aktualijas:

Visi politikus visaip vanoja,
O tie bjaurybės neraudonuoja!
- Gal raudonuoja, tik mes nematom,

Nes jie raudoni nuo ANO meto…

Durta kaip pirštu į akį. Parodoksalu, kad, dar nenurimus rinkimų aistroms, akivaizdžiausiai pasitvirtino jau tapęs įpročiu dalykas – rinkėjų valia vėl atsidūrė absoliutaus nulio vietoje. Tik šį kartą tai buvo padaryta dar akiplėšiškiau ir ciniškiau, netgi nelaukiant VRK oficialių rinkimų rezultatų paskelbimo. Tai padarė Premjeras ir socdemų vadas, pareiškęs, jog maža ką partijos lyderiai žada prieš rinkimus – rinkimai baigėsi, o gyventi reikia. Žinoma, ne rinkėjams, o valdžios pasidalytojams.

Kad mūsų išrinktieji neraudonuoja, nors ir didžiausią kiaulystę iškrėstų, jiems tai išvis yra svetimas dalykas. Prieinama iki absurdiškiausių komedijų. Štai du Seimo nariai – liberalcentristė, buvusi keistos, K.Prunskienės sukurtos Moterų partijos veikėja D.Teišerskytė kartu su kolega iš tų pačių bestuburių liberalų, besiskelbiančiu didžiausiu etiketo žinovu A.Lydeka, vos ne alpdami iš laimės, kad buvo pakviesti į vienos komercinės televizijos masinio žmonių protų mulkinimo laidą kartu su žymiausiomis Lietuvos „būrėjomis“, džiaugėsi, kad tautos išrinktiesiems šios šarlatanės, puikiai tarpstančios iš naivuolių pinigų, teikėsi išburti jų šviesią ateitį. Arba senstantis „jaunalietuvis“ S.Buškevičius darkosi kitoje ne mažiau kvailoje „Džiunglių“ laidoje. Tad nėra reikalo stebėtis, kad tokio plauko ir mąstymo žmonės štampuoja, tiksliau, kilnoja rankas balsuodami už visokių interesų grupių primestus įstatymus. Balsuoja gal ne iš piktos valios ar už tai, kad jiems kažkiek nukrenta į kišenę, o todėl, kad visiškai neišmano ir nenori išmanyti apie valstybės reikalus. Tuo labiau reikalus žmonių, kurių dėka jie ir atsidūrė Seime. Žmonės, tiksliau pasakius, rinkėjai, jiems jau seniai tapo tik savo klestėjimo trąša.

Tai, kad daugelis, be šių juokdarių, yra „raudoni nuo ANO meto“, tą matome jau beveik penkiolika metų. Tik nebent tapo dar raudonesni nei buvo pirmųjų SSKP sekretorių ar vykdomųjų komitetų pirmininkų laikais. Štai per nepriklausomos Lietuvos radiją du tokie ano meto raudonieji – M.Pronckus ir B.Bradauskas – išsijuosę garbino kaimyninės šalies „tėtušio“ režimą ir jo įvestą tvarką, ragino imti iš jo pavyzdį, kaip turi būti tvarkomasi Lietuvoje, ypač žemės ūkyje. Pasigirdo netgi liaupsės A.Lukašenkai už rūpinimąsi nacionaline kultūra… Didesnį melą ir cinizmą sunku įsivaizduoti. Juk faktiškai baltarusių kalba visiškai išstumta ne tik iš aukštųjų, bet ir bendrojo lavinimo mokyklų. Štai jums ir „rūpinimasis nacionaline kultūra“.

Toks Maskvos ir Minsko gerbėjų suaktyvėjimas neatsitiktinis. Kaip ir vadinamųjų euroskeptikų bruzdesys surengti referendumą, kuriame turėtų būti pritarta ar nepritarta ES Konstitucijai. Keisčiausia, kad prieš ES Konstitucijos ratifikavimą Seime pasisako ne tik tokie protų maišytojai kaip E.Klumbys ar į jį panašūs, bet ir liberalcentristų veikėjai, jau nekalbant apie paksininkų grupuotės ideologą europarlamentarą R.Pavilionį.

Kai dėl liberalcentristų ir jų vadovo A.Zuoko pastarųjų dienų sunkiai suvokiamų pareiškimų, tai tampa visiškai priimtinas daugelio politologų teiginys, jog vadinamieji liberalcentristai (arba bent nemaža jų dalis) neturi jokios ideologijos, pagaliau elementarių politinės veiklos principų. Pakanka pasiklausyti vieno jų veikėjų A.Čapliko kalbų, kuriose jis keikia Tėvynės sąjungą netgi daugiau už socdemus. Kitas buvęs „modernusis krikščionis“, dabar irgi kažkokiu būdu įgavęs didelį liberalų pasitikėjimą ir netgi paskirtas derybininku dėl įsiliejimo į V.Uspaskicho ir A.Brazausko koaliciją, V.Bogušis pralenkė netgi parteigenosą Čapliką, išvadinęs Tėvynės sąjungą „svolačiais“. Štai iš kur pastiprinimas socdemų ideologams, kurie nedrįsdavo savo neapykantos konservatoriams išreikšti tokiais žodžiais! Patikėdavo tai tokiems marginalams kaip V.Šustauskui, J.Veselkai ar E.Klumbiui, o štai dabar sulaukė Čapliko ir Bogušio pagalbos. Paties liberalcentristų vado A.Zuoko išsidirbinėjimai ir kasdieniai stulbinantys pareiškimai glumina netgi kai kuriuos „senuosius“ liberalus. Štai praėjusią savaitę, vos tik liberalcentristų valdyba paskelbė nedalyvausianti koalicijoje su „darbiečiais, vadas A.Zuokas bemat „pakoregavo“ šį sprendimą ir pareiškė, kad jo partija tam tikromis sąlygomis, tai yra, jeigu būsimojoje Vyriausybėje nebūtų V.Uspaskicho, sutiktų prisijungti prie faktiškai jau suformuotos socdemų, socialliberalų likučių, „darbiečių“ ir „valstiečių“ koalicijos. Tokia ekvilibristika nustebino netgi vieną liberalcentristų lyderių, dabar europarlamentarą Eugenijų Gentvilą. Jis pareiškė, kad jį stebina tokie A.Zuoko pareiškimai, ir spėliojo, ką jam pažadėjo vieninteliu Lietuvos valdovu save regintis A.Brazauskas, Vyriausybės rūmuose netgi vaišinęs pietumis A.Zuoką. Aišku, liberalcentristų vadas būtų visiškas naivuolis, jeigu tikėtų „valdovo“ pažadais. Mat pastarasis nuo pat rinkimų nakties kasdien net po kelis kartus keičia savo nuomonę ir vakare atsiriboja nuo savo paties žodžių, kuriuos buvo pasakęs tos dienos rytą. Matyt, tas visagalybės pojūtis jau galutinai apsuko Premjerui galvą ir jis iš tiesų įsivaizduoja grįžęs į ANUOS laikus, kai buvo LKP centro komiteto pirmuoju sekretoriumi. Kitaip paaiškinti tokius dalykus vargu ar įmanoma. Juk buvęs LKP ir LDDP pirmasis sekretorius, iš anksto susigiedojęs su V.Uspaskichu, visiškai nustūmė į pašalius „senuosius“ socialdemokratus ir dabar viskam diriguoja vadinamieji koalicijos derybininkai nepalaužiami dėdėpistai G.Kirkilas su J.Bernatoniu (beje, greitai tapsiantys nepriklausomos Lietuvos pasiuntiniais dviejose valstybėse). Ką galvoja kiti partiečiai, dargi partijos tarybos nariai, A.Brazauskui absoliučiai nerūpi. Tai pripažino ne kas kitas, o pats buvęs „senųjų“ socialdemokratų vadas, dabar europarlamentaras Aloyzas Sakalas. Pastarasis jau numojo ranka į partijos vadų iš LDDP diktatą ir sakė, jog, atsėdėjęs savo kadenciją Europarlamente, nebesikišiąs į partijos reikalus. Nėra prasmės. Juk Leningrado ir kitų partinių mokyklų auklėtiniai vis tiek padarys taip, kaip reikia PIRMAJAM. Anas puikiai žino, kad, jam pasitraukus, nėra nieko kito, kas galėtų pakeisti jį, Didįjį Gelbėtoją. O kai ateis tas laikas (jis ne už kalnų), teks glaustis po rusų oligarcho sparnu. Jau ir dabar glaudžiasi. Tokie kaip A.Salamakinas, drįsęs paprieštarauti dabartinei generalinei linijai jungtis su „darbiečiais“, bus „pastatyti“ į vietą arba gaus kokią nors valdišką kėdelę ir apsiramins. Tai senas ir ne kartą naudotas metodas prieš maištininkus. Politikos apžvalgininkė Eglė Paliulytė neseniai rašė: „Jeigu Brazauskas anksčiau meluodavo rafinuotai ir su fantazija sukdavosi iš įtartinų istorijų, dabar tai jis daro atvirai ir nepaisydamas visuomenės nuomonės“. („Lietuvos žinios“, 2004 11 5 ). Ir kam jos paisyti? Juk tai „buržuazinė atgyvena“. Svarbiausias tikslas, kurio beveik atvirai siekia A.Brazauskas, V.Uspaskichas, K.Prunskienė ir jų liokajais tapę socialliberalai, - pasiimti ES frondų pinigus. Todėl sunku net suvokti, kas atsitiks, kai pradės darbą tokia „koalicinė“ Vyriausybė. Jau sprendžiant iš būsimųjų Vyriausybės narių pavardžių darosi sunku suprasti, kaip, pavyzdžiui, Susisiekimo ministerijai vadovautų toks V.Uspaskicho „specialistas“ kaip V.Muntianas ar koks nors kitas internacionalistas. Arba parapsichologijos „akademijos“ auklėtinė, besidedanti didele ne tik sveikatos, bet ir kultūros specialiste D.Mikutienė. Kai dėl Kultūros ministerijos, tai, be D.Mikutienės, jai nori vadovauti ir keli kiti. Bet visiems kėdžių vis tiek neužteks. Todėl neatsitiktinai pasigirdo kalbų, jog kai kurias ministerijas, pavyzdžiui, Švietimo ir mokslo, reikia skirti į dvi dalis. Tai yra, įsteigti dar vieną biurokratinę irštvą. Neatsitiktinai partijos strategas Č.Juršėnas jau prakalbo, jog reikia įkurti dar porą ar daugiau papildomų Seimo komitetų. Kurk nekūręs, bet šiltų vietų visiems pageidaujantiems vis tiek neužteks. Vien K.Prunskienė kiek užsiprašė! Kas dar bus, jeigu savo dalies pareikalaus ir paksininkai? Juk vargu ar galima įsivaizduoti, kad „tvarkos darytojai“ būtų ar bent vaidintų opoziciją. Prieš ką oponuos, jeigu pučia į tą pačią rusišką dūdą. Pagrindiniai tokios dūdos pūtikai savi: A.Brazauskas, K.Prunskienė, stachanovietiškais tempais prokurorų ir teisėjų išteisintas R.Paksas. Bet natas tos Kremliaus dūdos melodijai rašo tikrieji „etniniai“ rusai. Tai Premjero medžioklės bičiulis Ivanas Paleičikas, Jurijus Borisovas, V.Uspaskichas. Dabar ši trijulė būsimajai raudonajai koalicijai primetė savo planą – paversti Lietuvą kažkokiu tiltu į Rytus. Tai yra, Minsko ir Maskvos link. Tiesa, šis vadinamasis tiltas, kaip pastebėjo Tėvynės sąjungos lyderis Andrius Kubilius, gali turėti ir kitą variantą – paversti Lietuvą Rusijos skverbimosi į Vakarus placdarmu. Greičiausiai abu šio „tilto“ variantai ir bus įgyvendinami. Tai irgi ANŲ laikų inercijos išdava. Juk A.Brazauskas nuo seno įpratęs darbuotis ruso prievaizdo prižiūrimas. Anksčiau klausė Charazovo ir Mitkino, pagaliau Beriozovo, o dabar – Uspaskicho.

Šios savaitės pabaigoje dabartinis Seimas, kaip paprastai, nedarniai sugiedos valstybės himną ir duos priesaiką naujojo Seimo nariai. Gal net Dievo pagalbos paprašys. Nors naujoji dauguma netiki nei Dievu, nei šėtonu. Nebent geltonuoju velniu. Visi jie, auklėti sovietinio „mokslinio“ ateizmo, dabar puikiai perprato laukinio kapitalizmo principus. O visi kiti, kaip ir dera naiviam plebsui, gavę porciją pasenusių ledų ir popsinių reginių, liks kaip toje dainoje: anei dūdos, anei skripkos, anei pyragėlio…

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija