|
Purvinų vaivorykščių lipdymas
Seimo rinkimams pasibaigus
Pasibaigus Seimo rinkimams, įdomu pasižiūrėti, kas liko iš margaspalvės ir gausios partijų ir kandidatų armijos. Nors šiemet partinių sąrašų tebuvo penkiolika, tačiau kandidatų irgi užteko: jų kandidatavo po dešimt į vieną Seimo nario vietą. Taigi apie 1400 kandidatų. Tačiau naujų žmonių yra tik apie 60. Prisiminkime, kad praeitos kadencijos Seime jų buvo apie šimtas.
Nors laimėtojais skelbiasi tie, kuriems tik pavyko gauti Seime vietų, tačiau ne visi politikai džiaugiasi nuoširdžiai. Tiesa, šį kartą daugumą balsų pasidalijo trys didelės jėgos: Darbo partija, socialdemokratų ir socialliberalų koalicija ir konservatoriai. Bet nėra ko džiaugtis kad ir tokiems A.Brazausko šalininkams, turėtą pusšimtį vietų praeitame Seime iškeitusiems į 31 mandatą. O ir ši pergalė tapo galima, tik prijungus socialliberalus. Galima būtų pasveikinti ir Kėdainių milijonieriaus šalininkus. Tačiau ir jų laimėjimas mažesnis nei tikėjosi patys Darbo partijos nariai, ir net mažiau nei jiems prognozavo rinkimų rezultatų spėjikai. Galima būtų pasveikinti konservatorius, daugiau nei padvigubinusius savo turėtų mandatų skaičių. Bet ar jų sėkmė būtų galima, jei per pastaruosius ketverius metus nebūtų išsidraskiusios kitos jiems giminingos partijos, kad ir tie patys krikščionys demokratai? Juk iki pat paskutiniojo momento buvo žmonių, kurie naiviai tikėjosi, kad, nepaisant prognozuojamos V.Uspaskicho partijos sėkmės, dar gali pasikartoti politinės švytuoklės dėsnis tada į valdžią turėtų sugrįžti konservatoriai su liberalais.
Tačiau stebuklas neįvyko. Šalis gavo itin margą Seimą, kur nėra ryški nė vienos politinės jėgos persvara, tačiau konservatoriams dar teks likti opozicijoje. Žinoma, jų gretos padidėjo. Bet kartu jiems ir baugiau, nes šalia nėra nė vienos kiek giminingesnės politinės jėgos. Tokia bičiuliška jėga gal ir norėtų pasivadinti liberalcentristai, bet jų blaškymasis po rinkimų tikrai verčia tuo suabejoti.
Politinės derybos, vykusios po antrojo rinkimų rato, įeis į Lietuvos istoriją kaip vienos pačių negarbingiausių ir sukčiausių vaidinimų. Nors jų finalą buvo galima nujausti dar prieš rinkimus, pats socialdemokratų muistymasis, imituojant derėjimąsi dėl vaivorykštės koalicijos, yra daugiau nei bjaurus. Apgauti liko ne dešiniųjų ar Darbo partijos rėmėjai, bet tie, kurie patikėjo vadinamųjų socialdemokratų padorumu ar jų, kaip tariamų valstybininkų, mąstymu.
Kita vertus, gal taip ir geriau? A.Brazausko ir A.Paulausko simpatikai gavo kaip šlapiu skuduru per nosis. Žmonės dar kartą pamatė, ko verti jų stabukų pažadai. Tad dešinieji turi puikią galimybę per ketverius metus apsikasti opozicijos apkasuose ir žingsnis po žingsnio atkariauti rinkėjų simpatijas konstruktyvia kritika. Tuo pat metu veidmainingi naujieji daugumiečiai gėdingai kompromituosis, nesugebėdami įgyvendinti savo pažadų ir kituose Seimo rinkimuose bus nušluoti
Bet tai tik išorinis, daugiau emocinis Seimo daugumos sulipdymo įspūdis. Tai tik geistina, bet visai neprivaloma ateitis. Visą laiką nepalieka keistas jausmas, kad kažkas čia ne taip. Pagalvokime patys kodėl, laimėjus Seimo rinkimus V.Uspaskichui, Vyriausybei ir Seimui liks vadovauti tie patys asmenys, kaip ir prieš rinkimus? Pakreipus klausimą šia linkme, iš karto pasidaro aiškiau, nors ir ne lengviau. Tampa aišku, kad kairieji ir po šių rinkimų išlaiko tą pačią daugumą, kurią turėjo ir anksčiau. Kas, kad dabar ši dauguma ne dvinarė (socialdemokratai-socialliberalai), o trilypė ar net keturnarė (socialdemokratai-socialliberalai-darbiečiai-valstiečiai). Rezultatas lygiai toks pats senoji kompartinė nomenklatūra išlaikė savo valdžią. Ir visai nesvarbu, kad šiam tikslui ji į pagalbą pasitelkė dar vienus populistus V.Uspaskicho kompaniją. Šis manevras nėra naujas, nes jis išbandytas dar 2001 metais, kai suiro naujosios politikos blokas. Tada populistiniu priedu, padėjusiu A.Brazauskui perimti valdžią, buvo A.Paulausko partija. Tiesa, per ketverius metus jis spėjo išaugti ir, kaip sako žiopli (o gal sukti?) politologai, tapo valstybininku. Bet anoks čia valstybininkas, jei dėl kėdės pasiryžęs viskam, net melui. Ar atsimenate, kaip prieš rinkimus vienas kitą plūdo ir Darbo partija, ir socialdemokratų-socialliberalų bloko lyderiai? Dabar gi juos užpuolė sklerozė.
Taip žmonės, turintys trumpą atmintį ir patikėję populistų kalbomis, gavo tuos pačius naujai-senus socialdemokratus. Kiti rinkėjai vietoje pažadėtos plačios vaivorykštės gavo murziną visokiausio plauko valdžios mėgėjų kompaniją. Tikra vaivorykštė!
Šalis vėl turi tą pačią kairiosios daugumos Vyriausybę. Pasibaigė daugelio mūsų ekspertų svaičiojimai apie kažkokią vaivorykštės koaliciją. Kas ji tokia, kam ji buvo reikalinga? Ar tik tam, kad padėtų buvusiai Seimo daugumai susirinkti neapsisprendusiųjų balsus? Juk dar rinkimų dieną, kai nebuvo pasibaigęs balsų skaičiavimas, įsiminė prof. K.Prunskienės žodžiai, kad jos partija dalyvaus formuojant Seimo daugumą ir Vyriausybę. Profesorė neapsiriko. Gal viskas buvo sutarta iš anksto? Juk V.Uspaskichas dar neseniai priklausė A.Paulausko frakcijai Seime.
Neteisūs tie, kurie tikisi, kad ši dauguma greitai sueižės dėl kokių nors nuomonių skirtumų. Neteisūs tie, kurie mano, kad Darbo partija susirinks į savo gretas perbėgėlius socialdemokratus ir socialliberalus. Taip, Kėdainių caras turi daug pinigų ir gali daug ką nupirkti. Tačiau jis sąlyginai naujas žmogus Lietuvoje, be to, svetimtautis. Prieš jį stovi dešimtmečiais užgrūdinta grupė draugų, kuriuos sieja glaudūs, nenutraukiami ryšiai. Tai buvusios Lietuvos SSR komunistų partijos nomenklatūrininkai ir jų atžalos. Vargu ar jie savo noru atiduos išsišokėliui iš Archangelsko platų priėjimą prie lovio
Juolab kad šis valdžios lovys nuo šiemet jau pradedamas gardinti ES fondų pašarais, atsiprašau, pinigais.
Darbo partijai teks tartis su socialdemokratais ir socialliberalais. Peštynės įmanomos tik tada, jei naujieji koalicijos partneriai nesugebės susitarti tarpusavyje. Bet, kaip sakoma pasakaitėje, briedis didelis - visiems užteks. Regis, jie turėtų susitarti. Todėl realesnis yra ne A.Brazausko partijos nunykimo, o lėtas ir skausmingas darbiečių susiliejimo su socialdemokratais ir socialliberalais procesas. Neteisūs ir tie, kurie tiki, kad socialdemokratų viduje kažkas gali maištauti dėl sąjungos su V.Uspaskichu. Tie, kurie kalba apie tokius dalykus, yra nepataisomi idealistai. Mat pagrindinė dabartinės Socialdemokratų partijos ideologinė nuostata yra ne kokios nors knyginės idėjos, o paprasčiausias siekis bet kokia kaina išlikti valdžioje. Dėl valdžios jie pasiryžę bet kam.
Todėl ši koalicija turi neblogas galimybes išlikti valdžioje visą ateinančių ketverių metų Seimo kadenciją. Nepamirškime ir to, kad šalia stovi paslaugioji prof. K.Prunskienė, kuri irgi mėgsta valdžią, ir keletas paslaugių Lietuvos lenkų ir neva nepriklausomų deputatų.
Atleiskite, o kuo čia dėti mes, paklaus tūlas pilietis. Mes čia visai niekuo dėti. Bet juk jūs tokią valdžią išsirinkote. Ir ją išsirinko ne tik tie ištikimiausi kairiųjų ar populistų rinkėjai, kurie miniomis griuvo į balsavimo apylinkes. Ją išsirinko ir tie 54 proc. rinkėjų, kurie nepanoro ateiti į rinkimus. Ką išsirinkote, tą ir turėkite.
Dabar mūsų laukia pats įdomiausias politinės komedijos veiksmas. Europos fondų paramos trupiniai, nubyrėsiantys į rinkėjų pinigines, bus pateikti kaip valdančiųjų nuopelnai. Ar jūs esate įsitikinę, kad nuskurdę ir apkvailinti rinkėjai, dažnai nuperkami ir už mažesnius pinigus (pamenate miltus, degtukus, saldainius ar kruopas?), nepasakys, kad keliais ar keliolika litų išaugusi pensija ar minimali alga yra to vienintelio (Algirdo, Viktoro ar Artūro) nuopelnas? O kas, jei ta alga ir pensija paaugs dar daugiau?
Nesu tuo įsitikinęs, bet visko gali būti. Tada, po ketverių metų, valstybininku jau bus pavirtęs ir agurkų baronas, o tuos pačius rausvokus ir nepakeičiamus bei kompetentingus valdžios vyrus vėl gelbės koks nors naujas tautos gelbėtojas, dalijantis ledus ir spalvotus pažadus. Vėl įvyks Seimo rinkimai, ir vėl bus lipdoma kokia nors egzotiška koalicija iš panašių veidų. O Lietuva pamažu ims darytis panaši į Baltarusiją, kur viskas gerai, nes niekas nesikeičia. Viskas stabilu
Ar ne to nori tie, kurie siekia svetimomis rankomis diskredituoti mūsų valstybę pasaulyje? Ar tai nėra lietuviškosios valdomos demokratijos variantas, atlaidžiai mums padovanotas kai kurių draugiškų kaimynų?
Povilas Strapšys
Vilnius
© 2004 "XXI amžius"
|