|
Tikėjimo jėga
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
Lapkričio mėnesį nuo medžių krintantys lapai primena mirtį ir skatina pasvarstyti, koks likimas laukia žmogaus, ar viskas baigiasi mirtimi. Šia tema reikėtų dažniau pamąstyti, nes kol žmogus mano esąs tik labiau išsivystęs gyvis, jam gresia pavojus tapti silpnesnius už save draskančiu žvėrimi. Kriminalinė kronika kasdien pateikia vienas už kitą šiurpesnių nusikaltimų, kuriuos padaro mirties kultūros aukomis tapę paaugliai. Apie amžinybės perspektyvą praradusius žmones apaštalas Paulius rašo: Daugelis (...) elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas pražūtis, jų dievas pilvas ir jų garbė gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus (Fil 3).
Tikėjimas į Dievą keičia žmogaus gyvenimą tik tuomet, kai jis giliai įsisąmonina, jog jam yra skirtas gyvenimas ne tik žemėje, bet jo laukia nesibaigianti amžinybė, apie kurią tautų apaštalas rašė: Mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia.
Makabiejų knygoje skaitome apie motinos ir septynių jos sūnų kankinystę (2 Mak 7). Karalius Antiochas išniekino Jeruzalės šventyklą ir vertė žmones elgtis nusižengiant savo sąžinei. Karalius bandė priversti septynis brolius paniekinti savo tikėjimą, tačiau vienas iš jų kalbėjo: Mes esame pasirengę verčiau mirti, negu nusikalsti protėvių įstatymui. Tuojau pat jis buvo žiauriausiai nukankintas. Kitas brolis drąsiai rėžė karaliui Antiochui: Tu atimi iš mūsų šį gyvenimą, bet pasaulio Karalius mus prikels naujam amžinam gyvenimui. Vienas po kito visi broliai motinos akivaizdoje buvo nukankinti. Motina drąsino vaikus ir pati pasipuošė kankinės vainiku.
Pirmieji krikščionys dažnai skaitydavo šią kankinių istoriją, nes už ištikimybę Kristui jiems taip pat grėsė kankinystė ir mirtis, ne mažiau nuožmi už atpasakotąją Makabiejų knygoje. Persekiojamus krikščionis stiprino mintis, jog mirtis gali sunaikinti tik laikinąjį gyvenimą, bet ne amžinąjį, nes Jėzus mokė, kad ten jie bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai, būdami prisikėlimo vaikai (Lk 20).
Visiškai neseniai ėjome sunkių išbandymų keliu, ir šio istorijos tarpsnio niekas neišbrauks iš mūsų atminties ir istorijos, nors kai kam ir rūpėtų tai padaryti. Ypač jauniems tėvams reikėtų aplankyti Vilniuje, buvusiuose KGB rūmuose, įsikūrusį Genocido aukų muziejų ir parodyti vaikams kančių vietas, kurias perėjo geriausieji tautos sūnūs ir dukros, siekę laisvės ir nesutikę talkinti okupantams. Šiandien mums laisvė yra natūrali kaip oras, kuriuo kvėpuojame. Ne vienas jaunas žmogus pasako: Man nepatinka Lietuvoje, dumiu į Angliją. Lengva, bet neatsakinga šitaip kalbėti. Atrodo, dar tik vakar kalėjau su tais jaunais vyrais, kurie mėgino prasiveržti iš sovietinio rojaus į Vakarus. Jie visi buvo nuteisti dešimčiai metų nelaisvės, nes sovietų Baudžiamasis kodeksas laisvės trokštančius žmones vertino kaip tėvynės išdavikus. Tuometinei prievartai drąsiausiai priešinosi tie, kurie rėmėsi tikėjimu į Dievą ir amžinąjį gyvenimą. Kun. Juozas Zdebskis Kaune buvo teisiamas už vaikų katechizaciją. Į kaltinimą, jog sulaužęs įstatymą, draudžiantį mokyti vaikus tikėjimo dalykų, teisiamas kunigas atsakė apaštalo Petro žydų teisme pasakytais žodžiais: Dievo reikia labiau klausyti, negu žmonių (Apd 5, 29).
Būtume apgailėtini naivuoliai, jei manytume, jog dabartiniame
pasaulyje, kuris save vadina demokratišku ir labai tolerantišku,
jau nebėra ir nebus prievartos, ir niekas nesikėsins į mūsų įsitikinimus.
Užteko Europos Sąjungos komisarui Rokui Butiljonei pasakyti, jog
vaikas normaliai gali augti tik šeimoje, o homoseksualius veiksmus
jis laiko nuodėme, ir jo karjera Briuselyje pasibaigė. Mirties kultūros
ženklu paženklintas pasaulis leidžia gėjams ir lesbietėms viešai
darkytis miestų gatvėse, tačiau šiurkščiai atmeta dorą žmogų, bandantį
gyventi pagal Dekalogo reikalavimus. Keičiasi tik prievartos formos,
bet ne jos esmė. Pačiu geriausiu atveju galime tikėtis, kad mūsų
laikais niekas nenupjaus liežuvio ir nenulups plaukų su oda nuo
galvos, kaip karalius Antiochas padarė septyniems broliams, išdrįsusiems
nenusilenkti pagonių stabams. Tačiau, jei neplauksime pasroviui
ir laikysimės savo įsitikinimų, būsime rakštis akyse tų, kuriems
nauda ir malonumai yra gyvenimo prasmė ir aukščiausios laimės viršūnė.
Argi negirdėjote, kas kalbama apie tuos, kurie išdrįsta protestuoti
prieš tautos moralinį laidojimą. Jie vadinami megztomis beretėmis,
dogmatikais, inkvizitoriais ir kitokiais žeminančiais vardais.
Ar rasite šiandieniuose žurnaluose reklamuojamą dorą jaunimą? Niekuomet.
Tačiau plačiai aprašinėjamas palaidas kino ar televizijos žvaigždžių
gyvenimas. Tokiame pasaulyje nesvyruoti, išsaugoti krikščioniškąsias
vertybes gali tik tie, kuriems šviečia amžinojo gyvenimo šviesa.
Maldoje palinkėkime šios šviesos vieni kitiems.
Homilija, pasakyta Kauno Arkikatedroje lapkričio
7-ąją
© 2004 "XXI amžius"
|