Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kregždutė turi išlikti!

„XXI amžiaus“ ir „Kregždutės“ skaitytojai jau seniai išgyvena dėl šių katalikiškų laikraščių padėties. Pastaruoju metu jie ypač susirūpinę „Kregždutei“ iškilusia uždarymo grėsme. Šiame numeryje spausdinamas skaitytojo (ir nuoširdaus abiejų laikraščių platintojo) iš Šilalės laiškas (p.4) – tai krikščioniško susirūpinimo katalikiškos spaudos likimu pavyzdys. Šis laiškas paskatino ir mus atsiliepti į opią katalikiškos spaudos išlikimo problemą, ypač dėl šiemet minimo lietuviškos spaudos atgavimo šimtmečio. Šįkart labiau paliečiame vaikams skirto laikraštėlio „Kregždutė“ likimą.

Išties „Kregždutės“ leidybai susidarė sunki padėtis. Apie 1996 metus jos tiražas buvo pasiekęs beveik 25 tūkst. egzempliorių, ir tada galima buvo išlaikyti palyginti žemą prenumeratos ir pardavimo kainą. Tačiau bėgo metai, katalikų, platinančių laikraštėlį vaikams, entuziazmas krito, katechetams ir tikybos mokytojams tapo visai „neįdomu“ skleisti krikščioniškas idėjas auklėjamiems vaikams, bažnyčiose (išskyrus retus atvejus) jau „pamirštama“ net paminėti, kad yra leidžiamas toks laikraštis vaikams. Dabar „Kregždutės“ tiražas siekia tik 3000 egz. Vasaros metu tiražas dar labiau sumažėja, ir mes buvome priversti sustabdyti „Kregždutės“ leidybą vasarą. Veltui mes, redakcijos darbuotojai, platintojai, skaitytojai, kreipėmės į katalikišką visuomenę, o ypač į katalikų bendruomenės vadus – atgarsio ar kokio nors atsiliepimo, juo labiau susirūpinimo dėl „Kregždutės“ likimo nesulaukėme. Dar daugiau, katalikų bendruomenės abejingumo paskatinta prokomunistinė spauda užsipuolė „Kregždutės“ platintojus mokyklose. Kreipėmės į tą laikraštį („Kauno diena“), bet šis komunizmo rauge skendintis dienraštis nepasibodėjo nepaneigti savo šmeižto ir užsipuolimų. Nespausdino šis dienraštis ir „Kregždutės“ skaitytojų atsiliepimų į užsipuolimus. Deja, į katalikiško laikraščio vaikams puolimą nesureagavo ir katalikų bendruomenės garsieji aktyvistai. Jiems, matyt, arčiau širdies ginti žydus ir gėjus – kaipmat sureagavo į jų puolimus viename dienraštyje. Ypač apie tai nesibodėjo nutylėti „Mažoji studija“ su savo „bažnytinių įvykių“ Lietuvos spaudoje apžvalgininku, beveik kas savaitę cituojančiu tą pačią „Kauno dieną“… Taigi, pasirodo, kaip ir visur pasaulyje, taip ir čia egzistuoja vienintelis principas – „skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“. Jeigu ne dar blogiau – skandink skęstantįjį.

Kai patys katalikai reiškia tokią visuotinę panieką katalikiškai spaudai, ką tada gero apie ją galvoti gali prokomunistinė valdžia? Štai jau beveik dešimt metų, kai valstybės įkurtas fondas nė karto nesiteikė paremti „Kregždutės“ leidybos. Gal Spaudos „rėmimo“ fondo funkcionieriai vėl meluodami tvirtins, kad ir laikraštėlis vaikams yra politizuotas, kuo kaltina „XXI amžių“? Ne, jie puikiai žino, kad „Kregždutė“ politinių temų nesvarsto, bet jie taip pat puikiai žino, kad ji yra leidžiama „XXI amžiaus“ sąskaita, kurį Spaudos rėmimo fondas kai kam patariant štai jau beveik tuos dešimt metų stengiasi parklupdyti ir numarinti.

Ištikimaisiais „Kregždutės“ mylėtojais lieka tik tie nedaugelis jos platintojų ir, aišku, ištikimieji jos skaitytojai. Daug laikraščio vaikams egzempliorių išplatina mūsų nenuilstantieji platintojai pasauliečiai. Reiškiame nuoširdžią padėką „Kregždutę“ platinantiems V.Tarvydienei (125 egz. per savaitę), D.Antanaitytei (60 egz.), B.Šauklienei (40 egz.), K.Sipienei (60 egz.), V.Giedraitienei (30 egz.), P.Žukauskui (30 egz.), A.Skuodui (30 egz.), M.Petraitytei (30 egz.), E.Vėžiukienei (20 egz.), Panevėžio „Caritas“ (20 egz.), V.Arendarčikui (25 egz.), P.Poželienei (25 egz.), G.Rimšienei (16 egz.). Yra dar keletas platintojų, išplatinančių iki dešimties „Kregždučių“ egzempliorių per savaitę. Dauguma čia paminėtų asmenų kartu platina ir „XXI amžių“, kai kurie - taip pat ir „Katalikų pasaulį“ bei „Artumą“. Ypač esame dėkingi nenuilstančiam P.Žukauskui, kuris, išplatindamas dar ir 40 egzempliorių „XXI amžiaus“, jo skaitytojus aplanko savo publikacijomis. Deja, turime pasakyti liūdną, nė kiek katalikus nepuošiantį faktą, kad tarp beveik trisdešimties „Kregždučių“ platintojų yra tik dvi tikybos mokytojos. Sunku suprasti žmones, kurių tikslas ir net gyvenimo principas turėtų būti skatinti savo ugdomus vaikus siekti dvasingumo, auklėti juos aukštais moraliniais principais, tačiau kurie nenori ar nesugeba vaikams pasiūlyti skaityti katalikišką laikraštį. Ne veltui turime tokius graudžius rezultatus, kai mokytis tikybos atsisako net pusė ar daugiau mokyklos klasių.

Laimei, turime daug kunigų, neatsisakančių platinti „Kregždutę“ savo parapijų vaikams. Kai kurie jų išplatina 20–50 „Kregždučių“ per savaitę. „Rekordą“ yra sumušęs mons. A.Svarinskas: neturėdamas savos parapijos, jis išplatina net 90 „Kregždučių“. Daugiausia jų jis užprenumeruoja mokykloms, bet ypač (kartu su „XXI amžiumi“) – Vilnijos mokykloms, kur lietuviai yra tautinė mažuma, jų tautinės teisės paminamos, lietuviškos mokyklos yra mažiau finansuojamos. Iškart galima pasakyti, kad uoliausi „Kregždutės“ platintojai yra vyresnieji kunigai. Štai nenuilstamajam mons. A. Svarinskui jau po poros mėnesių sukaks 80 metų (dar reikia nepamiršti ir 22 metus, praleistus lageriuose), kun. I.Milašius prieš mėnesį atšventė 90 metų sukaktį (tik kas ją pastebėjo?), kun. J.Šumskis, 80-metį minėsiantis po trejų metų, kan. V.Vaičiūnas, kamuojamas ligų, irgi kitais metais švęsiantis 75 metų jubiliejų, nuolat gyvybingas kan. B. Antanaitis, 80-metį minėsiantis po trijų mėnesių, kun. K. Balsys tokį pat jubiliejų minės irgi po trijų mėnesių.

Taip pat kan. P. Budriūnas, kitų metų pradžioje sulauksiantis 70 metų, o kan. V.Rabašauskas jau pernai minėjo 70-metį. Keletą kunigų, besirūpinančių jaunųjų katalikų auklėjimu per katalikišką spaudą, galima priskirti prie vidutinio ar jaunesnio amžiaus kunigų. Visiems jiems mes esame nuoširdžiai dėkingi. Kartu norime pasakyti, kad, platinant katalikišką spaudą jauniesiems parapijiečiams, net amžius nėra kliuvinys – svarbu krikščioniškas supratimas ir sąmoningumas.

Čia suminėjome beveik 20 kunigų, išplatinančių „Kregždutės“ daugiau nei po 20 egzempliorių. Dar yra keletas, išplatinančių ne mažiau dešimt egzempliorių. Tai ir viskas. O ką belieka kalbėti apie tikybos mokytojus ir katechetus? Argi Lietuvoje teliko tik tie du tikybos mokytojai (tiek, mūsų duomenimis, platina „Kregždutę“), norintys suteikti džiaugsmo savo auklėjamiems vaikučiams? Ir nejaugi Lietuvoje tėra tik 20 – 30 kunigų, besisielojančių dėl jaunimo katalikiško auklėjimo? Gal tikybos mokytojai, kieno nors nurodymu, labai uoliai laikosi Konstitucijos nuostatos, kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės, o mokykla – nuo Bažnyčios? Bet juk negalima atsisakyti ir savo, kaip krikščionio ir lietuvio, pareigų visokeriopai platinti katalikišką ir tautinę spaudą. Dar gerai, kad, mūsų duomenimis, dauguma kunigų, jei ir neplatina „Kregždutės“ ir „XXI amžiaus“, tai bent juos prenumeruoja, o kai kurie užsako savo parapijos bibliotekai, giminėms ar pan. Mes esame jiems dėkingi ir už šią paramą.

Norime patikinti skaitytojus: „Kregždutę“ stengsimės leisti ir toliau, nors jos leidyba mums yra ir nuostolinga, nes manome, kad pigus ir neturtingesnių šeimų vaikams prieinamas katalikiškas, tautinių vertybių neignoruojantis leidinys Lietuvoje turi būtinai būti. Taip pat norime pasakyti ir „XXI amžiaus“ skaitytojams, kad jie neklausytų sklindančių gandų esą „XXI amžius“ jau užsidaro. Nuo Naujųjų metų uždaromas tik „Katalikų pasaulis“, apie ką jau viešai yra pranešta, o „XXI amžius“ eis ir toliau. Tiesa, mes negalime išlaikyti šiuometės prenumeratos kainos nei „Kregždutei“, nei „XXI amžiui“– ji bus truputį didesnė nei ankstesnė. Prenumeratos ir pardavimo kainą nuo 2005 metų pradžios esame priversti didinti todėl, kad Vyriausybė, neatsižvelgdama į vos išsilaikančių įstaigų padėtį, didina minimalų mėnesinį atlyginimą. Aišku, ji didina ne iš savo, bet iš „darbdavių“ kišenės, šiuo atveju, iš laikraščio skaitytojo kišenės. Mes esame atsidūrę sunkioje padėtyje (šalia kitų „netikėtumų“) jau nuo praėjusių metų rugsėjo, kai valdžia, neperspėjusi iš anksto, padidino minimalų mėnesinį atlyginimą nuo 430 litų iki 450 litų. Kitą smūgį patyrėme, kai valdžia, vėlgi beveik be išankstinio perspėjimo, 2004 metų gegužę, dėl Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, padidino minimalų atlyginimą nuo 450 iki 500 litų. Dabar jau numatytas minimalaus atlyginimo padidinimas net iki 600 litų. Mūsų leidyklai – tai dideli smūgiai, vedantys mus į dar sunkesnę finansinę padėtį, nes laikraščių savikaina (tuo pačiu ir prenumeratos įkainiai bei pardavimo kaina) būdavo paskaičiuota jau anksčiau, dar neįvertinus mums nežinomų atlyginimų padidinimų. Sunkiausi buvo du pirmieji atlyginimų pakėlimai, nes juos vykdyti tekdavo tada, kai pranumerata ir, aišku, jos įkainiai jau būdavo paskelbti ir net surinkti pinigai už ją pervesti į mūsų sąskaitą. Manydami, kad neturime moralinės teisės keisti jau paskelbtos prenumeratos įkainių, to nedarėme nei pernai, nei šiemet, bet tas, aišku, labai pablogino ir taip sunkią mūsų finansinę padėtį – mes patyrėme didelių nuostolių.

Tad viliamės, jog suprasite ir padėsite „Kregždutei“ ir „XXI amžiui“. Tik jūsų, mieli skaitytojai, dėka ir eina katalikiški laikraščiai Lietuvoje. Aišku, ir kai kurių lietuvių išeivių paramos dėka – jie labiau nei kai kas Lietuvoje supranta katalikiškos spaudos reikšmę.

© 2004 "XXI amžius"