|
Ar nepadarome nuodėmės neparemdami katalikiškos spaudos?
Spalio 19-osios rytą, per radiją klausydamasis mano labai mėgstamos Mažosios studijos laidos, išgirdau, kad nuo ateinančių metų nutraukiama žurnalo Katalikų pasaulis leidyba. Nustebau. Jeigu būtų stalinizmo arba brežnevizmo laikai patikėčiau, bet dabar gyvename nepriklausomoje valstybėje, dargi esame Europos Sąjungoje, ir štai mes, katalikai, nebepajėgiame išlaikyti ir nenorime skaityti katalikiško žurnalo. Juk Katalikų pasaulis tik dėl mažo tiražo uždaromas. Gal jau ir Bažnyčios nebepajėgsime išlaikyti? Pamenu, sovietmečiu tikintieji taip troško gauti nors ir nedidelį katalikišką leidinėlį, o dabar nebereikia?
Šiandien nutraukiama Katalikų pasaulio leidyba, o rytoj galbūt kitas irgi mano mėgstamas žurnalas Artuma, nes jis tik 3000 egzempliorių tiražu teišleidžiamas. Dar kartą sakau, jog Artuma puikus žurnalas. Kodėl mes, katalikai, taip vangiai prenumeruojame katalikišką spaudą, kad net uždaroma jos leidyba gal Lietuvoje jau visai nebeliko katalikų? Panaši, tik gal kiek lėtesnė mirtis laukia ir Kregždutės. Tokia pat lemtis gali ištikti ir XXI amžių, kitus katalikiškus leidinius, kurių jau ne tiek daug ir turime. Taigi neoateistai džiūgaus, kad patys atsisakome šventenybių...
Gaila, kad mes, katalikai, vis dar nesuprantame, koks galingas ginklas yra spauda. Juk ir didysis bolševikų vadas Leninas labai jau vertino spaudą. Ne veltui Rusijoje įkūrė bolševikų laikraštį Pravda, kuris buvo gana toli nuo tikrosios pravdos (tiesos) ir tarnavo tik itin žiauriam bolševikiniam režimui. Ir sovietmečiu Lietuvoje daug ką nužmogino, sukomunistino, padarė ateistais būtent sovietinė spauda, kurios buvo gana gausu ir pigios. Ji buvo brukama per prievartą jaunam ir senam. Sovietizmas puikiai žinojo, kad okupuotos Lietuvos žmonių protus reikia plauti bolševikine ideologija. Per penkiasdešimt metų užaugo nauja komunistinė ir bedieviška karta, kuri sovietizmo mokė ir dabartinę kartą. Laimingi tie, kurie nesukomunistėjo, atsilaikė, bet juk žmogus toks jau Dievo kūrinys, kad ne visuomet ir ne kiekvienas gali atsispirti blogiui ir pagundoms, nes Dievas jam duoda laisvę visuose jų apsisprendimuose. Tad ir šiandien, nors jau gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, esame įstoję į Europos Sąjungą, visgi dar turime... klajojančių komunizmo šmėklų.
Dejuojame, kad mūsų nebeklauso vaikai, kad blogu keliu suka jaunimas. Ką daryti? Spręskime šią problemą kuo paprasčiau pradėkime vaikų auklėjimą nuo paprasto laikraštėlio Kregždutė. Jeigu šį leidinėlį pastoviai prenumeruosime, drauge su savo atžalomis jį skaitysime nė nepajusime, kaip mūsų vaikai taps geresni ir jautresni tam, kas gražu, kilnu, kas taurina žmogaus sielą. Deja, Kregždutės leidyba nuo ateinančių metų antrojo pusmečio gali būti nutraukta, nes mažėja prenumeratorių. Negi jau stokojame tų kelių litų šiam puikiam vaikų leidinėliui?
Pateiksiu konkretų pavyzdį.
Šią vasarą vaikų Pirmosios Komunijos šventėje turėjau pluoštelį Kregždučių ir pasiūliau vaikams, taip gražiai pasipuošusiems ypatingos šventės proga, įsigyti po laikraštėlį. Juolab kad ten buvo rašoma apie Pirmąją Komuniją. Vaikai lyg ir norėjo įsigyti šį leidinėlį, bet juos sulaikė tėveliai, sakydami: Verčiau nusipirk ledų porciją tai bent pasmaližiausi, o ne tą laikraštapalaikį... Bandžiau įrodyti, kokia puiki ir naudinga vaikams yra Kregždutė, bet viskas buvo veltui. Tėvai pirko savo atžaloms auskarus, įvairius žaislus, netgi mobiliuosius telefonus, kompiuterius dovanojo Pirmosios Komunijos proga, bet niekas iš tėvų nepasakė: Vaikeli, tau dovanoju Kregždutės prenumeratą, kad tu augtum doras, Dievą ir tėvynę mylintis vaikas.
Ką ten kalbėti apie Kregždutę, jeigu Sutvirtinimo sakramento šventėje, berniukui paprašius, kad sutvirtinimo tėvas nupirktų jam patikusį rožinį už penkis litus, šis atšovė: Užteks ir už litą! Rožinis ir škaplieriai tik laikini dalykai, kol vyskupas tau juos uždės, o paskui... Juk pas mus niekas nekalba rožinio... Negi tu jau pradėsi? Juoksis visi, kad davatka pasidarei.
Štai tokia Sutvirtinimo sakramento šventė, jo prasmė.
Ir dar. Sovietmečiu vaikų tikėjimu labai rūpinosi močiutės: parengdavo vaikus Pirmajai Komunijai, aprūpindavo rožiniais, škaplieriais, maldaknygėmis, kita tais laikais nelegalia katalikiška literatūra, ką anuomet taip sunku būdavo gauti. Kur šių dienų močiutės? Gal sumodernėjo ir, pačios nebelankydamos bažnyčios, nustojo tikėjimo? Dabartinės močiutės kaip tik galėtų propaguoti savo vaikaičiams Kregždutę, ją platinti, drauge skaityti, aptarti. Įsivaizduokite, jeigu dėl prenumeratorių stygiaus Kregždutė nebebus leidžiama kas tada atsitiks su tais vaikais, kurie Kregždutę mylėjo, kurie jai rašė, siuntė eilėraštukus, piešinėlius, dalijosi mintimis? Kur jie pasuks, ką jie tada skaitys? Slampinės gatvėmis, spoksos į televizoriaus ekraną arba ims į rankas jų amžių neatitinkančią spaudą. Mano įsitikinimu, Kregždutė turi išlikti, nes kiekvieno leidinio uždarymas yra skaudus smūgis, o juolab jis būtų skaudus vaikams. Apie tai turėtume susimąstyti visi: Kregždutės bičiuliai, tėvai, tikybos mokytojai, parapijų klebonai. Aš visuomet džiaugiuosi Šilutės dekanato Vainuto parapijos klebonu kun. Kazimieru Žąsyčiu, kuris Kregždutę propaguoja bei platina ne tik Vainuto, bet ir jo aptarnaujamoje Žvingių parapijoje. Aktyviai katalikišką spaudą propaguoja, ypač Kregždutę, Telšių dekanato Varnių parapijos klebonas kan. Jonas Petrauskis, Šilalės dekanato Pajūralio parapijos klebonas kun. Adolfas Pudžemys ir kitų parapijų kunigai bei visuomeniniai spaudos platintojai. Kas ne kas, o jau tikybos mokytojai (jie tai ir daro) tikrai turėtų dar aktyviau propaguoti Kregždutę, ją patys prenumeruoti ir kitus skatinti skaityti šį moksleiviams skirtą leidinėlį, nes Kregždutė turi išlikti. Ji reikalinga Lietuvos vaikams. Apie tai savo laiškuose Kregždutei rašo uolūs jos prenumeratoriai ir bičiuliai.
Neretai mes, suaugusieji katalikai, dejuojame, kad esame nutolę nuo Dievo, nuo tikėjimo tiesų, kad nebemokame melstis, būti katalikais. Prenumeruokime XXI amžių vienintelį mūsų katalikišką laikraštį, leidinėlį Žodis tarp mūsų, kuris pateikia kiekvienai dienai Šventojo Rašto skaitinius, jų komentarus bei apmąstymus. Labai tiktų kiekvienai šeimai katalikiškas žurnalas Artuma. Yra ir daugiau katalikiškų leidinėlių vaikams ir suaugusiesiems. Paminėjau tik pačius svarbiausius ir, mano manymu, mums visiems reikalingiausius. Tai pagrindiniai mūsų katalikiški leidiniai. Dėl užsidarančio Katalikų pasaulio labai liūdime. Penkiolika metų jis mus lankė, džiugino (nors ir keisdamas pavadinimus), nešė tikėjimo šviesą į kiekvieno kataliko širdį. Tą netektį kompensuosime XXI amžiumi, žurnalu Artuma ir kitais katalikiškais leidiniais, kurie dar išliks, remsime juos prenumerata arba bent jau pirkdami.
Iš savo jau Amžinybėn išėjusių tėvų, senelių pasakojimų žinau, kad Nepriklausomoje Lietuvoje ilgais rudens ir žiemos vakarais lietuviai ne tik melsdavosi, bet ir skaitydavo katalikišką spaudą, sekmadieniais parsineštą pareinant iš bažnyčios. Skaitydavę garsiai, kad visi girdėtų. Tai būdavę puikūs vakarai. Dabar, deja, dažnai savišvieta vyksta prie butelio...
Nepriklausomoje Lietuvoje būdavusi netgi nuodėmė neparemti katalikiškos spaudos. Užtat tuomet ir augo dora, dvasinga karta. Dar ir šiandien senų sodybų palėpėse aptinkame krūvas jau pageltusių laikraščių, žurnalų. Ir beveik visi jie buvo katalikiški. Štai kaip tada buvo vertinama katalikiška spauda!
Tad ar nepadarome nuodėmės neparemdami katalikiškos spaudos? Susimąstykime apie tai.
Pranciškus ŽUKAUSKAS
Šilalė
© 2004 "XXI amžius"
|