| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Kauno dekanate Šventė Dieviškosios Jėzaus Širdies
Kaunas. Lapkričio 18 dieną vienuolyno koplyčioje šv. Mišiomis, kurias aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Prisikėlimo bažnyčios klebonas dekanas kun. Vytautas Grigaravičius, vikaras kun. Saulius Pavalkis ir kun. Leonardas Jagminas, SJ, prasidėjo graži šventė, kurioje gausiai dalyvavo Žaliakalnio vaikų dienos centro auklėtiniai, vadovaujami seserų Eufrozinos ir Donatos, Kauno miesto savivaldybės vicemeras Kazimieras Kuzminskas, vienuolijos seserys, kai kurių vaikų tėveliai. Vyskupas E. Bartulis per pamokslą kvietė visus būti pamaldžius, rasti laiko religiniam susikaupimui, apmąstymui, mylėti artimą kaip save patį. Per šv. Mišias ir maži, ir dideli gražiai giedojo. Tai sesers Eufrozinos mokymo vaisiai. Po šv. Mišių visi rinkosi į naujojo Žaliakalnio vaikų dienos centro patalpas. Jas pašventino Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, palinkėjęs šiems namams ilgai ir turiningai šviesti mūsų jaunimo kartoms, eiti tikėjimo, šviesos, gėrio keliu. Žaliakalnio vaikai parodė susirinkusiesiems įdomų vaidinimą Šv. Pranciškus ir plėšikai. Po spektaklio vaidinimo dalyviai iš vyresniosios Motinos Leonės Anastazijos rankų gavo įvairių dovanų. Netrukus ir garbūs ganytojai, ir vaikai su sesutėmis sėdėjo prie kuklaus ir iškilmingo vakarienės stalo. Dar šiek tiek svarbiausių žinių apie minimą kongregaciją ir jos charizmą. Šv. Pranciškaus pavyzdžiu seserys atsiduoda įsikūnijusio ir kentėjusio dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Dieviškosios Širdies meilei, ja gyvena ir ją skleidžia kitiems. Šios kongregacijos seserų tikslas - maldos gyvenimą jungti su apaštaliniu tarnavimu auklėjimo, socialinėje ir pastoracinėje srityse: jos auklėja ir moko vaikus bei jaunimą, globoja ir slaugo ligonius bei senelius. Šiuo metu vienuolijai priklauso 38 amžinuosius įžadus davusios seserys, ir viena davusi laikinuosius įžadus. Seserys įsikūrusios Kaune, Žaliakalnyje, Žemaičių g. 85. Generalinės vyresniosios pareigos patikėtos seseriai Leonei Anastazijai Jakutytei. Reikia paminėti ir šios kongregacijos steigėją Oną Galdikaitę-Vynmedžio Šakelę. Tokį slapyvardį turėjo ši poezijos kūrėja. Ji gimė 1898 m. rugsėjo 17 d. Mosėdžio parapijoje, Giršinų vienkiemyje, Felikso Galdiko ir Fortūnatos Karevičiūtės šeimoje. Labai religinga motina savo dukrelei įdiegė stiprius katalikiško gyvenimo pagrindus, ant kurių Viešpats statė didingą savo karalystės šventovę. Baigusi 1919 metais Saulės gimnaziją Kaune, Onutė išvyko į Vokietiją, Miunsterio universitetą, studijuoti filosofijos, pedagogikos. Troško kuo daugiau įgyti mokslo, kad okupacijų ir karo nuvarginta tėvynė turėtų daugiau išsilavinusių žmonių. Sušlubavus sveikatai, grįžo į Lietuvą sustiprėti. Pasitaisius sveikatai vėl išvyko į užsienį, bet jau ne studijuoti, o į pranciškonių vienuolyną Nonenverte. Vienuolyne pasijuto laiminga, sukūrė gražią giesmę Mariją mylėti vien trokšta širdis. Jos dėdė, Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius, nuo jaunystės tretininkas ir didelis šv.Pranciškaus Asyžiečio mylėtojas, buvo tos nuomonės, kad Lietuvai būtinai reikia šv. Pranciškaus dvasios seselių vienuolių. To troško ir Onutė, per įvilktuves gavusi sesers Augustinos vardą. Ji kiekviena proga prašė vyresniosios įkurti bendruomenės namus Lietuvoje. Jau tuo metu vienuolija įvairiose šalyse turėjo 125 namus. Po Pirmojo pasaulinio karo atvykusios apsižvalgyti vienuolės pamatė, kad neįstengs čia įsikurti.Tačiau 1926 metais vyskupas P.Karevičius, grįždamas iš Romos, užsuko į Nonenverto vienuolyną ir rimtai įrodinėjo vienuolijos įkūrimo svarbą. Tad 1928 metais, davusi amžinuosius įžadus, Motina Augustina grįžta į Lietuvą kurti savarankiškos pranciškonių bendruomenės. Pranciškonai jai patarė priimti Placidos Pauliukaitytės vienuolynui kurti siūlomą netoli Kretingos esantį didelį apleistą ūkį - tikrą akmenyną ir žabaryną, kur daug akmenų ir maža duonos. Padvarių kaime tebuvo menki trobesiai, sukiužęs gyvenamasis namas šiaudiniu stogu, pro kurį lietui lyjant tekėjo vidun vanduo. Taip didžiausiame neturte ir gimė seserų pranciškonių bendrija. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis 1930 m. kovo 20 d. raštu duoda leidimą kurtis vienuolijai, o po metų Romos šventoji vienuolijų kongregacija įsteigimą kanoniškai patvirtina. 1932 metais vienuolijos steigėja su dviem seserimis atvyksta į Kauną patobulinti savo žinių. Netrukus geradarė Ona Stankevičienė vienuolynui įkurti Kaune, Žaliakalnyje, tarp Žemaičių ir Pažangos gatvių, padovanoja visą hektarą žemės su trobesiais. Medinio namo viename gale tuoj įrengiama koplytėlė ir seserų būstas. Naujame namelyje prie Pažangos gatvės geradarė įkuria dr. Marijos Montesori vaikų darželį. Tai buvo pirmasis tokio tipo vaikų darželis Lietuvoje. Šalia išdygo mūrinis keturių aukštų su mansarda ir rūsiu po visu pastatu vienuolynas. Tėvas Pranciškus Bizauskas, OFM, 1935 m. spalio 4 d. pašventino statomo namo kertinį akmenį, o 1936 m. spalio 4 d. arkivyskupas P.Karevičius ketvirtame aukšte pašventino erdvią koplyčią su kupolu per du aukštus ir choro patalpa. Įsteigiamas studenčių bendrabutis ir Uždarų rekolekcijų namai - dvasingumo oazė. Jau 1937 metais po pirmojo rekolekcijų kurso Popiežius Pijus XI atsiuntė šiltą sveikinimą, sutvirtintą apaštaliniu palaiminimu. Tačiau džiaugtasi neilgai. Atėjo 1940 metai, raudonasis maras siautėjo Lietuvoje. Vienuolijų pastatai nusavinami. Į Kauno vienuolyno namus atkeliami Vaikelio Jėzaus draugijos globojami vaikai. 1949 m. balandžio 26-osios naktį vienuolijos steigėja Motina Augustina-O. Galdikaitė areštuojama. Po ilgų bandymų sudaryti bylą tik 1950 metų pavasarį Motina Augustina nuteisiama 10 metų lagerio. Kokias kančias per šį savo gyvenimo tarpsnį Vynmedžio Šakelė iškentė, žino tik vienas Dievas. Savo eilėraštyje, parašytame 1954 metais Intoje, ji guodėsi: Juodoj nakty, kur siaučia šaltis, Po šešerių metų, 1955-aisiais, Motina Augustina buvo amnestuota. Grįžta į Kauną. Turėdama tvirtus tikėjimopagrindus ir mokslinį pasirengimą, Motina Augustina neapsiriboja veikla katakombų sąlygomis sovietų okupuotoje šalyje. Verčia iš vokiečių ir lenkų kalbų teologų (M.J. Šėbeno, J. Šryverso, Kolumbos Marmiono ir kt.) veikalus. Nuo 1977 metų bendradarbiavo pogrindžio žurnale Rūpintojėlis. 1990 m. vasario 9 d. ją, sulaukusią 91 metų amžiaus, Viešpats pasikvietė pas save į amžinąją karalystę... Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, jos veiklą toliau tęsė seserys pranciškonės. Atgavusios buvusias vienuolyno patalpas, ėmėsi darbo. Pasak generalinės vyresniosios Leonės Anastazijos Jakutytės, būtina gelbėti per vaikus vargšų ir turčių sielas, todėl jau nuo vaikų darželių, pradinių mokyklų moksleivių - paties jauniausio mūsų tautos atžalyno - esame tarsi įsipareigoję rūpintis jaunos kartos moraliniu, religiniu ugdymu. Žodžiu, privalome ugdyti Dievo tautos vaikus. Iš pradžių Žaliakalnio vaikai glaudėsi prie Prisikėlimo bažnyčios esančiame kukliame namelyje. Tai buvo Žaliakalnio vaikų dienos centro veiklos pradžia. Teko dėti daug pastangų, kad šalia vienuolyno esantis pastatas taptų vienuolyno nuosavybe. Baigus vidaus apdailą, įrengus visus techninius mazgus, šildymo sistemą, jau galėjo skelbti, kad Žaliakalnio vaikų dienos centras funkcionuoja naujoje erdvėje, sakė generalinė vyresnioji. Naujasis Žaliakalnio vaikų centras tikrai pasitarnaus vaikų estetiniam, religiniam, doroviniam aulėjimui. Kazimieras DOBKEVIČIUS
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |