Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kryžkelės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Adventiniai svarstymai apie praėjusią „Arafato erą“

Mindaugas BUIKA

Jasiras Arafatas su popiežiumi Jonu Pauliumi II buvo susitikęs dvylika kartų

Katalikų Bažnyčia dalijasi skausmu su palestiniečių tauta

Prasidedant liturginiam Advento laikotarpiui ir pasaulio krikščionių mintims vėl krypstant į Išganytojo gimtąjį miestą Betliejų, esantį Palestinos arabų autonominės savivaldos teritorijoje, Bažnyčios atstovai vertina šiose Izraelio okupuotose ir atkakliai valstybinio suverenumo siekiančiose teritorijose ką tik pasibaigusią lapkričio 11 dieną mirusio Jasiro Arafato „erą“ ir galimus istorinius pokyčius tiek bendrajame Artimųjų Rytų taikos procese, tiek padėčiai nedidelės vietinių krikščionių bendruomenės. Palestiniečių teritorijose, turinčiose maždaug 3,5 milijono gyventojų, tėra tik 40 tūkst. krikščionių, kurių beveik pusė telkiasi Betliejuje gretimose vietovėse. Beveik keturis dešimtmečius palestiniečių laisvės sąjūdžiui vadovavęs J.Arafatas palaikė nuolatinius santykius su Vatikanu ir ženkliai prisidėjo prie Šventosios Žemės katalikų teisinio statuso įtvirtinimo.

Nerukus po pranešimo apie palestiniečių lyderio netektį, kartu su popiežiaus Jono Pauliaus II užuojautos telegrama, Vatikano spaudos centre buvo paskelbtas pareiškimas, kuriame nurodoma, kad laikotarpiu tarp 1982 ir 2001 metų J.Arafatas su Šventuoju Tėvu buvo susitikęs net dvylika kartų. (Vėliau iš Palestiniečių savivaldos administracinio centro Ramaloje jis jau niekur nebegalėjo išvykti dėl Izraelio karinių pajėgų griežtos kontrolės.) Vienuolika kartų tie susitikimai vyko Vatikane ir vieną kartą Betliejuje, per popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinę piligrimystę į Šventąją Žemę 2000 metų kovą. Šiemet sukako dešimtmetis, kai 1994-ųjų spalio pabaigoje Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO) ir Šventasis Sostas apsikeitė atstovybėmis. Taip šis kontaktas buvo perkeltas į oficialų lygmenį, atveriant didesnes galimybes „abipusiems santykiams, supratimui ir bendradarbiavimui“. Pagaliau 2000 m. vasario 15 d., popiežiui Jonui Pauliui II priėmus J.Arafato vadovaujamą Palestiniečių nacionalinės savivaldos delegaciją, buvo pasirašytas PIO ir Šventojo Sosto pagrindinis susitarimas dėl teisinių klausimų, susijusių su Katalikų Bažnyčios veikla palestiniečių teritorijose.

Tiek popiežiaus Jono Pauliaus II vardu pasiųstoje užuojautos telegramoje, tiek Vatikano spaudos centro minėtame pareiškime pabrėžiama, jog Katalikų Bažnyčia dalijasi skausmu su palestiniečių tauta dėl prezidento J.Arafato mirties. „Jis buvo didžios charizmos lyderis, kuris mylėjo savo žmones ir vedė juos į nacionalinę nepriklausomybę. Tegul Dievas priima šio žymaus velionio sielą į savąjį Gailestingumą ir suteikia taiką Šventajai Žemei, su dviem nepriklausomomis ir suvereniomis valstybėmis (Izraelis ir Palestina), kurios būtų visiškoje tarpusavio santarvėje“, - sakoma Šventojo Sosto pareiškime. Popiežius Jonas Paulius II, taip pat pavesdamas J.Arafato sielą į „visagalio ir gailestingojo Dievo rankas“, maldoje reiškė viltį, kad „darnos žvaigždė netrukus nušvis Šventojoje Žemėje“, kurioje dvi tautos - palestiniečiai ir izraeliečiai - galės taikiai sugyventi savosiose valstybėse.

J.Arafatas buvo tolerantiškas religinėms mažumoms

Daugelio kitų Bažnyčios atstovų J.Arafato veiklos vertinimuose atsispindėjo rūpesčiai Artimųjų Rytų taikos procesu, taip pat religijos laisvės aktualumas. Hierarchai beveik vieningai kėlė Palestinos arabų lyderio nuopelnus, tačiau katalikų komentatorių pastabose atsispindėjo ir kai kurios jo politinės klaidos, korupcijos apraiškos bei pastarojo meto negebėjimas (ar nenoras) kontroliuoti išplitusio radikalaus islamiškojo terorizmo. Vatikano laikraštyje „L’Osservatore Romano“ publikuotame komentare pabrėžiama, kad didžiausias politinis J.Arafato pasiekimas buvo „Principų deklaracijos“pasirašymas kartu su tuomečiu Izraelio premjeru Icchaku Rabinu 1993 metų rugsėjį Vašingtone. Už šį realų žingsnį susitaikymo kryptimi jie abu kartu su tuomečiu Izraelio užsienio reikalų ministru Šimonu Peresu tapo 1994 metų Nobelio taikos premijos laureatais.

Tačiau po to, kai nesėkmę patyrė 1998 metais Vei River (JAV) pradėtos derybos dėl Palestinos arabų valstybės įsteigimo (J.Arafatas nesutiko su Jungtinių Valstijų prezidento Bilo Klintono ir Izraelio premjero Ehudo Barako siūlymais) ir ypač kada 2000 metų rudenį prasidėjo antroji intifada, Palestiniečių lyderio pozicijos vis labiau pradėjo svyruoti tiek tarp savo žmonių, tiek tarptautinėje plotmėje. Žinoma, reikia suprasti ir paties J.Arafato nelengvą padėtį, kada jis atsidūrė tarsi tarp „dviejų girnų“: viena vertus, Izraelis ir Jungtinės Valstijos ragino jį imtis griežtesnių veiksmų prieš padažnėjusio terorizmo apraiškas, kita vertus, vis didesnę įtaką turinčios radikaliosios palestiniečių grupės (Hamas ir kt.) kaltino lyderį dėl pernelyg didelio „nuolaidžiavimo“ taikos derybose. Be to, tikriausiai kiekvienu atveju yra teisūs tie J.Arafato kritikai, kurie kaltino jį pernelyg dideliu žavėjimusi romantišku „revoliucinio laisvės kovotojo“ įvaizdžiu, dėl ko jis, nors ir laimėjo 1996 metų rinkimus į Palestiniečių savivaldos vadovo postą, taip ir netapo tikruoju valstybininku.

Tačiau, anot žymaus politinio ir religinio gyvenimo Šventojoje Žemėje ir Artimuosiuose Rytuose stebėtojo pranciškono kunigo Deivido Jagerio, pasirašydamas 1993 metų taikos sutartis, kuriomis buvo pripažinta Jungtinių Tautų rezoliucija, atvedusi į Izraelio valstybės įkūrimą 1948 metais, J.Arafatas parodė savo politinį toliaregiškumą, kurio dažnai pritrūkdavo kitiems palestiniečių lyderiams. Šitaip J.Arafatas drąsiai „perbraižė palestiniečių nacionalinių tikslų žemėlapį“ (iki tol tarp jų dažniausiai buvo tvirtinama, kad Izraelio valstybė neteisėta ir kad visi žydai turi išvykti iš Palestinos), iškeldamas nuostatą dėl dviejų tautų taikaus sugyvenimo galimybės Šventojoje Žemėje.

Kunigas D.Jageris taip pat pabrėžė teigiamą J.Arafato politinės veiklos bruožą - pabrėžtiną toleranciją krikščionių mažumai. Jo žmona Suha, kilusi iš krikščionių šeimos, kai kurie artimi bendradarbiai buvo krikščionys, taip pat Palestiniečių savivaldos parlamente buvo išskirtos vietos krikščionių atstovams. J.Arafatas darė tam tikrą įtaką, kad Betliejaus miesto, kurio gyventojų dauguma - musulmonai, savivaldybė savuoju meru visuomet išrinktų krikščionį. Pats J.Arafatas, iš tremties sugrįžęs 1995 metais, kasmet per Kalėdų šventes kartu su savo šeima dalyvaudavo Betliejaus Kristaus Gimimo bazilikoje vykstančiose liturginėse iškilmėse. (Šiuos vizitus į Betliejų teko nutraukti 2001 metais, kai Izraelio karinės pajėgos palestiniečių lyderį izoliavo jo būstinėje Ramaloje.)

Krikščionys susirūpinę dėl religijos laisvės garantijų

Minėtoje 2000 metų vasarį sudarytoje Vatikano ir PIO sutartyje, kurią pasirašė ir pats J.Arafatas, įtvirtinta religijos ir sąžinės laisvės nuostata palestiniečių teritorijose, kaip ir visiškas palestiniečių krikščionių pilietinis lygiateisiškumas. Tai svarbu pabrėžti dabar, vykstant platiems svarstymams, kokia turi būti būsimoji „Palestinos respublika“, kad joje liktų pasaulietinė demokratija, apie ką svajojo J.Arafatas, ir būtų įveiktos tam tikros tendencijos įkurti dar vieną islamistinio ar net teokratinio pobūdžio valstybę Artimuosiuose Rytuose. Čia yra svarbu išsaugoti velionio palestiniečių lyderio politinį paveldą, kuris, kaip pažymėjo J.Arafato laidotuvėse Šventajam Sostui atstovavęs Jeruzalės lotynų katalikų patriarchas Mišelis Sabahas, asmeniškai pats ne kartą įsikišo ginčuose, kad būtų garantuotos katalikų religinės teisės Palestiniečių savivaldoje.

„Prezidentas J.Arafatas visada buvo tvirtas religijos laisvės gynėjas, - pritarė Jeruzalės liuteronų vyskupas Munibas Junanas, kuris buvo paskirtas Pasaulio Bažnyčių tarybos (PBT) atstovu Ramaloje vykusiose laidotuvių apeigose. - Mes viltingai ir su pasitikėjimu žvelgiame į naująją palestiniečių vadovybę, kad ji tęstų religijos laisvės reikalą, kaip esminį demokratinei visuomenei“. (Dabar paskirta laikinoji palestiniečių politinių struktūrų vadovybė, o naujo savivaldos prezidento rinkimai numatyti 2005 m. sausio 9-ąją, tai yra praėjus 60 dienų po J.Arafato mirties.) Pagrindinės tarptautinės ekumeninės organizacijos PBT paskelbtame pareiškime po palestiniečių lyderio mirties, be kita ko, nurodyta, jog „J.Arafatas dažnai pabrėždavo, kad bažnyčia, kaip ir mečetė, yra palestiniečių nacionalinio gyvenimo centras“.

Jeruzalės lotynų katalikų patriarchato kancleris kunigas Šokis Baterianas taip pat pritarė, kad J.Arafatas palestiniečių visuomenėje vienodai traktavo musulmonus ir krikščionis, o kilus konfliktams netgi juos, kaip mažumą, palaikydavo. Šventosios Žemės Bažnyčių hierarchai galėjo į jį kreiptis kiekvienu klausimu. „Netgi rengiant Palestinos būsimąją konstituciją jis išklausė mūsų nuomonės ir sudarė komisiją tam reikalui“, - sakė interviu katalikų žinių agentūrai CNS kunigas Š.Baterianas. Praėjusiais metais parengtas konstitucijos projektas numato, kad Palestina bus pasaulietinė valstybė, tačiau islamą deklaruoja kaip oficialią šalies religiją, ir tai sukėlė krikščionių susirūpinimą. (Musulmonai sudaro 95 proc. Palestiniečių savivaldos gyventojų, tačiau, krikščionių nuomone, valstybės sekuliarumas sunkiai suderinamas su vienos tikybos išskirtiniu statusu Konstitucijoje.)

Konstitucijos projekte taip pat numatoma, kad Palestina bus apibrėžta kaip „arabų valstybė“ (tai suprantama, turint galvoje šalies geografinę ir kultūrinę padėtį), o kartu kaip islamo šalių integruota dalis (kas sukėlė vietos krikščionių prieštaravimus). Kita vertus, „islamo šalies“ formalus apibrėžimas savaime dar nereiškia religinių mažumų teisių pažeidimo, nes viskas priklauso nuo konkrečių įstatyminių aktų, kurie reguliuoja religinių bendruomenių egzistenciją šalyje. Tačiau palestiniečių krikščionių nuogąstavimus galima suprasti, žinant tam tikras ekstremistines tendencijas Artimuosiuose Rytuose ir krikščionių patiriamus sunkumus bei diskriminaciją daugelyje šio arabiškojo regiono valstybių. Viltingai nuteikia Palestinos išsivadavimo organizacijos diplomatinio atstovo prie Šventojo Sosto Afifo Safiho priminimas, jog J.Arafatas visada laikė save „visų palestiniečių atstovu“, ir tas nusistatymas bus tęsiamas. „Mes, palestiniečiai, esame globėjai viso dvasinio palikimo, kuris yra gimęs Palestinoje“, - sakė A.Safihas, kuris taip pat pabrėžė „pareigą tęsti gerus santykius su Šventuoju Sostu“ ir gerbti susitarimus.

Viltys dėl taikos proceso atnaujinimo

Pastaraisiais metais tiek Izraelio, tiek ir Jungtinių Valstijų vadovai - pagrindiniai veiksniai Artimųjų Rytų taikos proceso - ne kartą tiesiogiai arba netiesiogiai buvo įvardiję J.Arafato negebėjimą įveikti terorizmo apraiškas, kaip svarbiausią kliūtį deryboms. Todėl suprantamas keliamas klausimas, ar palestiniečių lyderio mirtis paskatins taikaus dialogo atnaujinimą, ypač po sausio pradžioje numatomų rinkimų Palestiniečių autonominėje savivaldoje. Neseniai Izraelio premjeras Arielis Šaronas parodė pirmą sutaikinamąjį gestą, pareiškęs, kad jo vyriausybės priimtą sprendimą dėl žydų naujakurių gyvenviečių demontažo Gazos ruože gali svarstyti su naująja Palestiniečių vadovybe, - iki šiol tai buvo vienašalis Izraelio planas, - jeigu toji imsis realių pastangų terorizmui suvaržyti.

Jungtinių Valstijų prezidentas Džordžas Bušas, kurio antrosios valdymo kadencijos pradžia beveik sutaps su rinkimais Palestinos arabų teritorijose, lapkričio viduryje pareiškė, jog per tos kadencijos ketverių metų laikotarpį galima tikėtis Palestiniečių valstybės įsteigimo. Daugelio stebėtojų nuomone, svarbus žingsnis šio taikos proceso atnaujinime būtų JAV, Izraelio ir visos tarptautinės bendruomenės parama palestiniečiams surengti minėtus rinkimus, kad juose galėtų visavertiškai dalyvauti visi teritorijų gyventojai, taip pat ir gyvenantys „arabiškoje“ Rytų Jeruzalėje. Šiuo tikslu kaip tik pastarosiomis dienomis Jeruzalėje ir Ramaloje lankėsi Jungtinių Valstijų užsienio reikalų ministras Kolinas Pauelas (netrukus jį šiose svarbiose pareigose pakeis ryžtingesnė Kondoliza Rais). Po sėkmingų rinkimų Palestiniečių savivaldoje galima galvoti ir apie naujos tarptautinės konferencijos surengimą, - tą siūlo Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleiras, - dėl tolesnio demokratizacijos gaivinimo Palestinoje bei paramos valdymo ir saugumo struktūroms atkurti, kurios buvo visiškai sunaikintos antrosios intifados laikotarpiu.

Jungtinių Valstijų vyskupai, vieni pagrindinių taikos proceso Artimuosiuose Rytuose skatintojų Katalikų Bažnyčioje, lapkričio viduryje paskelbtuose pareiškimuose paragino šalies vadovus nepraleisti susidariusios progos siekiant susitaikymo regione. JAV vyskupų konferencijos pirmininkas Belvilio (Ilinojaus valstija) vyskupas Viltonas Gregoris savo pareiškime nurodė, kad be tvirto Jungtinių Valstijų įsikišimo „momentas bus praleistas“ ir regionas vėl atsidurs prievartos ir desperacijos sūkuryje, dėl ko taip kenčia ir palestiniečiai, ir izraeliečiai. Laiške, pasiųstame JAV prezidentui Dž.Bušui, vyskupas V.Gregoris pažymėjo, kad dėl taikos pasiekimo Šventojoje Žemėje nori prisidėti viskuo, kuo gali.

Kitame pareiškime, kurį paskelbė JAV episkopato Tarptautinės politikos komiteto pirmininkas Pensakolos ir Talahasio (Floridos valstija) vyskupas Džonas Rikardas, reiškiamas solidarumas palestiniečiams po jų lyderio netekties, drąsinant juos „priimti naujas galimybes demokratiniam atsinaujinimui ir ryžtui siekti taikos ir teisingumo“. Bažnyčia yra įsitikinusi, jog taika Šventojoje Žemėje gali būti sukurta ant dvigubo pagrindo: gyvybingos palestiniečių valstybės ir garantuoto saugumo izraeliečiams. „Mes meldžiamės, kad šis pereinamasis laikas po prezidento J.Arafato mirties vestų į jo tautos gyvenimo atnaujinimą, taikos ir teisingumo pažangą palestiniečiams, izraeliečiams ir visiems, gyvenantiems žemėje, kurią mes vadiname šventa“, - pabrėžė vyskupas Dž.Rikardas.

© 2004 "XXI amžius"