Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kryžkelės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Skaudaus laikotarpio ir sudėtingo
likimo asmenybė

Kan. dr. Juozo Stankevičiaus 30-osioms mirties metinėms

Kan. dr. Juozas Stankevičius

Kan. dr. Juozas Stankevičius (1903 03 19 – 1974 11 04) nuo 1947 m. vasario 3 d. iki 1965 metų buvo Kauno arkivyskupijos valdytojas. Kartu nuo 1949 m. gegužės 11 d. ėjo ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojo, o nuo tų pačių metų rudens iki 1956 metų, kai iš Sibiro grįžo vyskupas Teofilis Matulionis – ir Kaišiadorių vyskupijos valdytojo pareigas. Jos kanauninkui teko pačiu sunkiausiu Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje metu. Tai buvo sudėtingo likimo asmenybė, kuriai teko bendradarbiauti su sovietine valdžia, kuri jam atrodė pernelyg galinga ir nepajudinama, kad jai būtų galima sėkmingai pasipriešinti. Ir įsipainiojęs į sovietų saugumo tinklus kan. J.Stankevičius stengėsi manevruoti, dažnai netgi pasinaudodamas savo padėtimi Bažnyčios interesams ginti. Jis, kaip ir kiti to meto vyskupijų valdytojai, buvo įtrauktas į propagandinę „taikos gynimo“ kampaniją, kuri turėjo maskuoti agresyvius SSRS užsienio politikos tikslus. Prisimindami kan. dr. J.Stankevičiaus mirties 30-metį ir dalyvavimą dvejose SSRS taikos šalininkų konferencijose, spausdiname ištraukas jo dienoraščių, kurie buvo išleisti atskira knyga „Mano gyvenimo kryžkelės. Atsiminimai“ (Vilnius, Katalikų akademija, 2002).

Aš – taikos šalininkas

1950 m. rugsėjo mėn. 30 d.

Šiandien apie 12 val. man iš Vilniaus skambino religinių kultų įgaliotinis Pušinis. Pasiteiravo, ar aš būsiu namuose. Pasakius, kad būsiu, sakėsi iš Vilniaus tuojau atvyksiąs pas mane. Teiravausi, koks reikalas? Pušinis sakė telefonu to pasakyti negali.

Apie 15 val. Pušinis atvyko. Atrodė labai išvargęs, susirūpinęs, keletą kartų uostė nitrogliceriną. Vos tik nuėjome į saloną, tuojau ėmė teirautis, ar aš ką nors girdėjau apie 1950 10 16-18 dienomis Maskvoje įvyksiančią antrąją visasąjunginę taikos šalininkų konferenciją. Pušiniui pasakiau, kad esu girdėjęs, skaičiau laikraščiuose ir girdėjau per radiją. Pušinis tada sakė, kad šiandien jam skambinę iš Maskvos ir pranešę, kad aš (Juozas Stankevičius) esąs kviečiamas dalyvauti toje konferencijoje. Bus apmokėtos visos kelionės išlaidos. Maskva teiraujasi, ar aš sutikčiau į Maskvą vykti?

Apskritai atrodė, kad Pušinis nelabai man rekomendavo vykti į Maskvą. Ir aišku, kodėl. Jau visi metai, kai tarp mudviejų vyksta karas, nėra taikos. Atrodo, kad Maskvoje prieš mane nieko nelaimėjo. Dabar Pušinis į Maskvą nekviečiamas, o aš esu kviečiamas. Iš mano apsilankymo Maskvoje gali būti nemalonumų Pušiniui. Tai šiuo momentu suprato Pušinis; tai šiuo momentu supratau ir aš. Pušiniui būtų buvę labai malonu, jei aš būčiau atsisakęs vykti į Maskvą. Bet aš neatsisakiau. Sutikau vykti į Maskvą, į antrąją visasąjunginę tautos šalininkų konferenciją. Sutikau, pasitikėdamas tuo nuvykimu Lietuvos Katalikų Bažnyčiai laimėti kai ką gero. (…)

Aš Maskvoje. (…) Iš registracijos nuvykau pas Polianskį, religinių kultų tarybos pirmininką. Čia turėjau labai ilgą ir varginantį pasikalbėjimą: redagavo kalbą, kurią aš turėjau pasakyti. (…) Mes turime išmokti argumentuoti „tarybiškai“. Be to, kad kalba būtų gera, joje būtinai turi būti du teiginiai: 1. Tegyvuoja genialiausias tarybinių tautų vadas Juozapas Stalinas ir 2. Tebūnie prakeikti anglai ir amerikonai, imperialistinių karų organizatoriai! (…)

Prasideda kalbos. Pirmasis kalbėtojas gerokai pavažiuoja Vatikanui. Pasak jo, ir Vatikanas su visais savo slaptais kanalais einąs prieš taiką. Bet pats didžiausias šio laiko nedorėlis – tai Amerika! Amerika – tai antrasis Hitleris! (…)

Vieną kartą Polianskis manęs teiravosi, kaip aš reaguočiau, jei kas išstotų prieš Vatikaną? Aš pasakiau, kad, man esant, būtų labai nekultūringa kam nors išstoti prieš Vatikaną. Bet jeigu atsirastų toks nekultūringas, - tai aš savęs į nekultūringųjų eiles nepastatyčiau ir jokių skandalų nekelčiau!

Po pertraukos kalba Lietuvos delegatas prof. J.Matulis. Pagal prof. Matulio samprotavimus, – didžiausias Lietuvos priešas esąs Romos popiežius. Ir ką bendra visa tai turi su kova už taiką?! (…)

Prasideda atgarsiai mano buvojimo Maskvoje. Atrodo, kad šis reikalas labai pučiamas užsienio spaudoje ir per radiją. Daug atgarsio tai turi vidaus gyvenime: vieni giria, kiti užjaučia, treti smerkia, net garsiai! Vyresni žmonės, atrodo, blaiviau žiūri į visą tą reikalą ir supranta, kame čia tiesa! Jauni, kurie gyvena tik tuo, ką po savo nosimi mato – mano vykimą į Maskvą ir ten pasakytąją kalbą smerkia…

Kas teisus? Ateitis parodys. Pagyvensime, pamatysime! (…)

Visų Bažnyčių ir religinių susivienijimų Tarybų Sąjungoje konferencija, įvykusi Maskvoje – Zagorske 1952 m. gegužės 9-12 d., skirta taikos gynimui visame pasaulyje. Nuo Lietuvos katalikų į minimąją taikos konferenciją buvo pakviesti 4 asmenys: vysk. K.Paltarokas, kan. P.Maželis, kan. J.Stankevičius ir kan. J.Elertas. Kad delegacija atrodytų didingesnė, - iš keturių asmenų buvo padarytos trys delegacijos: Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos delegacija – vysk. K.Paltarokas, Vilkaviškio vyskupijų delegacija – kan. J.Stankevičius ir Telšių vyskupijos delegacija - kan. P.Maželis. (…)

Baltgudijos geležinkelio stotyje mus iškilmingai pasitinka pravoslavų episkopatas, religinių kultų įstaigos atstovas Karpovas. Karpovas mums čia pat piktai pradeda priekaištauti: „Kodėl jūs atvykote civiliniais drabužiais? Matote, ką daro kino operatoriai ir fotografai?! (…)

Suskamba telefonas. Religinių kultų tarybos pirmininkas Polianskis kviečia tuojau atvykti pas jį. Vykstu… Nieko nepadarysi, tokia mūsų tarnyba!

1. Polianskis maloniai mane sutinka ir supažindina su kaukaziečiu, 50 metų vyru, pareikšdamas, kad tai esąs jo „zamiestitelis“. Pasikeičiame keliomis mandagumo frazėmis ir tuojau einame prie reikalo.

2. Mano kalba. Aš savo kalbos tekstą per religinių kultų įgaliotinį Lietuvoje Pušinį jau anksčiau buvau įteikęs. Polianskis pareiškė, kad mano kalba esanti gera kalba. Konferencijoje tą kalbą ir reikės perskaityti. (O tulžis vis dar širdyje tebeverda…)

3. Laikysena konferencijoje. Kad į konferenciją susirenka įvairių religijų atstovai, pasak Polianskio, visiems reikia laikytis korektiškai. Čia esanti taikos konferencija, todėl visiems reikia laikytis taikingai. Netaktiška būtų užvesti religinius ginčus. Polianskis patarė su visų religijų delegatais užvesti kalbas, su visais kalbėti apie taiką, apie sugyvenimą.

4. Išlaidos. Visas susisiekimo ir pragyvenimo išlaidas esąs „ant savęs paėmęs“ Maskvos patriarchas Aleksijus. Todėl delegatams už nieką nieko nereikėsią mokėti. Aš pasiūliau, kad išlaidas galėtume padengti visi solidariai – delegatai. Polianskis ironiškai nusišypsojo ir davė suprasti, kad tik taip reikia kalbėti, kad už viską apmokąs patriarchas. Susidarė įspūdis, kad kas nors tas išlaidas padengs, bet tik ne patriarchas.

5. Užsienio žurnalistai. Nors užsienio žurnalistai žino juos saistančias „pravilas“, bet gali pasitaikyti, kad jie tas „pravilas“ turi priminti. O „pravilos“ esančios tokios: užsienio žurnalistai neturi teisės nieko klausti Tarybų Sąjungos piliečių. Jeigu jie nori ko nors paklausti Tarybų Sąjungos pilietį, tai turi daryti per Užsienio reikalų ministeriją.

6. Polianskio pozicija konferencijose. Šią taikos konferenciją kviečiąs ir organizuojąs Maskvos patriarchas Aleksijus. Polianskis toje konferencijoje dalyvaująs kaip svečias. Bet čia kažkaip visai nesinori tikėti. Nėra jokios abejonės, kad tą konferenciją kviečia ir praveda ne Maskvos patriarchas. O jeigu Polianskis kaip svečias – konferencija bus pravesta kieno nors kito. (…)

Lietuvos katalikų delegacija padarėme vizitą metropolitui Nikolajui. Maskvos patriarchija turi tikrai pavydėtinas patalpas. Jeigu jas lygintume su dabartinėmis mūsų turimomis patalpomis, tai mūsų patalpos – tik aprūkęs sandėliukas.

Mūsų vizitas pas metropolitą buvo grynai formalus vizitas. Tiesą pasakius, mes ir neturėjome noro tą vizitą daryti. Tai darėme tik Polianskiui rekomenduojant. Vysk. K.Paltarokas tikėjosi tik ta proga iš metropolito Nikolajaus ką nors daugiau sužinoti ir apie pačią mūsų konferenciją. Nikolajus pradėjo kalbėti, kad jis labai neturįs laiko ir, žiūrėdamas į laikrodį, mus beveik prašyte prašė ir išprašė iš patriarchijos. Kaip musę kandę patriarchiją palikome. (…)

Prie kiekvieno iš mūsų prikomandiravo po diakoną. Diakonai mums „tarnavo“ ir mūsų niekur iš akių neišleido. (…)

Pas mane buvo užėjęs vienas pravoslavų episkopatas. Jis prašė mane konferencijoje kalbą taip sakyti, kad ta kalba neužtruktų ilgiau kaip 15 min., daugiausia 20 min. Po to jis manęs teiravosi, kur aš sekmadienį dalyvausiu pamaldose. Jam sakiau, kad katalikų bažnyčioje. Taip pat priminiau, kad aš kasdien pamaldas laikau savo kambary. Pravoslavų episkopatas man pasakė, kad ir pravoslavai norį Mišias celebruoti kasdien, bet kol kas tai yra tik idealas, „pravoslaviškoje Bažnyčioje – nepasiekiamas idealas“. Tam trukdanti ir ta aplinkybė, kad pravoslavų Mišios esančios labai ilgos ir komplikuotos. (…)

Su ZIM’ais, 2 kino operatorių mašinomis ir su vienu autobusu, prikrautu maisto, iš Maskvos išvykome į Zagorską. Ten vyko mūsų posėdžiai. (…)

Zagorsko lavroje yra Maskvos pravoslavų dvasinė akademija ir dvasinė seminarija. Akademija turi talpią iškilmingų posėdžių salę, kurioje seniau būdavo priimami Rusijos carai. Dabar šioje salėje vyksta mūsų posėdžiai. (…)

Suskamba lavros varpai, kino operatoriai uždega daug prožektorių, fotoreporteriai paleidžia į darbą savo objektyvus. Salėje tiek šviesos, kad raibsta akys. Priešakyje didžiulis Stalino paveikslas ir užrašas: „My stoim za mir i atstaivaem delo mira“ (J.V.Stalin). Yra skelbiama, kad čia vyksta religininkų konferencija. Argi Stalinas pretenduoja į visų religijų bendrą dievybę? (…)

Maskvos pravoslavų dvasinės seminarijos ir dvasinės akademijos auklėtinių choras sugieda Tarybų Sąjungos himną. Delegatai susitelkę klausosi; niekas himno giedojimui nepritaria, matyt, dar neįpratę tą himną giedoti. (…)

Platų pranešimą taikos reikalu skaito metropolitas Nikolajus. Jis pirmą kartą panašiose kalbose neužkabina Vatikano. (…)

Prasideda kalbos. Sujunda Polianskio štabas. Visi jaučia, kad kalbų režisierius, įkvėpėjas ir perdavėjas yra religinių kultų tarybos pirmininkas Polianskis ir jo štabas. Kai tik artinasi kurio nors kalbėtojo eilė, kažkoks magnetas jį pritraukia prie Polianskio štabo. Ir apskritai, nors oficialiai skelbiama, kad ši konferencija sušaukta patriarcho Aleksijaus ir kad Polianskis su savo štabu čia tik svečiai, visuose reikaluose daug geriau orientuojasi Polianskis ir jo štabas, kaip kas nors iš tariamųjų organizatorių.

Dar viena reikšminga smulkmena. Stalinas yra aukščiausias autoritetas Tarybų Sąjungoje. Pasauliniuose susirinkimuose, kai tik tas autoritetas minimas, publika, reikšdama pagarbą aukščiausiam autoritetui, ploja. Ši konferencija prie Tarybų Sąjungoje esančių tradicijų dar nepriaugusi. Plojama tik tada, kai pradeda ploti Polianskis ir jo štabas. Matyt, šita Tarybų Sąjungos žmonių rūšis dar nėra pakankamai įsitraukusi į tarybinį gyvenimą.

Rašytojas N.Tichonovas, rodos, dvasininku nėra buvęs ir dabar nėra dvasininkas. Ir jis dalyvauja mūsų konferencijoje; ir jis duoda mums pamokymų apie taiką. Tichonovas kalba, kad konferencijos pagrindinis tikslas esąs: „Kad šios konferencijos balsą išgirstų užsienis“. Vadinasi, užsienis turi girdėti, kad įvairiausių religijų dvasininkai Tarybų Sąjungoje laisvai susirinko ir laisvai aptaria taikos reikalus. (…)

Kalbos, kalbos… delegatai sėdi sustingę kaip sfinksai. Miegoti dar niekas nemiega, bet apie ką jie galvoja? Neatrodo, kad jie domėtųsi sakomomis kalbomis. (…)

Rengiantis Zagorsko taikos konferencijai, buvome prašomi paruošti stendą, pavaizduojantį Lietuvos katalikų kovą už taiką. Tokį stendą padarėme. Kad tai turėjo būti padaryta labai greitai, nieko ypatingo ir nepadarėme. Panašius stendus darė ir kiti. Bet mūsų padarytieji stendai pasirodė esą patys pranašiausi. Ir šiuo metu, renkantis delegatams, prie mūsų stendų susitelkia daugiausia žiūrovų. (…)

Pradedamas posėdis, prasideda kalbos. Kartojami tie patys dalykai: išmintingiausias Stalinas, prakeikti amerikonai – anglų imperialistai. Tegyvuoja, tegyvuoja!.. Be to negali apsieiti nė viena kalba… (…)

Iš pradžių delegatai buvo tylūs, išsigandę, vieni kitais nepasitikį. Dabar jau pradeda darytis linksmesni; vieni su kitais pradeda susipažinti, šnekučiuotis, vieni kitus pradeda šį tą klausinėti, pradeda vieni kitiems pasakoti. Visi savo tarpe pradeda pajusti kažką bendra. Bet tas bendrumas išplaukia ne iš valstybinės globos, o iš Dievybės. Neatrodo, kad čia susirinkę delegatai būtų dideli Stalino draugai. (…)

Vėl prasidėjo oficialios Polianskio štabo išmaltos, „nučystytos“, išsijotos ir „išpikliavotos“ kalbos. Į prezidiumą kviečiami naujai atvykę užsieniečiai. Užsieniečiams leidžiama kalbėti. Nežinia, ar jų kalbas „čystijo“, ar malė, ar niekas to nedarė, bet jie taip vizgina uodegomis, kaip šuo nutvertas už „lenciūgo“. (…)

Nuoširdų susitikimą turėjau ir su Armėnų katalikosu. Jis man papasakojo taip: armėnai savo širdyse visada jautėsi ir dabar tebesijaučia esą vienybėje su katalikais, su Romos popiežiumi. Seniau oficialų susijungimą trukdę Rusijos carai; dabar tą susijungimą trukdąs Stalinas. (…)

Kai vaikščiojome po cerkves, mus stebėjo didelės žmonių minios, kurias tvarkė daugybė milicininkų. Žmonėms buvo įdomu pasižiūrėti „asabų“, kurios jiems atrodė daugiau muziejiniais eksponatais, kaip realaus gyvenimo apraiškomis. O tokią kolekciją gyvenime retai tenka pamatyti. (…)

Manydamas, kad šios dienos vargai jau baigti, rengiausi išvažiavimui. Bet pakeliui sutikau manęs beieškantį Polianskį. Polianskis prašė čia pat lotyniškai aprašyti šio apsilankymo įspūdžius ir juos perskaityti per radiją. Kai mėginau teisintis, kad tokių dalykų taip greitai padaryti neįmanoma, Polianskis man pasakė: „Tarybinis pilietis visada privalo mokėti ir galėti!“

Taip! Dėkui už loską! Tarybiniai piliečiai privalo viską mokėti ir galėti! O Polianskis ir jo štabas moka tik rusiškai, ir daugiau nieko! Mes turime mokėti ir rusiškai, ir lotyniškai, ir vokiškai, gal dar prisireiks mokėti ir katalikiškai.

Šis susitikimas su Polianskiu man visiškai sugadino nuotaiką. Bet pamėgink atsisakyti… (…)

Be pasų patikrinimo į Kremlių nieko neįleidžia. Bet kai atėjome prie Kremliaus, į mūsų pasus niekas nežiūrėjo. Bet daug buvo žiūrima į kitų respublikų dvasininkų pasus. Įdomu, ar teikėsi pro kokį nors langelį į šią eiseną bent sekundei užmesti savo akį Stalinas? Visi žinojome ir jautėme, kad esame Stalino artumoje… (…)

Vykstame į viešbutį „National“, į vyriausybės mums rengiamą banketą. Svečiams renkantis, susitikau su Karpovu plikuoju. Jis man pasakė, kad šį rudenį kunigų seminarija jau dirbs Pažaislyje. Aš išreiškiau abejonę, ar tikrai tai galėtų būti. Karpovas tikino, kad tikrai taip būsią – rudenį Lietuvos kunigų seminarija darbuosis Lietuvos Lavroje – Pažaislyje. Jam už tai dėkojau, bet širdyje tuo netikėjau. Kaune jau dveji metai kovojame dėl dviejų menkų namukų, o ta kova iki šiol dar nedavė teigiamų rezultatų, tik gražius pažadus. Mes, lietuviai, turime seną „išmintį“: „Pažadėsi – patiešysi; neduosi – nesugriešysi!“

© 2004 "XXI amžius"