Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kryžkelės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Plačiaburnių koalicija

Petras KATINAS

Valdančiosios koalicijos vadovai tvirtai paėmė visą valdžią į savo rankas. Iš kairės: Algirdas Brazauskas, Artūras Paulauskas, Viktoras Uspaskichas ir Kazimiera Prunskienė Tomo Černiševo (ELTA) nuotrauka

Vienas mūsų tautietis, atvykęs iš Amerikos ir įkūręs savo verslą Lietuvoje, paklaustas, kaip jis vertina faktą, kad naujajame Lietuvos Seime atsirado visa krūva milijonierių, sakė, jog tai dar būtų pusė bėdos, jeigu tie milijonieriai dirbtų Lietuvos valstybei. Tačiau verslininkas pažymėjo, kad jį apėmė siaubas, kai vienas Seimo naujokas atvirai išdėstė, kokių tikslų vedinas atėjo į parlamentą. „Nesvarbu, kad išleidau rinkimams keliasdešimt tūkstančių. Netrukus juos atsiimsiu dešimteriopai“, - sakęs parlamentaras. Stebint, kokios aršios grumtynės vyksta ne tik dėl ministrų, bet ir dėl Seimo komitetų vadovų postų, aiškiai matyti, kad tokių, norinčių atsiimti ne dešimteriopai, o šimteriopai, ne vienas ir ne du. Paradoksas, bet tarp tokių, aiškiai atėjusių į Seimą tvarkyti savo biznio reikalų, absoliučią daugumą sudaro vadinamieji kairieji, kuriuos, anot vieno socialdemokratų naujoko Algirdo Paleckio, remia dauguma Lietuvos gyventojų. Jis dar patikslino, jog 70 proc. Lietuvos gyventojų pagal savo pažiūras yra kairieji. Tačiau kokį tą kairumą A.Paleckis įžiūrėjo ne tik tarp savo partijos iškiliausių buvusių nomenklatūrininkų, tokių kaip milijonierius Bronius Bradauskas, jau nekalbant apie V.Uspaskicho „darbiečius“? Vienintelis B.Bradausko ir kitų Seimo milijonierių kairumo požymis – neblėstanti meilė Maskvai. Ir jokios kairės Lietuvoje nėra, jeigu žvelgsime iš demokratinių vakarietiškų pozicijų. Be reikalo Paleckių dinastijos siekių tęsėjas piktinasi opozicijos politikų ir daugelio politikos apžvalgininkų teiginiais, jog LKP-LDDP, dabar socialdemokratai, specialiai „pagimdė“ Darbo partiją, taip dar kartą persikūnydama ir išlikdama valdžioje. Juk pats V.Uspaskicho pavaduotojas Viktoras Muntianas šiomis dienomis atviravo, kad jam nusispjaut į prieš rinkimus skelbtas „darbiečių“ programines nuostatas, o socdemų koneveikimas prieš rinkimus tebuvo tiktai taktinis manevras. Anot V.Muntiano, po rinkimų pasirodė (!), jog abiejose partijose – ir Socialdemokratų, ir darbiečių – „žmonės labai panašūs“, programinės nuostatos taip pat analogiškos. Ir dar V.Muntianas išdėstė, kad jam visiškai tas pats, kokį ministro portfelį gauti. Pasirodo, jis kompetentingai gali vadovauti ir Susisiekimo, ir Vidaus reikalų ministerijai. Tiesa, paaiškino, jog labiau viliojantis būtų vidaus reikalų ministro postas.

Praėjusį antradienį prezidentas Valdas Adamkus Seimui pristatė Algirdą Brazauską dar vienai kadencijai į Premjero postą. Prezidentas, žinoma, kitaip pasielgti ir negalėjo, net ir labai norėdamas. Jis dar puikiai prisimena tuos nesenus laikus, kai 2000-aisiais bandė su keliais politiniais avantiūristais kurti kažkokią „naująją politiką“. Iš tos naujosios politikos nugalėtoju vis tiek tapo tas pats „amžinai gyvas“ A.Brazauskas. Štai ką neseniai rašė politikos apžvalgininkas Vigantas Danilavičius apie Lietuvai auštantį šviesų rytojų vadovaujant A.Brazauskui ir V.Uspaskichui: „Kas mūsų laukia per artėjančius ketverius metus? Dar vienas valdžios virsmas kaip 2001-aisiais? Ar brazauskiškas stabilumas, kuriuo mus maitino pastaruosius trejetą su puse metų? Nuo to stabilumo turbūt ne vienam pražilo plaukai ir iškrito dantys. Viena vertus, iš tikro buvo stabilu. Nevyko jokios reformos. Na, nebent buvo jų imitacija. Galima paklausti: „Kaip tai? Juk tapome NATO ir ES nariais!“. Pridėkite ranką prie širdies ir, atmetę visas partines simpatijas ir antipatijas, pamąstykite, ar iš tikrųjų, kaip suokia užsakytos televizijos apybraižos, į NATO ir ES mus atvedė A.Brazauskas ir Ko? O gal iš tikro pasirašyti už kitų nuveiktus darbus ir prisiminti nuopelnus yra norma? Žvilgtelėkime į vidaus gyvenimą. Gal jau pabaigta švietimo reforma, o gal jau sveikatos apsauga – pavyzdinė? Ar jau pertvarkėme ir teisėsaugą? Daryti reformas gali turintys idėjų. Kokių idėjų turi sovietmečio statybų tempų nostalgiškai išsiilgęs Vyriausybės galva? Ar kas nors yra girdėjęs, kad A.Brazauskas pasiūlytų kokių nors naujovių? Jis nuo Sąjūdžio laikų visada buvo už nugaros. Žingsnis po žingsnio žmogus. Taip sėkmingai gali leisti savo asmeninį arba turtingos ir galingos valstybės gyvenimą, tačiau mums, kurie buvo peršerti šviesiais rytojais, toks mindžikavimas yra pasibaisėtinas“ („Klaipėda“, 2004 11 19).

Aišku, nei A.Brazauskas, nei Č.Juršėnas su tokiais vertinimais jokiu būdu nesutinka. Nuolat po kelis kartus per dieną kartoja, kaip auga tarsi ant mielių bendrasis vidaus produktas, nuolat linksniuojamas Baltijos tigro ar net Europos lyderės įvaizdis. O iš tiesų, anot minėto V.Danilavičiaus, tuo neregėtu gerovės augimu pirmiausia pasinaudojo A.Brazausko bičiuliai – statybinių firmų ir kompanijų vadovai, gavę iš savo geradario pasakiškus užsakymus. Pagaliau kaip tą pagerėjimą ir klestėjimą pajuto geriausios visų laikų socialinės rūpintojėlės ministrės V.Blinkevičiūtės godojami ir globojami pensininkai? „Vienas jų tikrai, - teigia V.Danilavičius, - kas? Sakykite, ar daug Lietuvos pensininkų sau leistų meilės reikalus tvarkyti egiptuose?“ Iš esmės, ką pripažįsta netgi oficialioji statistika, per stabiliausią ir išmintingiausią A.Brazausko kadenciją skurdžių Lietuvoje atsirado visas milijonas. O kiek jų dar atsiras, kai valdžion sulindo dar didesni to paties A.Brazausko ir V.Uspaskicho „plačiagerkliai“ (V.Danilavičiaus terminas – P.K.).

Kai kurie politologai samprotauja, kad dabartinė valdančioji koalicija netrukus susipjaus tarpusavyje ne tik dėl postų, bet, svarbiausia, dėl Europos Sąjungos fondų pinigų. Vargu ar taip atsitiks. Visus juos jungia ne tik meilė Rusijai ar kaimynui A.Lukašenkai, bet ir neišpasakytas valdžios godulys. Valdžia pasidalyti ar bent dalelę jos atiduoti „svetimiems“, neokomunistai, kad ir kaip jie vadintųsi, socdemais, darbiečiais ar valstiečiais, net negalvoja ir gražiuoju niekada neatiduos. Nesvarbu, kad į ministrų, jų pavaduotojų bei dar smulkesnių valdininkų kėdes pretenduotų net ir labiausiai kompetentingi ir reikalus išmanantieji žmonės. Jeigu nepriklausai klanui – apie kokias atsakingesnes pareigas gali pamiršti visiems laikams. Apie tai jau pirmąją naujojo Seimo posėdžio dieną pranešė pats Seimo vicepirmininkas, o iš tiesų visam šiam klanui diriguojantis Česlovas Juršėnas. Suniekindamas opoziciją, pirmiausia Tėvynės sąjungos Seimo narius, partijos, tiksliau, atnaujinto valdančiojo klano ideologas ir dirigentas, liepė jiems nuolankiai tylėti ir lindėti kaip pelėms po šluota. „Jūs labai mylite Ameriką. Taigi joje laimėjusieji rinkimus pasiima viską – visus vadovaujančius postus, o opozicijai atitenka tai, kas lieka“. Kalbėdamas apie meilę Amerikai, Č.Juršėnas dar kartą akivaizdžiai pademonstravo, kad jo neblėstančios meilės objektas, kaip ir jo partinio viršininko, visai kitas – Rusija.

Tą meilę geriausiai įrodo „Lietuvos energijos“ ir kitų energetinių bendrovių faktiškas atidavimas Rusijos žinion, vadinant tai „prekyba elektros energija su Rusija ir Baltarusija“. Nuo tokios „prekybos“, esą parduodant perteklinę Ignalinos AE elektros energiją į Baltarusiją, uždirbta daugiau kaip 480 mln. nuostolių! Bet, pasirodo, tokio „uždarbio“ dar maža. A.Brazauskas ir jo partija, sumaniusi revizuoti pasirašytą stojimo į ES sutartį, planavo pareikalauti nukelti Ignalinos AE uždarymo datą. Imta visais trimitais pūsti, kad Lietuva privalo žūtbūt išlikti „branduoline valstybe“. Mat to nepadarius, anot Seimo narės, vis dažniau besireiškiančios ir nusimanančios visuose reikaluose B.Vėsaitės, „branduolinė energetika užtikrintų Lietuvos energetinį suverenumą ir ilgalaikio eksporto galimybes“. Vargu ar galima išgirsti dar didesnę nesąmonę kalbant apie „energetinį suverenumą“. Juk ir A.Brazauskas, ir B.Vėsaitė puikiai žino, jog Lietuvos energetiką valdo Rusija. Dabar Maskva „nusipirko“ ir pagrindinį Lietuvos elektros energijos tiekėją „Energijos realizacijos centrą“. Bet Maskvai ir to dar maža. Sužlugdžius Rusijos „Jukos“ naftos kompaniją, visagalis „Gazprom“ tokiu pat būdu „nusipirks“ ir „Mažeikių naftą“.

Kad nekiltų nereikalingo triukšmo, į naujosios Vyriausybės sudėtį visomis išgalėmis stengiamasi pasodinti „grupę draugų“. Ir ne tik ministerijose. Pažvelkime, kokios „iškiliausios asmenybės“ vadovaus pagrindiniams Seimo komitetams. Kaimo reikalus tvarkys ilgametis sovietinio agropromo veikėjas, dabar Darbo partijos narys J.Jagminas, Biudžeto ir finansų – buvęs paksininkas, dabar irgi „darbietis“ J.Lionginas, užsienio reikalus kuruos socialdemokratas J.Karosas arba jaunesnioji Paleckių giminės atžala A.Paleckis ir t.t. Taigi, anot Tėvynės sąjungos lyderio Andriaus Kubiliaus, svarbiausias valdančiosios koalicijos bruožas yra postai ir jų dalybos. A.Kubilius taikliai pavadino šią koaliciją „postų koalicija“. Bet ir to dar maža. Šie Maskvos mylėtojai jau net nesimaskuoja ir kelia ultimatumus Prezidentui, kad tas nedrįstų kištis į Vyriausybės portfelių dalybas. Apie tai atvirai išdėstė vienas socialdemokratų vadų G.Kirkilas, „pataręs“ prezidentui V.Adamkui nebandyti prieštarauti atskirų ministrų kandidatūroms. Konkrečiai, V.Muntiano. G.Kirkilas pagrasino, jog, nepritarus A.Brazausko siūlytam ministrų kabineto narių sąrašui, prezidentui V.Adamkui tektų visa politinė atsakomybė. Taigi Prezidentui aiškiai nurodyta, kaip jis turi elgtis. Tada nežinia, kam reikėjo kreiptis į specialiąsias tarnybas prašant pateikti informaciją apie asmenis, siekiančius tapti ministrais. Net jeigu STT ir išdrįstų ką nors atkapstyti, niekas nuo to nepasikeis. Viską nulems A.Brazausko ir V.Uspaskicho žodis. Nes, anot „senojo“ socialdemokrato, dabar europarlamentaro Aloyzo Sakalo, A.Brazauskas vadovauja partijai „ždanoviškais metodais“ ir jais vadovaudamasis randa ypatingų priemonių nepaklusniems partiečiams sutramdyti.

© 2004 "XXI amžius"