|
Naujuosius liturginius metus pasitikime su klusnumu Jėzui
Didieji Dievo Sūnaus įvykiai Žemėje iki pat laikų pabaigos lieka pridengti slėpiningo nuolankumo skraiste, nes kito tokio panašaus, koks buvo Jėzaus atėjimas į šį pasaulį, mes neturime. Tiktai iš dalies galime (krikščioniškai motyvuodami) suprasti, kad Dievas Tėvas taip neapsakomai yra pamilęs pasaulio žmones, kad atidavė savo vienturtį ir mylimiausiąjį Sūnų, idant Jis, išgerdamas savo kančių taurę iki pat paskutinio lašo, išgelbėtų nuodėmingą žmoniją nuo amžinos pražūties (plg. Jn 3, 16).
Reikėjo, kad pas mus ateitų pats dieviškojo klusnumo Įsikūnijimas Jėzus Kristus, kurio net kasdienis maistas buvo vykdyti Tėvo valią ir pabaigti Jo darbą (žr. Jn 4, 34). Prisimename vieną sunkiausių Išganytojo gyvenimo valandėlių, kai Jam, kaip Dievui, regint save merdint ant kryžiaus, ir kaip žmogui, natūraliai norinčiam išvengti žodžiais nenusakomų kentėjimų, vis dėlto buvo lemta visiškai sužalotam numirti ne reanimacijos palatoje, kurioje medikai būtų galėję Jam leisti nuskausminamuosius vaistus, bet kybant ant kryžiaus (beje, režisieriaus M.Gibsono filmas Jėzaus kančia visiškai atvirai atskleidė dieviškosios meilės beribiškumą), - visa tai tegul įkvepia bei drąsina tikinčiuosius (per šį Adventą ir naujus liturginius Eucharistijos metus) vėl iš naujo pasiryžti apmąstyti Jėzaus gimimo slėpiningumą ir Jo begalinę meilę, nuolat pasiliekančią Švenčiausiajame Sakramente.
Taigi jei katalikai nuo šio pirmojo Advento sekmadienio (puikiam startui yra gera proga) stengsis vis labiau įsiklausyti į Viešpaties Šventosios Dvasios kvietimą, kirbantį pačių jų sąžinėje ir taip pat primenantį dvasininkų lūpomis su visa savo šeima sąmoningiau ir uoliau švęsti Viešpaties dieną sekmadienį, tuomet neabejotina, kad Dievas Tėvas tokias šeimas (besistengiančias būti klusnias Jo valiai) nepalyginti gausiau laimins užliedamas jas nauju Kalėdų švenčių džiaugsmo išgyvenimu.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2004 "XXI amžius"
|