Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Konstantinopolio patriarchatui perduotos šventųjų relikvijos

Mindaugas BUIKA

Du Bažnyčios mokytojai - šv.Grigalius Nazianzietis (Teologas) ir šv.Jonas Chrizostomas (Auksaburnis)

Dar vienas žingsnis vienybės keliu

Ištikimai žengdamas ekumeninio dialogo keliu, popiežius Jonas Paulius II parodė dar vieną dosnų geros valios ženklą seseriškai Stačiatikių Bažnyčiai: iškilmingomis apeigomis Vatikano Šv. Petro bazilikoje lapkričio 27 dieną Konstantinopolio patriarchui grąžintos relikvijos dviejų garsių Bažnyčios mokytojų – šv.Jono Chrizostomo (Auksaburnio) ir šv.Grigaliaus Nazianziečio (Teologo), kurie gyveno IV amžiuje ir pasižymėjo krikščionių mokymo gynimu arijonų erezijos akivaizdoje. Abu šventieji buvo ne tik žymūs pamokslininkai ir teologai, bet ir Konstantinopolio arkivyskupai: šv. Grigalius – nuo 379 iki 381 metų ir šv. Jonas – nuo 398 iki 404 metų, taigi yra ir dabartinio Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus I pirmtakai.

Šie šventieji, gyvenę gerokai anksčiau prieš XI amžiaus didžiąją Vakarų ir Rytų krikščionybės schizmą, su vienodu pamaldumu yra gerbiami Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčiose. Jų relikvijos, iki šiol šimtmečius saugotos Šv.Petro bazilikoje, Romą pasiekė dėl sudėtingų istorinių aplinkybių. Šv.Grigaliaus Nazianziečio relikvijas atgabeno VIII amžiuje iš Konstantinopolio pasitraukusios Šv.Anastazijos kongregacijos vienuolės, jas gelbėdamos nuo tuo metu Bizantijoje vykusių ikonoklastų persekiojimų, kai buvo uždraustas relikvijų garbinimas. Tuo tarpu šv.Jono Chrizostomo palaikus iš istorinės Šventųjų Apaštalų bažnyčios, matyt, pasiėmė katalikų riteriai, dalyvavę ketvirtajame Kryžiaus žygyje į Šventąją Žemę ir pakeliui 1204 metais nusiaubę krikščioniškąjį Konstantinopolį.

Dėl šių kryžiuočių plėšikavimo popiežius Jonas Paulius II ne kartą yra atsiprašęs Rytų Bažnyčios, ir relikvijų grąžinimas laikytinas kaip dar vienas susitaikymo bei suartėjimo ženklas. Kaip sakė Vatikano spaudos centro direktorius Choakinas Navaras Valsas, čia kalbama apie „grąžinimą, bet ne restituciją“, kuria siekiama Kristaus Bažnyčios vienybės atstatymo.

Praėjusį rugpjūtį Šventasis Tėvas grąžino Maskvos patriarchatui istorinę Kazanės Dievo Motinos ikoną, po komunistinio perversmo Rusijoje XX a. pradžioje atsidūrusią užsienyje ir galiausiai Vatikane. Ikoną į Maskvą nugabeno Vatikano delegacija, o šventųjų Grigaliaus ir Jono relikvijų atsiimti Konstantinopolio patriarchas atvyko pats. Šiais metais tai jau antrasis Baltramiejaus I vizitas į Vatikaną, kur jis iš viso yra lankęsis keturis kartus. Tuo tarpu Maskvos patriarcho Aleksijaus II ir popiežiaus Jono Pauliaus II susitikimo niekaip nepavyksta suorganizuoti dėl Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovybės ambicijų. Tačiau Šventojo Tėvo vienodas dosnumas abiem stačiatikių patriarchatams patvirtina Katalikų Bažnyčios siekį gerinti santykius su visa pasauline stačiatikių bendruomene, pabrėžiant jos vientisumą.

Popiežius Jonas Paulius II pirmą kartą su tuomečiu Konstantinopolio patriarchu Dimitrijumi I susitiko dar savojo pontifikato pradžioje 1979 metais. Dabartinis patriarchas Baltramiejus I į šį postą išrinktas 1991 metais ir pirmą kartą apsilankė Romoje 1995-aisiais, kai Asyžiuje vyko maldos už taiką susitikimas. Tarp Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių esant daug neišspręstų teologinių bei ekleziologinių problemų, šie asmeniniai ryšiai tarp bažnytinės hierarchijos „viršūnių“ įgyja ypatingą reikšmę. Taip pat tikimasi atnaujinti darbą jungtinės katalikų ir stačiatikių teologinės komisijos, kurios paskutinis susitikimas įvyko Baltimorėje (JAV) dar 2000 metais.

Abipusės pagarbos reiškimas

Savo kreipimesi į patriarchą Baltramiejų I, kuris buvo perskaitytas per šventųjų relikvijų grąžinimo apeigas Vatikano bazilikoje, popiežius Jonas Paulius II prisiminė jų susitikimą birželio 29 dieną per Romos globėjų apaštalų Petro ir Pauliaus šventę, kai iš esmės ir buvo pradėta tartis dėl relikvijų grąžinimo. Vėliau abu Bažnyčių vadovai apsikeitė laiškais, ir ši korespondencija davė impulsą naujam Konstantinopolio patriarcho vizitui, įvykusiam lapkričio pabaigoje. Beje, patriarchas Baltramiejus I birželio susitikime pakvietė Popiežių apsilankyti Stambule, taip dabar vadinamos buvęs Konstantinopolis, tačiau Jono Pauliaus II sveikata, matyt, privertė to vizito atsisakyti. Popiežius pasidžiaugė Vatikane įvykusiu nauju „brolišku susitikimu“, kuris dar kartą patvirtino „apsisprendimą žengti kartu į visišką ir regimą vienybę, kurios Kristus nori savo mokiniams“.

Laiške patriarchui taip pat primenama, kad šventieji Grigalius Nazianzietis ir Jonas Chrizostomas, nors yra „Rytų Bažnyčios tėvai“ ir buvo Konstantinopolio patriarchai, tačiau kartu su šv. Bazilijum Didžiuoju pagerbiami atskira liturgine švente ir Katalikų Bažnyčioje. Šie Bažnyčios mokytojai, kurie dėl Kristaus buvo persekioti, visiems krikščionims „stiprina tikėjimą ir drąsina viltį“. Jų relikvijų grąžinimas į Konstantinopolį, popiežiaus Jono Pauliaus II įsitikinimu, suteikia dar vieną „palaimintą progą nuskaistinti mūsų sužeistą atmintį, sustiprinti mūsų susitaikymo kelią, patvirtinti, kad šių šventųjų mokytojų tikėjimas yra Rytų ir Vakarų Bažnyčių tikėjimas“. Kartu abi Bažnyčios, turtingos savo tradicijų paveldu, turi jį „parodyti žodžiais ir darbais“.

Šventasis Tėvas taip pat pabrėžė susidariusį „palankų momentą“ abiem Bažnyčioms suvienyti maldas, prašant tų šventųjų užtarimo, kad būtų priartintas tas laikas, kai katalikai ir stačiatikiai galės kartu celebruoti šventąją Eucharistiją, pasiekti visišką bendrystę, kad efektyviau skleistų pasaulyje tikėjimą, jog „Jėzus Kristus yra Viešpats“. Savo laiške, porą kartų kreipdamasis į patriarchą Baltramiejų I žodžiais „mylimas broli“, Popiežius patikino jį, jog, atsiliepdamas į Viešpaties valią, niekada nepaliaus „tvirtai ir ryžtingai“ siekti vienybės tarp visų Kristaus išpažinėjų. Priminęs didžiausios ekumeninės organizacijos – Pasaulio Bažnyčių tarybos – simbolį laivą, Jonas Paulius II pasižadėjo darbuotis visų krikščionių bendrystės labui, kad ekumenizmo „laivas (…) nesudužtų audrose ir vieną dieną pasiektų savo uostą“.

Atsakomojoje kalboje, kreipdamasis į Popiežių taip pat labai pagarbiais žodžiais „mylimas Šventenybe“, patriarchas Baltramiejus I padėkojo už „palaimintą dovaną“, kuri tikrai yra geros valios ženklas. Šventųjų relikvijos „grįžta į vietą, kuri joms priklauso“, tad tas šimtmečių trukmės jų nebuvimo laikas, kurį primetė susidariusios aplinkybės, eina į pabaigą. Pavadinęs relikvijų grąžinimo apeigas „sakraliniu aktu“, Konstantinopolio patriarchas sakė, kad tai ištaisė buvusią „anomaliją ir bažnytinį neteisingumą“. Jis taip pat pabrėžė, jog Romos Bažnyčios „broliškas gestas“ patvirtino, kad Kristaus Bažnyčioje „nėra neįveikiamų problemų“, ypač kada meilė, teisingumas ir taika susitinka šventoje vienybės ir susitaikymo tarnystėje. „Kiekvienas veiksmas, kuris užgydo senas žaizdas ir užkerta kelią naujoms, prisideda prie sukūrimo sąlygų, kurios būtinos tęsti tiesos dialogą“, - sakė Konstantinopolio patriarchas.

Jis dar kartą priminė, kad popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimas perduoti didžiųjų šventųjų relikvijas stačiatikiams yra „šviesus ir sektinas pavyzdys, broliškumo išraiška ir paraginimas kitiems“. Vėliau duodamas interviu Vatikano radijui patriarchas Baltramiejus neslėpė savo džiaugsmo ir patvirtino, kad dėl relikvijų grąžinimo „labai laimingas“ ne tik jis asmeniškai, bet visi pasaulio stačiatikiai bei visi Rytų krikščionys. Jis netgi teigė, jog šv.Grigaliaus Nazianziečio ir šv. Jono Chrizostomo palaikų – dalis jų relikvijų buvo palikta Šv.Petro bazilikoje – sugrįžimas į Konstantinopolį yra „svarbiausias įvykis“ jo jau trylika metų trunkančioje patriarcho tarnystėje.

Įspūdingą ekumeninę relikvijų perdavimo ceremoniją į kai kurias Europos šalis ir Jungtines Amerikos Valstijas tiesiogiai transliavo televizija. Lapkričio 27-osios pavakare relikvijos lėktuvu buvo išgabentos į Stambulą. Kartu su patriarchu Baltramiejumi I išskrido ir Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininko kardinolo Valterio Kasperio vadovaujama Šventojo Sosto delegacija, kuri lapkričio 30 dieną dalyvavo Konstantinopolio Bažnyčios dangiškojo globėjo apaštalo šv. Andrejaus liturginės šventės iškilmėse.

Ekumeninis procesas reikalauja laiko ir atkaklumo

Iš šiemet minimo ekumeninio sąjūdžio Katalikų Bažnyčioje 40-mečio perspektyvos vertindamas šventųjų Grigaliaus Nazianziečio ir Jono Chrizostomo relikvijų gražinimą patriarchui Baltramiejui I buvęs ankstesnis Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas 80 metų kardinolas Edvardas Kesidis duotame interviu katalikų žinių agentūrai „Zenit“ sakė, kad tai ne tik labai svarbus popiežiaus Jono Pauliaus II poelgis, bet taip pat ir kokybinių pokyčių tarpbažnytiniuose santykiuose ženklas. „Mes šioje srityje dar turime daug sunkumų, bet tokie ženklai liudija apie padarytą didelę pažangą, ir tai teikia viltį ateičiai“, - sakė kardinolas E.Kesidis.

Apie kitų konfesijų krikščionis Katalikų Bažnyčioje iki II Vatikano Susirinkimo vyravo nuomonė, kad „jie, jeigu nori, gali bet kuriuo metu sugrįžti, mes juos pasirengę priimti“. Susirinkimas radikaliai pakeitė šią nuomonę į troškimą patiems imtis iniciatyvos ir eiti pas kitus tikėjimo brolius ir seseris, „nes Kristus nori Bažnyčios vienybės“. Taigi tikrieji Kristaus sekėjai turi ne tik „palikti atviras duris“, bet patys darbuotis dėl vienybės, ieškodami kelių visiškai krikščionių bendrystei pasiekti.

Kalbėdamas apie Katalikų Bažnyčios santykius su konkrečiomis nacionalinėmis (autokefalinėmis) Stačiatikių Bažnyčiomis, kardinolas E.Kesidis priminė nemažus sunkumus ryšiuose su Rusijos Stačiatikių Bažnyčia, ypač dėl katalikų veiklos toje šalyje įvairių klausimų. „Tačiau kaip balansą galima nurodyti labai pagerėjusius santykius su Graikijos Bažnyčia. Taip pat ir su Serbijos Bažnyčia dabar mes esame žymiai artimesni nei prieš penkerius ar dešimt metų“, - teigė kardinolas. (Kita vertus, graikų stačiatikių vyskupai niekaip negali sutarti dėl Atėnų arkivyskupo Christodulo vizito į Vatikaną, atsakant į popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymą Graikijoje 2001 metais – M.B.)

Svarbiausiu iššūkiu ekumenizmui, kardinolo E.Kesidžio nuomone, yra tai, kad II Vatikano Susirinkimo sprendimai šioje srityje tikrai taptų parapijų ir vyskupijų gyvenimo dalimi, kad „žmonės pagaliau suprastų, ką mes bandome padaryti ir kodėl mes tai darome“. Be to, ekumeninis procesas reikalauja laiko, todėl nereikia nusivilti sakant, jog „mes jau turėjome būti nuėję gerokai toliau“.

© 2004 "XXI amžius"