Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Laikas ir žmonės
Mums rašo
Valstybė
    ir bažnyčia
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Partizanų vado žmona

Lietuvos patriotės, rezistentės Birutės Mažeikaitės- Ramanauskienės 80 - mečiui

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Duktė Auksė Ramanauskaitė - Skokauskienė prie savo jaunos mamos porteto Autoriaus nuotraukos

Tarp garbių svečių – Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis su žmona Gražina

Lietuvoje visada šalia didžiavyrių kovotojų vienoje gretoje kovojo moterys - bendražygės, žmonos, seserys. Šiemet sukako 80 metų, kai gimė legendinio partizanų vado žmona, partizanė Vanda-Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė, kartu su savo vyru Adolfu Ramanausku kovojusi prieš sovietinius okupantus, ilgai lydėjusi jį kovos, persekiojimų sunkumuose ir kančiose.

Kaune iškilmingai paminėtas šios taurios moters jubiliejinis gimtadienis. Iš visos Lietuvos suvažiavo rezistencinės kovos dalyviai, ryšininkai, garbūs svečiai - Europos Sąjungos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis su žmona Gražina, Lietuvos generolo A.Ramanausko kovinio parengimo centro viršininkas pulkininkas Romas Kalinauskas, nemažai Lietuvos karinių padalinių vadų, LLKS vadovybė, 1941 metų birželio 23 - iosios Sukilėlių sąjungos vadovybė, Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjungos vadovybė, daug Vyčio kryžiaus ordino kavalierių.

Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už patriotės ir rezistentės B.Ramanauskienės vėlę. Šv. Mišias koncelebravo monsinjoras, dimisijos pulkininkas, partizanų dvasios tėvas mons. Alfonsas Svarinskas ir bažnyčios rektorius karo kapelionas kun. Tomas Karklys. Pamokslo metu monsinjoras priminė, kad A.Ramanauskas - Vanagas ir Birutė Mažeikaitė - Vanda susituokė 1945 m. spalio 7 d. Nedingės (Nedzingės) bažnyčioje nakčia, nes aplinkybės tada jau buvo pavojingos. Bendram gyvenimui ir ištikimybei iki pat mirties juos palaimino kun. Zigmas Neciunskas. Birutė kurį laiką, kun. Z. Neciunsko padedama, iš pradžių mokytojavo Šačių (netoli Perlojos), vėliau Semeliškių pradinėse mokyklose Vandos Taškevičiūtės pavarde, tapo partizanų ryšininke, o vėliau ir partizane Vanda. Sekimui sustiprėjus teko pasitraukti iš mokyklos ir slapstytis. 1948 metais, atėjus laikui gimdyti, ji buvo išvežta į Vilnių ir ten svetima pavarde, A.Ramanausko draugo vilniečio gydytojo Vytauto Gurevičiaus padedama, pagimdė dukrelę Auksę. Pasak monsinjoro, išvarginta partizaninės kovos, žiauriausių kankinimų NKVD kalėjime, pažeminimų ir vergiško sunkaus darbo griežtojo režimo lageriuose, KGB persekiojimų ir ligų B.Mažeikaitė mirė 1996 m. kovo 19 d. Palaidota Kaune, Romainių kapinėse. Po šv. Mišių susirinkusieji, gavę palaiminimą, vyko į Kauno karininkų ramovę, kur tęsėsi oficialioji pagerbimo dalis.

Didžioji salė papuošta Lietuvos Trispalve ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vėliava. Šalia – jaunyste trykštančios, gražios, pasipuošusios tautiniais drabužiais B.Mažeikaitės - Ramanauskienės nuotrauka. Kiek tolėliau – Alytaus A.Ramanausko vidurinės mokyklos vėliava. Salė užtvindyta žilagalvių vyrų ir moterų. Tarp jų tie, kurie asmeniškai pažinojo Adolfą ir Birutę Ramanauskus, kartu kovojo už Lietuvos laisvę.

Pagrindinį pranešimą apie B.Mažeikaitės gyvenimą ir veiklą padarė prof. Ona Voverienė. Profesorės žodžiais tariant, partizanų vadas Adolfas Ramanauskas - Vanagas iš užmaršties prikeltas jo žmonos Birutės ir dukters Auksės, o vėliau – ir Lietuvos istorikų. Jo žmona Birutė gimė 1924 m. lapkričio 12 d. Jackonių kaime, gausioje ūkininkų šeimoje. Mokėsi Alytaus mokytojų seminarijoje. Pamilo savo mokytoją Adolfą. Kaip pasakojo juos abu pažinojusi Janina Juodžbalienė, „sutapo jų požiūriai Į Lietuvos okupaciją, vergiją, ištisus vakarus apie tai kalbėdavosi“. Jau tada Adolfas kartodavo Birutei, kad iš visų gerų, gražių mergaičių renkasi tik ją. Pasak pranešėjos „negalėjo jų požiūriai nesutapti“. Birutė augo katalikiškoje šeimoje, kurioje Dievas ir Tėvynė buvo didžiausios vertybės. 1950 metais žuvo Birutės brolis Gediminas Mažeika - Voveris, kuris partizanavo nuo pat antrosios rusų okupacijos pradžios. 1945 m. birželio 12 - 13 dienomis Varčios mūšyje (Alytaus apsk., Alovės vals.) partizanai, vadovaujami V.Voverio - Žaibo ir jo bendražygių A.Kulikausko - Daktaro bei K.Barausko - Vėžio, susirėmė su NKVD kariuomene. Birutė žinojo, kad tarp partizanų buvo ir jos mylimasis Adolfas. Nerimavo dėl jo likimo. Jėgos buvo nelygios. Partizanai buvo apsupti. Žūtbūtiniame mūšyje buvo nukauta kelios dešimtys enkavėdistų, žuvo dešimt partizanų, keletas jų buvo suimta, kitiems pavyko iš apsupties prasiveržti ir iš mūšio lauko išnešti sužeistuosius. Birutė kaimo mergaičių buvo nuvesta jų slaugyti. Apie tai savo prisiminimuose rašė : „Sodyba beveik miške. Aplinkui raistai. Labai nejauku ir baisu. Sužeisti vyrai buvo miške, ne sodyboje. Vasara. Karšta. Žaizdose kirminai ir nemalonus kvapas. Nėra jokių vaistų. Tai kokią pagalbą gali suteikti? Tos mergaitės išvirė ramunėlių ir išplovė žaizdas. Man pavyko susitarti su žmonėmis, kurie savo sodyboje turėjo slėptuvę. Ten partizanams nupirko vaistų ir jie kurį laiką gydėsi“. Tokia buvo Lietuvos Laisvės kovotojų kasdienybė... .

Nuslopinus ginkluotą partizaninį pasipriešinimą apie trejus metus A. Ramanauskas kartu su žmona Birute ir dukrele Aukse slapstėsi. Auksę dažniausiai globojo jos močiutė Anelė Mažeikienė. Jos gyveno įvairiose Lietuvos vietovėse. Auksė vadinosi svetimais vardais ir pavardėmis. Slapstantis Kamajuose, joms buvo uždrausta pasirodyti dieną, todėl ir bulves nusikasti teko naktimis. O slapstantis Butrimonyse, iš stribų pasalos Auksę išnešti močiutei pavyko šieno prikimštame maiše ant nugaros.

A.Ramanausko - Vanago, jo žmonos ir ypač dukters paieškai ir likvidavimui NKVD skyrė ypač daug dėmesio. Buvo sudaryta speciali grupė, kuriai vadovavo Rainių budelis Petras Raslanas ir patyręs kagėbistas Nachmanas Dušanskis. Vien tik 1956 metais buvo užverbuota 30 agentų Ramanauskų šeimos paieškai. 1956 m. spalio 11 d. KGB agentas Antanas Urbonas-Žinomas, lankantis A.Ramanauskui ir jo žmonai Birutei Kaune, juos įskundė. Už šią išdavystę Lietuvos Judui KGB padovanojo namą, kuriame šis iki šiol gyvena.

Apie savo tėvų areštą A.Ramanauskaitė-Skokauskienė rašo: „Jų arešto akimirką, kai budelių krūva suvirto ant jų, kagėbistų prislėgtas tėvelis dar spėjo mamai pasakyti : „Mylėjau tave, Birute ...“ Tai mama dažnai prisimindavo net paskutiniais savo gyvenimo metais. Jie turėjo didžiulį dvasinį turtą. Kai juos areštavo, materialus jų turtas buvo du dviračiai... Tačiau budeliai negalėjo atimti dvasios šviesos. Ji mane šildė, kai likau viena. Jie apdovanojo mane savo šviesa ir meile, gyvenimo vertės supratimu“.

Vilniuje, KGB kalėjime, A.Ramanauskas buvo sadistiškai kankinamas ir 1957 m. lapkričio 29 d. sušaudytas mirtininkų kameroje. B.Ramanauskienė aštuoneriems nuteista griežtojo režimo lagerių.

A. Ramanauskas iki pat savo mirties išliko tikru vyru, riteriu. Kai KGB atvedė į akistatą B.Ramanauskienę, jis tvirtino: „Ji nieko nežino, ką dariau, dariau aš vienas“. Žinodamas, kad neišvengs mirties, jis visaip stengėsi palengvinti Birutės dalią. Ji kalėjo Kemerove, griežtojo režimo lageryje. Kalėjime atsisakė rašyti malonės prašymą bausmei sušvelninti. Prie jos glaudėsi ir atramos ieškojo sugniuždytos, silpnesnės valios kalinės. Tik 1960 metais grįžusi į Lietuvą buvo persekiojama, negalėjo prisiregistruoti, gauti darbo. Vėliau dirbo pačius juodžiausius darbus - daržovių parduotuvėje nešiojo bulves, dirbo spaudos kioske, nors buvo baigusi buhalterių kursus, darbo pagal specialybę negavo. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išliko kukli, niekam nesigyrė esanti Lietuvos karžygio žmona. Didžiavosi savo dukra, kurią sugebėjo išmokslinti. Kartu su dukra parengė spaudai A.Ramanausko-Vanago atsiminimus, tapusius vertingiausia istorine medžiaga apie pokario rezistentų laisvės kovas, įamžino žuvusių už Lietuvos laisvę partizanų atminimą, pramynė takus to laikotarpio istorijos tyrinėtojams.

Prof. O. Voverienė pranešimo pabaigoje retoriškai klausė: ar būti vado žmona – lengva lemtis? Ir atsakė, jog laisvės sąlygomis - tai didelė garbė ir aukštas įvertinimas. Pokario partizaninės kovos sąlygomis - ryžtas mirti kartu su savo mylimu vyru kovoje už Tėvynę, nepriklausomybę ir jos idealus. Ramanauskai buvo bendraminčiai, suvokę, kad juos sieja bendra dvasinė nuostata- herojiškumas, dvasios pergalė prieš kūną. Abu sudegė ant Lietuvos laisvės aukuro.

Šiltai sutiktas Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis atvyko pagerbti B.Ramanauskienės atminimo ir pareikšti savo minčių apie rezistencinę praeitį ir dabartinę situaciją Lietuvoje ir pasaulyje. Profesorius sakė, kad ir Birutė, ir Adolfas žuvo už Lietuvos laisvę. Jų gyvenimas buvo skaudus. Apie tai šioje salėje susirinkusieji viską labai gerai žino. Juk žuvo tūkstančiai geriausių iš geriausiųjų, o kas tiksliai suskaičiuos tuos nuostolius, kuriuos patyrė Lietuva. Prof. V.Landsbegis padėkojo A.Skokauskienei, Kauno karininkų ramovei, kad surengė B.Ramauskienės pagerbimą ir susitikimą. „Būkime ištikimi šių didžių žmonių atminimui, ir Lietuva atsilaikys prieš įvairius išbandymus“, – sakė garbusis svečias.

Daug jaudinančių žodžių pasakė A.Ramanausko bendražygė, partizanų ryšininkė, poetė, Vyčio kryžiaus ordino kavalierė Antanina Garšvienė: „Mūsų vadas partizanų pasitarimo metu sugebėjo mintinai perskaityti visą Švč. Mergelės Marijos litaniją... Tai rodo, koks dvasingas buvo partizanų vadas ir kokį dvasingumą skleidė tarp savo bendražygių“. Šiltai apie Rirutę ir Adolfą kalbėjo Alytaus savivaldybės Švietimo skyriaus darbuotoja Birutė Aleknavičienė, žinoma daugelio knygų apie Dzūkijos žmones autorė. Savo pasiaukojimu kovai už Lietuvos laisvę šie patriotai nusipelnė amžiną šlovę.LPKT bendrijos Kauno skyriaus pirmininkas Vladas Pavilonis pareiškė, kad šie žmonės negali būti pamiršti. Būsimosios kartos turi mokytis, kaip mylėti savo valstybę.

Minėjimą vainikavo Vilniaus tarptautinio oro uosto vyrų ansamblis „Bijūnai“, atlikęs pačias įspūdingiausias partizanų dainas. Daug padėkos žodžių pasakė visiems susirinkusiems minėjimo dalyviams, kurie prisidėjo pagerbiant B.Mažeikaitę - Ramanauskienę -Vandą, partizanų dukra A.Ramanauskaitė - Skokauskienė.

© 2004 "XXI amžius"