Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Laikas ir žmonės
Mums rašo
Valstybė
    ir bažnyčia
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Tautos savimonės žadintojas

Benjaminas ŽULYS

Juozas Aleksa (1879 – 1955)

Nuo jaunystės dienų

Neįprastai šventiškai ir pakiliai tą dieną atrodė Lietuvos žemės ūkio rūmų didžioji salė. Čia įvyko Rūmų prezidiumo iškilmingas posėdis – konferencija žymaus lietuvių tautos sūnaus Jono Prano Aleksos 125-osioms gimimo metinėms paminėti. Gėlių žiedai, žvakių šviesa, patrioto portretas, lyrinės dainos bylojo apie didelę pagarbą šiam žmogui, drauge su Lietuva nuėjusiam garbingą, kupiną rūpesčių ir kančių kelią, kankintą, kalintą ir mirusį toli nuo Lietuvos, sovietinėje tremtyje.

Žemės ūkio rūmų pirmininkas, Lietuvos Seimo narys Jonas Ramonas, Seimo narė Kazimira Prunskienė, Žemės ūkio universiteto profesoriai Antanas Stancevičius ir Mečislovas Treinys, Vidmantas Valiušaitis, patrioto giminaitis Valentinas Aleksa, kiti kalbėtojai minėjo nesavanaudišką, šviesų ir taurų šio žmogaus gyvenimą.Vienas pačių iškiliausių prieškario Nepriklausomos Lietuvos agrarininkų, ilgametis žemės ūkio ministras, filosofas, sociologas, ekonomistas, žurnalistas, profesorius, Lietuvos žemės ūkio akademijos garbės daktaras, Lietuvos žemės ūkio rūmų įkūrėjas ir pirmasis jų vadovas, kooperacinės veiklos Lietuvoje pradininkas, melioracijos iniciatorius, Lietuvos Seimo narys...Tai toli gražu ne visi titulai ir pareigos, kurias ėjo J.Aleksa. Tiesiog tenka stebėtis, kad vienas žmogus įstengė savo veikla tiek daug aprėpti, tiek padaryti savo tautos labui. Beveik visai atsisakydamas asmeninės gerovės, nė per žingsnį nenukrypdamas nuo savo patriotinių pažiūrų, doros įsitikinimų. Šioje visaapimančioje veikloje jam ne kartą teko susidurti su kai kurių prieškario Lietuvos valdininkų biurokratizmu, savo idėjas ginti aukščiausiuose valstybės sluoksniuose ir pan. Ką jau kalbėti apie priešinimąsi nacių bei sovietinei okupacijoms. Visur jis liko ištikimas savo idėjoms, nors ne vieną kartą už tai teko kalėti kalėjimuose, būti tremtyse, lageriuose, kone žvelgti smurtinei mirčiai į akis.

Minėjime buvo papasakota, kad J.Aleksa, kaip ir kiti vaikai, šeimoje nuo mažų dienų buvo auklėjamas lietuviškumo, patriotizmo, tikėjimo dvasia. Tai, be abejo, turėjo įtakos tolesnėms jos pažiūroms. Juo labiau kad tarp jo mokytojų buvo Veiverių mokytojų seminariją baigusieji Jonas Bočys, Juozas Vokietaitis, kiti lietuviai pedagogai, nemažai pasidarbavę Lietuvos kultūrai bei švietimui.

Baigęs Marijampolės gimnaziją, J.Aleksa įstojo į Maskvos universitetą studijuoti gamtos mokslų. Čia jis įsitraukė į nelegalią Maskvos lietuvių studentų draugiją, kuri itin domėjosi lietuvių kalba, raštu, istorija. Taip pat palaikė ryšius su kitų carinės Rusijos universitetų studentais lietuviais. Šie ryšiai nepraėjo be pasekmių - J.Aleksa buvo kalintas Maskvos, Varšuvos, kituose cariniuose kalėjimuose. Jam tada buvo 23-eji. Po poros metų Maskvoje studijavo sociologijos mokslus, vėliau dirbo žemės ūkyje, ūkio draugijose, dar vėliau studijavo Varšuvos universitete. 1918 metais J. Aleksa - jau Lietuvoje, Vilniuje. Apie tas dienas jo giminaitis V.Aleksa pasakojo, kad dabar retas lietuvis gali įsivaizduoti, kaip buvo nusiaubtas Lietuvos kraštas po Pirmojo pasaulinio karo. Dvarai, ūkiai, sodybos jei ne sudeginti, tai bent okupantų apiplėšti ir nusiaubti. Iš Lietuvos išvežta tūkstančiai arklių, galvijų, kiaulių, avių. Pagrobta daugybė naminių paukščių, javų, bulvių, kitų maisto produktų, pašarų, žemės ūkio mašinų bei įrankių, baldų, drabužių. Iškirsta ir išvežta tūkstančiai hektarų geriausio miško. Sudeginta 1200 kaimų daugiau kaip su 15 tūkst.ūkių, daugiau nei du tūkstančiai vienkiemių, beveik 300 dvarų, apie 50 bažnytkaimių, miestelių ir miestų, juose sudegė apie 70 tūkst. namų.

Bet J.Aleksa tvirtai tikėjo Lietuvos žmonių, visos valstybės gražia ateitimi. Prof. M.Treinio sudarytoje J.Aleksos knygoje „Ūkio, mokslo ir valstybės baruose“ įžanginiame straipsnyje rašoma: „J.Aleksa aktyviai įsitraukė į tik ką paskelbtos Nepriklausomos Lietuvos kūrimą. Jis nedelsdamas ėmėsi žemdirbių švietimo, rašė „Mūsų ūkyje“, rengė knygelę lietuvių kalba „Kiaulių auginimas ir kiaulių ūkis“, kuri pasirodė 1919 metais. Tai buvo pirmas leidinys Nepriklausomoje Lietuvoje apie gyvulininkystę, taip pat ir mokslo vadovėlis šia tema. J.Aleksa buvo užsibrėžęs gyvenimo tikslą - žadinti lietuvių tautos savimonę, gimtajame krašte pavyzdingai ir moderniai sutvarkyti žemės ūkį, nes tik jis galintis būti atsikūrusios Lietuvos valstybės materialinės gerovės ir visų turtų pamatas. Jo išmintis ir ryžtas neliko nepastebėti“. Kaip rašoma publikacijoje, netrukus J.Aleksa skiriamas Žemės ūkio ir valstybės turtų departamento direktoriumi, vėliau - šios žinybos ministru, žemės ūkio ministru.

Būtina pastebėti, kad ministras J.Aleksa gyveno labai kukliai, ėmė tik mažą dalį jam priklausiusio atlyginimo svarbiausiems buities reikalams, kitą dalį palikdamas jaunai valstybei. Kaip tik tuo metu įvyko įdomus atsitikimas. Kartą ministrą, nuomojusį nedidelį butą Kaune, nutarė aplankyti jo būsimoji žmona Salomėja Šauklytė. Ministras, būsimasis jaunikis, vizitui specialiai nesirengė, buvo užsiėmęs gausybe darbų. Tad, įėjusi į butą, Salomėja išvydo ant grindų daugybę knygų, du knygomis bei dokumetais apkrautus rašomuosius stalus, vienas dargi buvo be kojų, paremtas... knygomis. Kėdė - kiaurai pratrinta, po ja - irgi knygos.

J.Aleksos amžininkai savo prisiminimuose mena, kad jis pats pasiaukojamai dirbęs ir iš kitų jam pavaldžių tarnautojų taip pat reikalavo darbštumo, pareigingumo, supratingumo. Kartą, 1922 metais, žemės matininkai atsisakė vykti į darbus kaime, reikalaudami padidinti algas. Bet turint pustuštį valstybės iždą, teko daug rūpintis, kad būtų iš ko išmokėti nors tuometines algas, o apie jų padidinimą, bent tuo metu, negalėjo būti nė kalbos. Todėl ministras visus nepatenkintuosius matininkus atleido iš darbo. Kai kam toks jo pasielgimas gal atrodė per griežtas, bet kito kelio nebuvo. Netrukus visi atleistieji pagal jų prašymus į darbą vėl buvo priimti dirbti ankstesnėmis sąlygomis. J.Aleksos amžininkas inžinierius Bačelis, apie tuos metus rašė: „Daktarą Joną Aleksą, kaip mūsų šefą, tinka pavadinti valstybiškai griežtu, bet teisingu ir humanišku“.

J.Aleksa skaudžiai išgyveno kai kurių Lietuvos politikų, valdininkų bei įvairių prie jų prisiplakusių ir nebaudžiamų asmenų daromą žalą ir skriaudas mūsų valstybei, jos žmonėms. Jis ir toliau nenuleido rankų. Palikęs ministro postą, jis buvo išrinktas pirmuoju „Lietūkio“ (Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos) valdybos pirmininku, žadino lietuvių ūkininkų sąmonę švietėjiškais darbais. Jo iniciatyva pradėtas leisti žurnalas „Žemės ūkis“, po metų jis įkūrė Kiaulių augintojų draugiją ir pagaliau - Žemės ūkio rūmus, tapo žemės ūkio ministru. Buvo vykdoma žemės ūkio reforma, nusausinta tūkstančiai hektarų žemės. J.Aleksos ir J.Tūbelio dėka sudarytos sąlygos palankiau reikštis kooperacijai. Žemės ūkio ministerija ėmė išlaikyti žemės ūkio mokyklas - tai vėl dėmesys žemdirbių švietimui. J.Aleksą jo amžininkai vadindavo: „Didysis Lietuvos ūkininkas“, „Ūkininkų tėvas“, „Ūkininkiškasis ministeris“ ir pan. Jį dar vadindavo ministrų kabineto sąžine, nes jam niekas niekada negalėjo prikišti nė mažiausio nesąžiningumo. Nors ministro kėdė davė ne vieną progą nemažai pasipelnyti, J.Aleksa ir savo darbuotojus rinkosi akylai žiūrėdamas jų dorinių savybių.

Lietuvą okupavus rusų bolševikams, J.Aleksa buvo areštuotas, tardytas, kalintas Marijampolės, Kauno kalėjimuose. Jis buvo kaltinamas, kad esą gynė buožių ir dvarininkų interesus, varžė mažažemių valstiečių teises, aktyviai kovojo prieš darbininkų klasę, revoliucinį judėjimą. Už tai grėsė mirties bausmė, paskelbimas darbo žmonių priešu, konfiskuojant turtą. Žmoną Salomėją ir tris dukreles sovietai išvežė į Sibirą. J.Aleksos išvežti nespėjo, nes prasidėjo karas.

Iš tremties į tremtį

Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, J.Aleksa grįžo dirbti į Vilniaus universitetą, Ekonomikos fakultetą, docentu, parengė „Žemės ūkio ekonomikos“ pirmąjį tomą, baigė rengti antrąjį tomą. 1943 metais J. Aleksai suteikiamas profesoriaus vardas. Abiem šiems mokslo veikalams išvysti šviesą sutrukdė naujų okupantų vokiečių žiauri politika. Hitlerinė Vokietija nepripažino Lietuvos laikinosios vyriausybės, visa šalies ekonomika buvo pajungta reicho reikalams. Nacistai nepageidavo jokio organizuoto lietuvių tautos valios pasireiškimo, neigė bet kokias lietuvių teises į valstybinę nepriklausomybę ir savarankiškumą. 1942 metų rudenį su dviem iškiliais lietuvių tautos sūnumis dr. K.Griniumi ir su buvusiu žemės ūkio ministru kun. M.Krupavičiumi J.Aleksa pasirašė ir įteikė Memorandumą vokiečių generaliniam komisarui Kaune A. Rentelnui. Dokumente jie drąsiai išdėstė pražūtingą Lietuvos kolonizavimo mechanizmą, ūkininkų beviltišką padėtį, lietuvių meilę savo žemei. Po tokio pareiškimo jo autoriai buvo gestapo suimti ir tardomi. Maža to, naciai, žinodami J. Aleksos ir K. Griniaus populiarumą Lietuvoje, pasiūlė jiems savo vardu paskelbti atsišaukimą į tautą, palankų fašistinei Vokietijai. Abu patriotai tai daryti griežtai atsisakė. Tada J.Aleksa gestapo buvo ištremtas „perauklėti“ į Vokietiją. 1945 metais jis grįžo į Lietuvą, tikėdamasis jai būti dar nors kiek naudingas, rūpėjo susirasti šeimą. Nors galėjo likti ir dirbti Vakaruose (juk buvo profesorius), neblogai ten gyventi ir ten ieškoti šeimos, jis pasirinko katorgą, bet tėvynės nepaliko. Tačiau 1948 metais J.Alekna areštuojamas ir ištremiamas į Krasnojarsko kraštą, Skotoprogonoje kaimą, taigos gilumoje. Ten visai palūžo ir šiaip jau nualinta sveikata.

Pačiame gyvenimo saulėlydėje, kai atšiauriomis Sibiro sąlygomis J.Aleksa tapo visišku invalidu, net nepajėgė paeiti, jam buvo leista persikelti pas ištremtą šeimą į Svetlozelionoje kaimą Tomsko srityje. Jo svajonė buvo dar nors trumpam išvysti Lietuvą ir ten baigti savo paskutines dienas. Bet šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Žmona Salomėja vėliau, 1994 metais, savo prisiminimuose rašė, kad Jonas, prieš išeidamas į Amžinybę, susirūpinęs klausdavo:„Kas bus su Lietuva?“ 1955 m. balandžio 22 d. J.Aleksos širdis nustojo plakusi. Lietuviai jį kukliai palaidojo vietos kapinaitėse. Tik 1990-ųjų liepos 24 d. iš Sibiro, Tomsko srities, drauge su kitų lietuvių tremtinių palaikais į Vilniaus orouostą buvo pargabentas ir J.Aleksos kūnas. Jis buvo pervežtas į Palangą, kurios bažnyčioje už šį lietuvių tautos patriotą buvo aukotos šv. Mišios. J.Aleksa su didžia pagarba buvo palaidotas senosiose Palangos kapinėse šalia savo vaikaitės, kuri taip pat buvo kentėjusi Sibire.

Testamentas Lietuvai

Kaip Žemės ūkio rūmuose vykusiame iškilmingame minėjime kalbėjo šio susirinkimo dalyviai, J.Aleksos kadaise keltos idėjos, mintys, filosofiniai pamąstymai yra itin aktualūs ir šios dienos Lietuvai.Tarsi visa tai būtų sakyta, rašyta ne prieš kelias dešimtis metų, bet dabar. Jis parašė knygų, daug įdomių ekonomikos ir jos istorijos, sociologijos ir filosofijos mokslo darbų. Būdamas Sibiro tremtyje, jis labai išgyveno dėl Lietuvos ateities. Ant mokyklinio sąsiuvinio lapų ir atskirų lapelių J.Aleksa paslapčia parašė bene paskutinį savo darbą „Mano testamentas lietuvių tautai“. Ne viskas, tačiau didesnioji šio dokumento dalis išliko. Jame - apie 200 punktų (iš tikrųjų buvo apie pusketvirto šimto).

Štai tik vienas kitas šio iškilaus lietuvio pamąstymas:

„Po ilgo snaudulio ir merdėjimo visiškas atbudimas neretai gan ilgam užtrunka. Posnaudulinis pasiraivymas ir Lietuvos tautoje yra šiek tiek užsitęsęs. Tačiau jau metas tą posnaudulinį pasiraivymą baigti, išeiti į aiškią prisikėlimo dienos šviesą...“

„Niekur nerasime ir niekur neieškosime mūsų tautai tinkamų gatavų kultūros padarinių ir išnokusių vaisių. Mes patys tai turėsime sukurti savo kūrybiniu darbu ir gyvenimu“.

„Dar kartą prisiminkime, kad pirmuoju Kristaus stebuklu buvo vyno pagausinimas puotaujantiems per vestuvių puotą Galilėjos Kanoje. Ir kad vienu pačių paskutinių Kristaus pateiktųjų žemėje nurodymų buvo Paskutinės vakarienės metu paraginimas savo mokiniams valgyti ir gerti šio pasaulio gėrybes, simboline kalba Jo „kūną“ ir Jo „kraują“, nes tai yra labai vertingi Amžinosios gyvybės šio pasaulio kūriniai“.

„Ateities visuomenėse ir valstybėse greta kitų kūrybinių momentų piliečių savitarpio simpatijos bei bičiulystės sąsajos turi virsti vis gyvesniu bei gaivesniu reiškiniu, kūrybinio gyvenimo žadintoju ir valstybei labai rūpimu reikalu“.

„Savo valstybę iš griuvėsių atkuriančiai tautai svarbus kūrybiškų gyvybingų idealų būtinumas, jų augimas ir tobulėjimas tiek sveikose atskirose lietuvių šeimose, tiek lietuvių tautos visumoje“.

Savo „Testamentą“ J.Aleksa užbaigia: „Padariau kiek pajėgiau. Tepadaro daugiau galingesnieji“. (Ši ir kitos ištraukos - iš J.Aleksos knygos „Ūkio, mokslo ir valstybės baruose“.)

© 2004 "XXI amžius"