Tiesa apie pogrindžio leidinio
Į laisvę spausdinimą
Atviras laiškas dr. Mindaugui Blozneliui
Perskaitęs žurnale Į laisvę (Nr. 147 (184)) jūsų straipsnį Lietuvių Fronto vadovaujantysis centras, supratau, kad šis straipsnis pretenduoja į istorinį, todėl turėjo būti parašytas kruopščiai, be klaidų. Mane sudomino šio straipsnio skyrius Spaudos platinimo ryšiai. Nustebau, kad beveik visas skyrius skirtas pogrindinio laikraštėlio Į laisvę platinimui. Tai, žinoma, gerai, tik gaila, kad apie jo spausdinimą rašoma atmestinai, su klaidomis. Jūs rašote: Į laisvę spaustuvės mašina spausdino Juozas Gražulis ir Povilas Malinauskas, kuris tekstus gaudavo iš A.Strabulio, ir viskas. Skaitytojui taip ir liko neaišku, kur, kokioje viešoje ar pogrindinėje spaustuvėje buvo spausdinamas Į laisvę ir ar tik du minimi spausdintojai atliko šį didelį ir sunkų darbą.
Iš tiesų buvo taip. Aš tada dirbau Kauno Žaibo spaustuvėje administratoriumi. Ten dirbdamas neteisėtai pasisavinau iš spaustuvės sandėlio nenaudojamą spausdinimo mašiną ir kartu su žurnalistu Juozu Gražiu slapta pergabenome į pogrindininko Kazimiero Grigalevičiaus kosmetikos prekių parduotuvės Aroma sandėlį Vilniaus gatvėje (dabar Nr. 15), prikrautą medinių ir kartoninių taros dėžių. Pati kosmetikos parduotuvė buvo Laisvės alėjoje, netoli Įgulos bažnyčios. Po sandėlio grindimis buvo erdvus rūsys, į kurį patekdavome iš sandėlio vidaus per atkeliamas dureles ir pro rūsio koridoriaus duris. Pro jas koridoriumi buvo galima išeiti ir į pastatų kiemą. Taigi pogrindinei spaustuvei šis rūsys labai tiko.
Mašiną sumontavo J.Gražys, iš kažkur pervilkęs trūkstamas dalis. Spausdinti buvo sunku ir pavojinga, nes negalėjome išvengti jos keliamo triukšmo, kurį galėjo išgirsti gestapo sekliai, nors viską darėme, kad jie nesusektų.
Nuolatiniai spausdintojai buvo J.Gražys, Vladislovas Telksnys, K.Grigalevičius ir spausdinamos medžiagos iš redaktoriaus Antano Strabulio pristatytojas Povilas Malinauskas, šio spausdinimo sumanytojas, išspausdinto laikraštėlio tiražo paskirstytojas, platintojas. Jis spaustuvę aprūpindavo popieriumi, tačiau juo bei dažais, kiek įstengėme, rūpinomės visi pogrindžio spaustuvės dirbantieji. Aš gana daug popieriaus pristačiau iš Žaibo spaustuvės sandėlio. Apie tai gerai žinojo spaustuvės direktorius Remigijus Valaitis, bet jis mane už tai tik švelniai įspėdavo.
Spausdinome dienomis, kai gatvėje buvo didžiausias judėjimas, o naktimis rinkdavome tekstą, brošiūruodavome, skirstydavome platintojams. Į laisvę spausdinome nedidelio formato (21 ir 15,5 cm) keturių puslapių, smulkiu šriftu, po dešimt tūkstančių egzempliorių. Jūsų minimo J.Gražulio tarp spausdintojų nebuvo. Aš talkinau spausdinant tik aštuonis pirmuosius Į laisvę numerius. 1943 m. balandžio 29 d. mane gestapas suėmė ir su penkiolika spaudos darbuotojų bei žurnalistų išvežė į Štuthofo koncentracijos lagerį. Apie tai rašyta Į laisvę 9-ajame numeryje. Draugai, dirbantieji pogrindžio spaustuvėje, nesutriko, tvirtai tikėjo, kad paslaptį, jei būsiu tardomas, išlaikysiu.
Po metų, kurie likome gyvi, sugrįžome iš nacių sukurto pragaro. Man kelis kartus teko įlįsti į pogrindinės spaustuvės rūsį ir talkininkauti spausdinant. Iš draugų sužinojau, kad spausdintojai neapsiribojo laikraštėlio Į laisvę spausdinimu, kad dar buvo išleista Pogrindžio kuntaplio trys numeriai, Lietuvos Judo du numeriai, be to, daug išspausdinta atsišaukimų, proklamacijų, ekstra laidų, pavyzdžiui, Mobilizacija ir kas toliau? ir kt.
Laikraštėlio Į laisvę išleista 35 numeriai. Pogrindinė spaustuvė veikė iki nacių okupacijos baigties. Gestapui nepavyko jos surasti, tik atėjus raudoniesiems okupantams, jų kareiviai, mėgę raustis po rūsius ir ieškoti ten paslėptų gėrybių, surado ir mūsų spaustuvę. Manoma, kad ji pateko į NKVD rankas. Jos likimas nežinomas.
Tai tokia nepaneigiama tiesa apie pogrindinio laikraštėlio Į laisvę spausdinimą.
Vladislovas TELKSNYS,
Rezistentas, sukilėlis, pogrindžio
laikraščių Laisvoji Lietuva
ir Į laisvę spausdintojas,
Vyčio kryžiaus kavalierius
Kaunas
© 2004 "XXI amžius"
|