Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Parapija
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Dievo Gimdytoja, neturėjusi jokio nuodėmės sutepimo

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pijus IX iškilmingai paskelbia Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą Frančesko Podesti freska Vatikane

Su prideramomis liturginėmis iškilmėmis katalikiškasis pasaulis gruodžio 8 dieną paminėjo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo 150-ąsias metines. Vatikano Šv. Petro bazilikoje pamaldoms vadovavo ir homiliją pasakė popiežius Jonas Paulius II, o pagrindiniu celebrantu buvo jo vikaras Romai kardinolas Kamilas Ruinis. Romoje taip pat vyko 21-asis tarptautinis mariologinis kongresas tema „Marija iš Nazareto sveikina Dievo Sūnų istorijoje“, kuriame Šventajam Tėvui atstovavo Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas kardinolas Polis Puparas.

Nekaltojo Prasidėjimo tiesos supratimas

Nekaltojo Prasidėjimo slėpinys Bažnyčios istorijos eigoje yra sukėlęs karštus debatus tarp žymiausių teologų, todėl nėra ko stebėtis, kad šiais supasaulėjimo laikais kai kuriems katalikams šis klausimas sukelia nemažą painiavą. Pavyzdžiui, kartais klaidingai suprantama, kad Nekaltasis Prasidėjimas nurodo į Jėzaus prasidėjimą Švč. Mergelės Marijos įsčiose, todėl stebimasi, kad Jo gimimas, tai yra Kalėdos, švenčiamos po kelių savaičių, gruodžio 25-ąją. Todėl tenka dar kartą priminti Bažnyčios liturginį kalendorių, nurodant, jog Apreiškimo iškilmė, kada buvo Jėzus pradėtas Šventosios Dvasios veikimu, yra celebruojama kovo 25 dieną. Lygiai po devynių mėnesių, gruodžio 25-ąją, švenčiamas Viešpaties gimimas Betliejuje.

Tuo tarpu gruodžio 8-oji ženklina pačios Marijos prasidėjimą jos motinos šv. Onos įsčiose (apie tai išsamiau kalbama apokrifinėje Jokūbo proevangelijoje). Marijos gimimas tokiu būdu Bažnyčios liturginiame kalendoriuje, kaip ir dera, švenčiamas vėl po devynių mėnesių, tai yra rugsėjo 8 dieną. Popiežiaus Pijaus IX paskelbtoji Dievo Motinos Nekaltojo Prasidėjimo dogma pabrėžia, kad ji nuo prasidėjimo momento buvo laisva nuo gimtosios nuodėmės, kurią iš pirmųjų tėvų (Adomo ir Ievos) paveldi visi žmonės ir nuo kurios jie atleidžiami per Krikšto sakramentą.

Štai čia iškyla kita problema gan paviršutinį išsilavinimą turinčiam šių dienų krikščioniui: būtent gimtosios nuodėmės ir bendrai nuodėmės supratimas, kuris, deja, tampa vis mažiau sąmoningas. O be šio suvokimo tiesa apie Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą praranda prasmę. Tada kiekvienas apie save gali pradėti galvoti, kad jis taip pat yra „nekaltai pradėtas“, o gal ir visą likusį savo gyvenimą lieka „nekaltas“.

Tačiau atidžiau „pažvelgęs į savo širdį žmogus supranta, jog jis linkęs į pikta ir apimtas daugybės ydų“, kad jis „yra suskilęs savo viduje. Ir todėl visas žmonių gyvenimas, tiek pavienis, tiek kolektyvinis, pasirodo, yra dramatiška kova tarp gero ir pikto, tarp šviesos ir tamsos“, kurios laimėti, remiantis vien tik savo jėgomis, yra neįmanoma, pabrėžiama mokyme apie nuodėmę II Vatikano Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje „Gaudium et spes“. Šiuo atžvilgiu Nekaltojo Prasidėjimo tikėjimo tiesa, skelbianti Dievo meilę, kuri įveikia nuodėmę ir mirtį, ne tik sužadina išganymo viltį, bet ir skatina melsti Nekaltai Pradėtosios Dievo Motinos motiniškos globos tame sunkiame išbandymų kelyje, kad sustiprintų sielą ir kūną. Ne veltui pagrindinė tokios „marijinės terapijos“ vieta – Lurdo šventovė – turi būtent Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo titulą.

Teologiniai debatai ir tikėjimas

Jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių tikintieji rodė ypatingą pagarbą Dievo Motinos šventumui ir nekaltumui, ir nuo IV amžiaus išryškėjo pirmieji Nekaltojo Prasidėjimo teologinės doktrinos kontūrai. Štai Efremas Sizietis kelia Marijos skaistumą į tą patį lygmenį kaip ir Kristaus skaistumą, teigdamas, jog šis skaistumas yra jų abiejų unikali privilegija, nurodoma misijų žinių agentūros „Fides“ pateiktoje mokymo apie Nekaltąjį Prasidėjimą istorinėje apžvalgoje. „Tu vienintelis, o Viešpatie, ir tavo Motina esate visų nuostabiausi, nes tavyje, o Viešpatie, nėra dėmės, kaip nėra jokios dėmės ir tavo Motinoje“, – tvirtino Bažnyčios mokytojas.

Remiantis šiuo tikėjimu, jau nuo VII ir VIII amžių Rytų krikščionių Bažnyčiose yra celebruojama Nekaltojo Prasidėjimo šventė gruodžio 9 dieną tradiciškai ją tituluojant „Šv. Onos pradėjimu“. Vakarų Bažnyčioje ši šventė per anglų ir airių vienuolynus paplito IX ir X amžiuose. Maždaug tuo viduramžių laikotarpiu tarp žymiųjų katalikų teologų prasidėjo aktyvi diskusija dėl Marijos visiško laisvumo nuo gimtosios nuodėmės santykio su pagrindine tikėjimo tiesa apie atpirkimo visuotinumą. Žymusis teologas dominikonas šv. Tomas Akvinietis (1226-1274) savo garsiajame veikale „Summa Thelogiae“ kėlė klausimą, kad Marija, kaip žmogus, negalėjo būti atpirkta, jeigu niekada nenusidėjo. Jis aiškino, jog tvirtinimas, kad Marija buvo be prigimtinės nuodėmės, reikštų pripažinimą, jog jai nereikėjo Kristaus atpirkimo, o taip sakyti negalima.

Šią teologinę kontroversiją išsprendė kitas žymus viduramžių teologas pranciškonas Jonas Dunsas Škotas (1266-1308), kuris pripažino, jog ypatingas Marijos vaidmuo Dievo plane neišlaisvino jos nuo atpirkimo. Tačiau ši tarpininkaujanti Kristaus malonė jai buvo suteikta laiko atžvilgiu kartu su prasidėjimu, tai yra išskirtiniu būdu, kas ir apsprendė Dievo Motinos „prigimtinį nekaltumą“.

Nors debatai tarp pranciškonų ir dominikonų šiuo klausimu tęsėsi dar kelis šimtmečius, tačiau katalikų tikinčiųjų entuziastingas „sensus fidei“ dėl Nekaltojo Prasidėjimo tiesos oficialaus patvirtinimo vis stiprėjo ir tai darė įtaką bažnytinės vadovybės sprendimams. Visuotinis Bazelio Susirinkimas 1439 metais paskelbė dekretą, kurio skelbiama, jog tikėjimas į Nekaltąjį Prasidėjimą yra autentiškas, atitinka Bažnyčios liturgines nuostatas, katalikų tikėjimo bendruosius principus ir Šventąjį Raštą, todėl gali būti praktikuojamas tarp tikinčiųjų. Pagaliau 1476 metais popiežius Sikstas IV specialiu dekretu įvedė privalomą Švč. Mergelės Nekaltojo Prasidėjimo šventę visoje Katalikų Bažnyčioje. Popiežius Sikstas IV (kuris pats buvo pranciškonas konventualas) patvirtinęs, jog „Nekaltojo Prasidėjimo doktrina atitinka katalikų tikėjimo tiesas“, šiai Dievo Motinos šventei priskyrė atlaidus, kuriuos jo pirmtakai buvo suteikę Corpus Christi šventei.

Dogmos paskelbimo aplinkybės

Vėlesniu laikotarpiu katalikų tikėjimas Nekaltuoju Prasidėjimu ir atitinkama liturginė praktika liko stabili, o į iškylančias abejones ar vadinamąjį „disidentizmą“ popiežiai Paulius V, Grigalius XV, Klemensas XI ir kiti atsiliepė savo paskelbtais autoritetingais dokumentais bei galimomis bažnytinėmis bausmėmis. XIX a. viduryje popiežiui Pijui IX svarstant klausimą dėl Nekaltojo Prasidėjimo dogmos galimo paskelbimo, buvo sudarytos autoritetingos teologų ir kardinolų komisijos šiam reikalui ištirti. Tikėdamasis kuo platesnio šios definicijos nagrinėjimo Šventasis Tėvas 1849 metais paskelbė encikliką „Ubi Primum“, kuria pakvietė visus pasaulio vyskupus išsakyti savo nuomonę. Tuo pasinaudodami Prancūzijos ir kitų šalių nacionaliniai episkopatai įsteigė savas teologų komisijas, taigi kiti penkeri metai iki dogmos paskelbimo tapo tikru marijiniu sąjūdžiu visoje katalikų bendruomenėje.

Šis pagarbos ir pamaldumo Dievo Motinai rodymas buvo savotiškas katalikų atsakas į XIX amžiuje sustiprėjusias racionalizmo ir socializmo sroves filosofijoje, kurios bandė paneigti tikėjimo tiesas ir patį antgamtiškumą. Tuo laikotarpiu Europoje kilo revoliuciniai sukrėtimai, vyko sparti industrializacija su atitinkamomis neigiamomis „laukinio kapitalizmo“ pasekmėmis darbo žmogaus orumui ir šeimos gyvenimui. Ypatingu sielovadiniu nuoseklumu pasižymėjęs popiežius Pijus IX (dabartinis Šventasis Tėvas 2000 metais Pijų IX paskelbė Bažnyčios palaimintuoju), stiprindamas pamaldumą Dievo Motinai, norėjo išryškinti jos vaidmenį išganymo istorijoje ir iškelti jos pavyzdį, tuo pačiu pateikdamas tikrąjį dvasinį atramos tašką išbandymus patiriantiems katalikams.

Numatomam dogmos apie Nekaltąjį Prasidėjimą paskelbimui buvo kone vieningai pritarta katalikiškajame pasaulyje. Išlikusioje neoficialioje statistikoje nurodoma, kad iš 603 į Popiežiaus užklausimą atsiliepusių vyskupų 546, be jokių dvejonių, visiškai sutiko dėl dogmos paskelbimo. Iš likusiųjų tik penki nurodė, kad minėtas mokymas būtų iškilmingai apibrėžtas dogmos pavidalu, o kiti tik reiškė abejones, ar šiam žingsniui yra palankus metas. Ir štai 1854 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus IX savo paskelbtoje bulėje „Ineffabilis Deus“ iškilmingai patvirtino tikėjimo tiesą, kad Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmosios prasidėjimo akimirkos ypatinga Visagalio Dievo malone ir privilegija dėl žmonijos Atpirkėjo Jėzaus Kristaus nuopelnų buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir nė kiek jos nesutepta.

Tarp daugelio Senojo ir Naujojo Testamento šaltinių, kuriais popiežius Pijus IX rėmėsi skelbdamas Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, ryškiausias yra Evangelijoje pagal Luką pateiktas pasakojimas apie apreiškimą Marijai. Angelo Gabrieliaus pasveikinimas Marijai – „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi“ (Lk 1,28) – yra aiškiausias liudijimas apie jos išskirtinį šventumą ir laisvumą nuo nuodėmės. Tik šitaip Nazareto Mergelė laisvu sutikimu galėjo įvykdyti nepaprastai dosnų ir atsakingą Išganytojo Motinos vaidmenį, tapdama Jo artimiausia bendrininke kelyje nuo Įsikūnijimo iki Kryžiaus mirties. Savotišką paskelbtosios tikėjimo tiesos patvirtinimą pateikė ir pati Švč. Mergelė Marija, kai ji po ketverių metų, 1858-aisiais, apsireiškusi Lurdo apylinkėse šv. Bernadetai save įvardijo žodžiais: „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas“.

Popiežiškųjų svarstymų reikšmė

Pastaruosius dešimtmečius Katalikų Bažnyčią valdę popiežiai savo mokyme taip pat rodė išskirtinę pagarbą tikėjimo tiesai, kalbančiai apie Dievo Motinos Nekaltąjį Prasidėjimą. Popiežius Pijus XII dogmos šimtųjų metinių proga 1953-1954 metus Katalikų Bažnyčioje buvo paskelbęs Marijos metais. Tam tikslui išleistoje enciklikoje „Fulgens Corona“ jis rašė, kad yra visiškai akivaizdu, jog Švč. Mergelė Marija „yra vienintelė tarp visų šventų vyrų ir moterų, kurios atžvilgiu nuodėmės klausimas net negali būti keliamas, ir kad ji buvo gavusi šią išskirtinę privilegiją, kuri daugiau niekam nebuvo suteikta, nes Švč. M.Marija buvo rengiama Dievo Motinos kilniajam vaidmeniui“.

1974 metais, minint Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo 120-ąsias metines, popiežius Paulius VI toje iškilmėje kalbėjo: „Šiandien mes esame kupini nuostabos ir kartu didžiosios laimės: vienintelis kūrinys, tik vienintelis, bet vienas iš mūsų, kuris turėjo tapti Dievo Motina, buvo Kristaus atpirkta išankstiniu laiku, atstatant jos pirmapradį tobulumą, būdingą ir kilnų; kūrinys, kuris buvo „malonėmis apdovanotas“, moteris, „palaiminta tarp visų moterų“. Jos vardas yra Marija“. Popiežius kvietė moderniųjų laikų katalikus, „nuliūdintus ir sutrikdytus psichoanalitinių tyrimų“, aiškinančių apie žmogiškosios prigimties „neištaisomą suteršimą“, atstatyti „pasitikėjimą nekaltumo samprata ir viltį dėl mūsų būties tobulo tyrumo“. Ir būtent Marijos stebuklas padeda mums atnaujinti supratimą, kad mes esame Dievo veikimo tobuli kūriniai, iš kurių „Marija yra nepaliestas ir tyriausias pavyzdys“.

Taip pat kupina pasitikėjimo ir vilties buvo ir popiežiaus Jono Pauliaus II kontempliacija šių metų gruodžio 8-ąją celebruojant 150-ąjį kartą Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo tikėjimo tiesos iškilmę. Marija nuo pat prasidėjimo akimirkos jau buvo savo Sūnaus išganyta, ir joje matome visų mūsų išganymo išsipildymą, matome tai, ko trokšta ir ko siekia visa Bažnyčia, matome visų mūsų likimą, svarstė Šventasis Tėvas aukotų šv. Mišių homilijoje. Taigi Mariją galima vadinti eschatologine visos Bažnyčios ikona. Savo Nekaltuoju Prasidėjimu ir savo pritarimu Dievo valiai, savuoju „tebūnie“, ištartu Dievo pasiuntiniui Įsikūnijimo akimirką, Marija tapo savojo Sūnaus misijos bendrininke. Josios sutikimu visai žmonijai atsivėrė išsivadavimo perspektyva, išsivadavimo ne iš istorijos, bet istorijoje.

„Tau, Nekaltai Pradėtoji Mergele, kuriai Dievo skirta būti aukščiau visų kūrinių malonės perteikėja ir šventumo pavyzdžiu Jo žmonėms, šią dieną aš ypatingu būdu atnaujintai pavedu visą Bažnyčią, – kalbėjo popiežius Jonas Paulius II. – Vesk savo vaikus tikėjimo piligrimystėje, darydama juos dar labiau klusnius ir ištikimus Dievo Žodžiui“.

© 2004 "XXI amžius"