|
Prasmingas Išganytojo laukimas
Kas perskaitys ar išgirs pirmąjį ketvirtojo Advento sekmadienio Evangelijos sakinį: Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai (Mt 1, 18), tegul nepagalvoja, kad Katalikų Bažnyčios hierarchai kokiu nors juridiniu dekretu (skubos tvarka) yra priėmę kažkokį naują potvarkį, kuris neva rekomenduoja (jei tik kas nors pageidauja) pradėti švęsti Kalėdas ne gruodžio 25 ąją, o, pavyzdžiui, savaite anksčiau.
Ne, šito nesulauksime, nors kai kas (matydamas ant įvairių įstaigų sienų ir jų viduje švytinčias lempučių girliandas ir per Adventą prisiklausęs kalėdinių dainų) galbūt sau imtų ir ištartų: Ko gi ta Bažnyčia laukia? Pati skelbia Kalėdų šventę, o kažkaip liūdnai jai rengiasi. Be abejo, taip galėtų byloti tik labai retai į bažnyčią koją įkeliantis pilietis.
Jeigu kai kurie mažai krikščionių tikėjimą pažįstantys asmenys pasiryžtų dažniau lankytis sekmadienio šv. Mišių aukos šventime (ypač prieš Kalėdas ir Velykas), tada tai, ką jie bažnyčiose išvystų, juos turėtų nors truputį nustebinti ir paskatinti giliau susimąstyti: kodėl net ir šiuolaikiniai jaunuoliai (tiesa, jų nelabai daug) per daug nesivaržydami stovi prie klausyklų ir laukia savo eilės, kada galės Dievui (per kunigą) atvirai išpažinti visus savo suklydimus.
O štai retkarčiais (po Atgailos sakramento malonių priėmimo) penitento skruostais nuriedančios džiaugsmo ašaros yra ne tik pačiam kunigui išpažinčių klausytojui tam tikra dovana už jo nuoširdų tarpininkavimą tarp Viešpaties ir atgailautojo, kuris tvirtai pasiryžo Dievui padedant taisytis, bet tai taip pat tikras atjauninančios žmogaus dvasią dieviškos malonės veikimo įrodymas ir pavyzdys, liudijantis, kad ir visiems tikėjimo skeptikams neužvertos (susitaikymo su savimi, savo artimu ir pačiu Išganytoju) durys.
Iš tiesų kas pagaliau pasiryžta ir pro jas žengia (net ir po daugelio metų) nors vieną iš pradžių nedrąsų žingsnelį, tuomet toks žmogus, kartą per Susitaikymo ir Eucharistijos sakramentų priėmimą patyręs, kad nuo jo širdies ne tik nuslinko įvairių nuodėmių nemažas kalnelis, bet jam užtekėjo ramybės ir naujo vidinio gyvenimo saulė, manau, daugiau nebeturės progos skųstis: man Bažnyčia panaši į rūškano veido pelenę.
Taigi per dar kelias šio Advento dienas, ilgiausiais metų vakarais, maldingai palinkę prie knygos ar straipsnio tekstų, kurių žodžiai mūsų sieloms yra niekuo kitu nepakeičiamas krikščioniškas penas, ryžkimės dar uoliau atlikti įvairius artimo meilės darbus aplinkiniams, idant visas mūsų gyvenimas teiktų didesnę garbę gimstančiam pasaulio Gelbėtojui.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2004 "XXI amžius"
|