Atnaujintas 2004 gruodžio 17 d.
Nr.95
(1298)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Parapijos bendruomenė

Palangos klebonas
kan. dr. Algis Genutis

Iš kairės: klebonas
kan. dr. Algis Genutis,
vikaras kun. Mindaugas
Šlaustas, tikybos mokytoja
Inesa Baužaitė, programos
„Atgaivink“ koordinatorė
Aldona Šeduikienė,
tikybos mokytoja Emilija
Aleknavičienė, tikybos
mokytoja Emilija Šeirienė

Palangos Švč. M.Marijos
Ėmimo į dangų bažnyčia

„Ar didėja tavo atsakomybės jausmas už savo Bažnyčią, savo vyskupiją, savo parapiją ir jos gyvastingumą?“

Kun. Tadeušas Dajčeris,
į daugelį Europos kalbų išverstos knygos „Tikėjimo įžvalgos“ autorius

Palangos architektūros svarbiausias akcentas yra Švč. M.Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, kurios bokšto smailė matyti iš tolimų apylinkių. Anot čia dirbusio vieno klebono, Palangos tikintieji yra pavyzdingi, dosnūs, nuoširdžiai myli savo bažnyčią. Parapija ypatinga – gausūs vasarotojai į šventovę užsuka ne tik pasižvalgyti, stabtelėti prie jos statytojo dekano klebono prelato Juozapo Šniukštos (1864-1949) kapo, esančio šventoriuje, bet ir pasimelsti. Net ir šiokiadieniais, žiemą ir vasarą, per šv. Mišias čia pilna žmonių. Atidesnis bažnyčios lankytojas pastebi, kad kas vakarą, pasibaigus šv. Mišioms, būreliai palangiškių, vaikų ir suaugusiųjų skuba į parapijos namus…

Padedant klebonui kan. dr. Algiui Genučiui, vieną popietę grupelė šių žmonių, susėdę už apvalaus stalo, pasidalijo savo patirtimi ir mintimis apie parapijos bendruomenę.

Klebonas kan. dr. Algis GENUTIS. Parapija yra vyskupijai priklausančios tikinčiųjų bendruomenės ląstelė. Jai vadovauja vyskupo paskirtas klebonas, kuriam padeda vikaras ir kiti parapijoje reziduojantys kunigai. Tačiau vieni kunigai visos parapijos veiklos aprėpti negali. Jiems į pagalbą privalo ateiti Bažnyčiai pasiaukoję pasauliečiai: pastoracinės tarybos nariai, tikybos mokytojai, bažnytinių organizacijų vadovai, maldos grupelių koordinatoriai. Tie pasauliečiai ir sudaro artimiausią bendradarbių bei pagalbininkų ratą.

Apaštalų darbų knygoje skaitome, jog pirmųjų krikščionių bendruomenėje visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Tai idealios krikščioniškos bendruomenės modelis, į kurį turėtų lygiuotis mūsų parapijos. Suvokiame, jog mūsų parapijų bendruomenės privalo dar daug pasidarbuoti, kad paaugtų ir tobulėtų tikėjime, meilėje bei tarpusavio bendrystėje. Vien tiesioginiu sielovadiniu darbu, kaip, pavyzdžiui, sakramentų teikimu, šio tikslo nepasieksi. Reikia siekti, kad žmonės prie parapijos burtųsi ir tarpusavyje bendrautų. Bendraudami parapijiečiai privalo mokytis savo gyvenimą tvarkyti pagal Evangelijos mokslą, bendrai melstis, domėtis parapijos gyvenimu, jausti savo atsakomybę už jos ateitį. Taip bendruomenė dvasiškai auga ir stiprėja.

Kiekviena parapija yra savita. Tuos savitumus reikia įvertinti ir jiems skirti deramą dėmesį. Pavyzdžiui, Palangoje yra aktuali kurortinė sielovada. Visais metų laikais, o ypač vasarą, čia susirenka labai daug žmonių iš įvairių Lietuvos vietovių. Didelė jų dalis dalyvauja bažnyčioje vykstančiose pamaldose ar šiaip susikaupę meldžiasi kitu metu. Daug žmonių, ypač labiau išsilavinusių, pageidauja, kad bažnyčioje vyktų sakralinės muzikos koncertai. Bandoma šį pageidavimą išpildyti.

Parapijos bendruomeniškumo puoselėjimo ir jos aktyvinimo procese didelį darbą atlieka katalikiškos organizacijos, žinoma, jei jos yra kiek aktyvesnės ir išties reiškiasi bendruomenės gyvenime. Deja, daugelyje parapijų jos yra silpnokos, o kai kuriose, aktyvių narių dėka, atlieka nemažą darbą parapijos bendruomenės stiprinimo labui. Mūsų parapijoje gražiai reiškiasi ateitininkai, Eucharistijos bičiuliai, Marijos legiono nariai, gyvojo rožinio maldos puoselėtojai. Didelį darbą atlieka katechetai, palaikydami jaunimą ir skatindami gražias jų iniciatyvas.

Palangoje yra daug bažnyčiai pasiaukojusių, norinčių jai padėti žmonių. Su jais mes, kunigai, bendraujame, stengiamės įsiklausyti vieni į kitus ir iniciatyvius žmones pamažu įtraukti į parapijos veiklą.

Vikaras kun. Mindaugas ŠLAUSTAS, dekanato katalikiškų grupelių jaunimo koordinatorius, Palangos šv. Teresėlės ateitininkų kuopos dvasios tėvas. Dauguma jaunimo bažnyčią įsivaizduoja kaip pastatą, kuriame tyliai kalbami poterėliai. Toks susiformavęs stereotipas yra kliūtis pritraukti jaunimą prie bažnyčios. Tokį stereotipą reikia keisti, tačiau atsisakant draudimų, kantriai dirbant. Bažnyčia jaunimo laukia; parapijos namai taip pat laukia. Čia galima jaustis kaip namie: pabūti per laisvą pamoką, išgerti arbatos, atsipalaiduoti nuo įvairių stresų…

Kurį laiką Klaipėdos mokyklose dėsčiau tikybą. Pusę metų teko kantriai dirbti, kad mokiniai suvoktų, kas yra tikyba, kad pradėtų keistis, išdrįstų patarnauti šv. Mišioms, skaitytų skaitinius, kad įsitikintų, jog tikėjimas padeda išlaikyti teisingą požiūrį, formuojant dvasines vertybes. Mokiniams didelį įspūdį paliko trijų dienų ekskursija po bažnyčias ir vienuolynus. Palendrių benediktinų vienuolyne reikėjo laikytis tylos. Linkę triukšmauti paaugliai čia tylėjo. Jie patys keldavosi labai anksti ir dalyvaudavo šeštą valandą aukojamose šv. Mišiose. Ir jokių problemų nebuvo. Daug lemia draugiška aplinka, pasitikėjimas vienų kitais.

Palangoje puikūs ateitininkai.

Emilija ALEKNAVIČIENĖ, tikybos mokytoja, buvusi ateitininkų kuopos globėja. Kartą per savaitę ateitininkai renkasi pokalbiui: analizuojame principus, aptariame bendrus reikalus ir kt. Merginos labai aktyvios. Gieda per šv. Mišias, noriai įsitraukia į bendrus renginius. Sunkiau sprendžiama problema – dvasios brandinimas. Toks greitas gyvenimo ritmas… Tačiau stengiamės ieškoti gelmės.

Inesa BAUŽAITĖ, tikybos mokytoja, Eucharistijos bičiulių vadovė. Šventasis Tėvas neseniai paskelbė Eucharistijos metus. Todėl mums reikia suburti Eucharistijos bičiulius. Ta kryptimi pradėjau dirbti prieš ketverius metus. Nuo pradinukų išaugo dešimties vaikų branduolys. Dabar jie penktokai, šeštokai. Du kartus per savaitę renkamės parapijos namuose. Pasimeldžiame, pagiedame. Yra specialios maldos. Kasdien jas perskaitome, dvasiškai susijungiame su Eucharistiniu Kristumi. Rašome dienoraštį, kasdien stengiamės padaryti bent vieną gerą darbelį. Taip ugdome sąmoningus krikščionis. Mūsų dvasios tėvas – klebonas kun. A.Genutis, kuris mums daug padeda, pataria, mus globoja.

Emilija ŠEIRIENĖ, tikybos mokytoja. Vien tikybos pamokų katechezei nepakanka. Metinė katechezė pasiteisino. Vaikai įsitraukia į parapijos gyvenimą. Kita vertus, tėvai mano, jog vaikui priėjus Pirmosios Komunijos, gavus Sutvirtinimo sakramentą toliau neverta lankyti tikybos pamokų. Reikalinga tėvų katechezė: tai ilgas, kantrus darbas su suaugusiais žmonėmis. Tai vyksta per tėvų susirinkimus mokyklose, lankant šeimas. Pastebimas parapijos atsinaujinimas. Vyksta religinės muzikos koncertai, religinių giesmių ir poezijos vakarai, kanklių muzikos koncertai, per šv. Mišias atliekamos Mocarto „Mišios“. Parapija bendradarbiauja su Muzikos mokykla.

E. ALEKNAVIČIENĖ. Pastebimas žmonių noras labiau įsitraukti į parapijos gyvenimą. Kartais prieina žmonės ir klausia, kaip tai daryti. Spalį mūsų parapijoje pradėta vykdyti dvasinio atsinaujinimo programa „Atgaivink“. Tai bus ir tėvų katechezė.

Aldona ŠEDUIKIENĖ, programos „Atgaivink“ koordinatorė, taip pat rengianti sužadėtinius šeimai. Programa „Atgaivink“ 1997 metais priimta Lietuvos Vyskupų Konferencijoje ir vykdoma visose Lietuvos vyskupijose. Jos tikslas – nuolat atsinaujinant Šventojoje Dvasioje brandinti tikėjimą, tarpusavio meilę ir uolų tarnavimą bendruomenėje. Melsimės, gilinsimės į Šventąjį Raštą, bursimės į nedideles tikėjimo pasidalijimo grupeles, švęsime sekmadienio šv. Mišias, stengsimės širdimi bei darbais labiau pamilti Dievą ir vieni kitus. Programa trunka pustrečių metų ir vyksta pakopomis po šešias savaites prieš Adventą ir per Gavėnią. Ji turėjo didelį pasisekimą Kretingoje. Praėjus pustrečių metų, žmonės nenorėjo išsiskirstyti. Tarp jų vyravo ir tebevyrauja bendrystės, meilės dvasia.

Su sužadėtiniais dirbu kiekvieną pirmadienį po vakarinių šv. Mišių. Tai katechizacija ir evangelizacija. Katechizacija brandina. Sužadėtiniai nuoširdžiai meldžiasi, atlieka išpažintį. Bandau evangelizuoti. Atsinešu Šventąjį Raštą, kalbamės. Žmonės nepažįsta savo tikėjimo, Kristaus mokslo. Per tuos susitikimus vyksta įkrikščionijimas. Suvokiama meilė ir atsakomybė, gyvybės vertė. Remiuosi Šventuoju Raštu. Pavyksta uždegti. Žmonių širdys nėra surambėjusios. Jie kenčia dvasinių vertybių troškulį ir džiaugiasi, kad gali atsigerti. Esame ištikimi Šventojo Tėvo paraginimui: „Irtis į gilumą“. Matau šio darbo prasmę.

Juozas BARŠTYS, gydytojas, Marijos legiono prezidiumo sekretorius, aktyvus narys. Marijos legionas Palangoje buvo įsteigtas prieš pusketvirtų metų. Iš karto pradėjome darbą. Nutarėme aplankyti visas Palangos miesto šeimas. Einame dviese. Ateiname, prisistatome, pasakome, kad tam darbui esame palaiminti klebono. Žmonės mus sutinka nevienodai. Pasitaiko, kad net neatidaro durų. Būna, kai sutinka šaltai. Kai įteikiame dovanėles – medaliuką ir jo prasmę paaiškinantį lankstinuko tekstą, knygelę apie šv. Mišių auką, jų prasmę ir vertę, paveikslėlį su šv. Kazimiero atvaizdu ir malda, žmonės suklūsta, jų širdys ima minkštėti. Dovanėlę mielai priima. Pasiūlome kalbėti rožinį ir „Marijos legiono tessera“. Dažniau tai daryti sutinka vyresnio amžiaus žmonės. Tačiau atsiranda ir jaunimo, norinčio užpildyti dvasinę tuštumą. Dabar turime per šešis šimtus maldos pagalbininkų. Atrandame nepriėmusių Santuokos sakramento šeimų tėvų, nors tam didelių kliūčių nėra. Tose šeimose lankomės daug kartų, kalbamės, aiškinamės ne tik šio sakramento, bet ir išpažinties, Komunijos prasmę. Atrandame žmonių daug metų nebuvusių išpažinties. Pasirodo, paveikti gandų, žmonės užkietino širdis. Lankome Globos namuose gyvenančius žmones, taip pat besigydančius ligoninėje. Pasitaiko neįtikėtinų dalykų. Sunkiai sergantis girtuoklis prieina išpažinties, priima Švenčiausiąjį Sakramentą, pasijunta laimingas, džiaugiasi, mums dėkoja ir susitaikęs su Dievu iškeliauja Amžinybėn.

Nuo pat savo darbo pradžios mieste pajutome dvasinį sujudimą. Daugiau žmonių ateina į bažnyčią rudenį ir žiemą (vasarą ir taip visada gausu žmonių) - nors ir nebėra poilsiautojų, mūsų bažnyčia būna pilna.

Kiekvieną antradienį renkamės į parapijos namus. Meldžiamės, aptariame per savaitę nuveiktus darbus. Džiaugiamės nuolat matydami kleboną – mūsų dvasios vadą. Jis mus myli ir globoja, padeda, laimina mus ir mūsų darbus. Visi kartu meldžiamės.

Klebonas kan. A.GENUTIS. Pasauliečių, norinčių darbuotis Bažnyčiai, Palangoje yra. Vyksta abipusis įsiklausymas.

Kiti kalbėjusieji. Dėkojame klebonui, kad pasitiki mumis, pasauliečiais.

Pokalbių dalyvių mintis užrašė
dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija