Pirmasis puslapis
Istorijos vingiai
Kultūra
Laikas
     ir žmonės
Valstybė
     ir bažnyčia

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Skrydis virš Lekėčių girių

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Karo lakūnas Bronius Sidaravičius (1897-1968)

1928 metais Liepalotuose, prie nusileidusio žvalgybinio lėktuvo. Viduryje matome Petronėlę Sidaravičienę (1866-1938), greta (kairėje, su barzda) vyriausias sūnus inžinierius Juozas Sidaravičius (1888-1969), antras iš dešinės (stovi) kun. dr. Antanas Sidaravičius (1902-1951)

Šiemet sukako 85 metai nuo lemtingųjų Zarasų kautynių, kurios nemaža dalimi nulėmė Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos išlikimą. Šiose kautynėse dalyvavo ir jaunutė Lietuvos karo aviacija, o vienas šių kautynių dalyvių buvo iš Naujųjų Prūsų – Zanavykų kilęs karo lakūnas Bronius Sidaravičius, vėliau pagarsėjęs medicinos mokslų daktaras, profesorius, o 1941 metais – ir laikinosios Lietuvos vyriausybės sveikatos apsaugos viceministras.

Rašinyje pasakojama ne apie karo lakūno B.Sidaravičiaus kovinį skrydį į priešo užnugarį, bet tik apie skrydį, kuris buvo skirtas piloto atsisveikinimui su karo aviacija.

Būsimo transatlantinio lakūno Stepono Dariaus bičiulis, karo lakūnas iš Liepalotų (Šakių aps.) B.Sidaravičius Kauno universiteto Medicinos fakultete 1928 metais įgijo gydytojo diplomą. Ir gyvenimas atsidūrė kryžkelėje: tenka atsisveikinti su karo aviacija, kurioje tarnauta devyneri metai. Tai pačios nuostabiausios jaunystės gyvenimo dienos, praleistos gimtosios Lietuvos padangėje. Ir ne šiaip sau, bet skraidant koviniais lėktuvais, rengiantis ginti kraštą nuo priešų. Taip pat skraidyta viename ekipaže su S.Dariumi, prieš kurį Kauno merginos rausdavo. Žingsniuoja S.Darius su savo žvalgu, karo lakūnu B.Sidaravičiumi Laisvės alėja. Abudu uniformuoti, pasitempę, o merginos tik žvilgčioja ir akių negali atitraukti nuo šių šaunuolių. Tai vis ta Laisvės alėja, tas nepakartojamas Aleksoto aerodromas, iš kurio tiek kartų kilta į padangę. 1919 metų vasaros pabaigoje iš šio aerodromo pirmą kartą Bronius kilo į kovinį skrydį prieš bolševikus. Čia, šio aerodromo pakraštyje, 1920 metų gegužę tragiškai žuvo Broniaus kraštietis, zanavykas, jaunas pilotas Vytautas Rauba, kurio sukurtas karo aviacijos mokyklos diplomato ženklas dar vis tebepuošia Broniaus krūtinę. Vis dėlto artėja valanda, kai Broniui teks atsisveikinti su karo aviacija, palikti ketvirtos oro eskadrilės draugus, mielus zanavykus Vytautą Jablonskį, Joną Liorentą, Antaną Plaušinaitį, Antaną Damijonaitį. Šiek tiek liūdnoka, bet Bronius tvirtai žino, jog šiuo apsisprendimu jis be galo nudžiugina savo mylimą mamutę Petronėlę Sidaravičienę, pagimdžiusią septyniolika vaikų, iš kurių du jos sūnūs 1919 metais savanoriais buvo išlydėti į Lietuvos kariuomenę Lietuvos nepriklausomybės ginti. Abudu Petronėlės vaikai baigė karo mokyklas, abu kovėsi su nuožmiausiu tautos priešu – bolševikais ir tik devyniolikmečiam Jurgiui, 1919 m. rugpjūčio 24 d. rytą pakilusiam į mūšį už Lietuvos laisvę, širdį pervėrė priešo kulka. Karo lakūno B.Sidaravičiaus ausyse suskambėjo mamutės maldaujantys žodžiai: „Broniuk, mesk tą skraidymą. Žinok, jog virpa motinos širdis, kad neprarastų dar vieno savo vaiko“. Tad Bronius žvalgybiniu lėktuvu skrenda į Liepalotus savo mamutei pranešti džiugią naujieną, kad jis - jau diplomuotas gydytojas, kad šis jo skrydis – paskutinis, nes jis atsisveikina su karo aviacija.

Po Broniaus pilotuojamo lėktuvo sparnais – Nemunas, Zapyškis. Prie Skirpstaujos vieškelis Kaunas-Šakiai kyla į statų Nemuno šlaitą. Kelias toks artimas ir pažįstamas. Kiek kartų juo važiuota, o dabar šis vieškelis – orientyras skrendant į Liepalotus, į gimtinę, pas savo mylimą mamutę.

Pažvelgia Bronius į dešinę, į tolstantį Nemuno slėnį, ten atokiau – Altoniškių piliakalnis su giliu Ovos upelio slėniu, o kairėje – girios girios. Čia pat, po lėktuvo sparnais, Ežerėlio link, vingiuojantis Skirpstaujos upelis, per Novos kaimą driekiasi kelias į Griškabūdį ir Naumiestį. Tai jau ir Broniaus gimtoji Zanavykija, kurios pradžia čia, po jo pilotuojamo lėktuvo sparnais, ties Novos kaimu.

Dar kiek tolėliau, Braziūkų link, – ir buvusios Klipkaviškių pievos, kuriose 1863 metų lietuviai sukilėliai, vadovaujami kapitono Andriuškevičiaus, susikovė su reguliarios carinės Rusijos kariuomenės daliniu. Tai dėl krašto laisvės, dėl laisvos Lietuvos žuvo jauni vyrai. Vieni krito čia, Lekėčių žaliose giriose, kiti jau vėliau, 1919-1920 metais, Zarasų ar Giedraičių kautynėse, kuriose ir pačiam lakūnui teko dalyvauti. Tautos laisvė paženklinta ne tik Sidaravičių giminės, bet ir šiose neaprėpiamose giriose įsikūrusių kaimelių buvusių savanorių krauju, kurie 1919 metais ėjo ginti savo tėvų ir protėvių žemės. Ir šį jų ryžtą pajunti, kai pakyli iki debesų, kai po tavo lėktuvo sparnais sutviska melsva Nemuno juosta, girių toliai, miesteliai, bažnytkaimiai, tarpgirių vienkiemiai… Tada tavo širdis suliepsnoja begaline meile gimtinei, gimtosios žemės traukai. Tada tu tarsi matai savo krašto varganus žmones, kurių gyvenimas su kiekviena laisvos Lietuvos diena gerėja.

Tų girių žalumas, gojelių ir slėnių vingrumas, sodybų puošnumas taip ir veria lakūno širdį. „Ir manoji tėviškė labai panaši, tik gal kiek sodybos pastatai didesni, - mąsto pilotas, - nes ten jau laukininkai, o čia – girininkai, kurių sodybėlės nedidukės, pagiriuose tvarkingai išsirikiavusios, tvorelėmis aptvertos, o pastatai pūpso tarsi grybai po pilkšvomis šiaudų kepurėmis…“

Bronius, nenutoldamas nuo vieškelio, artėja prie Kuro kaimo. Pavieškelyje nemaža maumedžių giraitė, kuria važiuodamas į Kauną ne kartą žavėjosi, o iš paukščio skrydžio ši giraitė dar įtaigiau atrodo. „Kaip gerai, kad vokiečiai karo metais nespėjo šio maumedyno iškirsti, - pagalvoja Bronius, - tai ir dabar jis tebepuošia mūsų kraštą“.

Jaučia pilotas, kad skrenda virš savo gero bičiulio, Lietuvos kariuomenės savanorių organizatoriaus karininko Bernardo Tamulaičio gimtinės. Tik kaip ją išskirti iš tokios gausybės išsipuošusių sodybų?

Ten, toliau, jau Juraičių ir Vincentavos smėlingi šilai, o už jų - Lekėčiai. Žino Bronius, jog lekėtiškiai sumanė Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti statyti didžiulį paminklą, o šiuo metu jis kaip tik ir statomas. Ir suka pilotas vairalazdę dešinėn. Lėktuvas paklūsta Broniaus valiai ir jau skrieja virš nedidukės Lekėčių bažnytėlės, lekėtiškių smėlio kalnelio. Tik jis tuomet dar nenujautė, jog po trijų dešimtmečių su savo artimaisiais stovės čia, Lekėčių kapinaitėse, prie savo sesutės mokytojos Marcelės Sidaravičiūtės-Laurinaitienės naujai supilto žemės kauburėlio.

Puslankiu apskriejęs Lekėčius, lėktuvas kyla aukštyn ir švelniai skrieja Liekės tarpgiriu Liepalotų link. Dešinėje pilotas nužvelgia žaliomis pušų viršūnėmis pasidabinusį Rūdšilį, už jo - Sirvydai, Pažiegždriai, Juškinės giria, kairėje – Paryžinė, o prie Liekaičio prigludę Mikuckų ir Puskunigių kaimeliai. Štai jau ir Jančiai. Vos pastebimai vinguriuoja Liekė, o toliau - vėl žaliuojanti giria, kurioje prieglobstį suranda septynios Naidynės šešmargių sodybėlės. Už Naidynės ir Rubežkelis – Lukšių valsčiaus girių pradžia, o kartu ir pabaiga, nes Broniaus gimtasis valsčius giriomis pasigirti negali. Praskridus Strankauskus, kairėje neišbrendama Plaktinės pelkė, o Novaraisčio link – Paukščių šilai.

Už Gerdžių pilotas pasuka Sutkų bažnytkaimio link, o po lėktuvo sparnais matyti Akmenynės šilo pakraštys. Toliau – laukai, laukai. Sodybos apsodintos juodalksniais, tad jau be žodžių aišku, jog čia – laukininkai, o prie Siesarties, prie Žąsečio vėjo malūno, - ir Liepalotai.

Žemėdamas tarsi gandras virš Sidaravičynės sklendžia Broniaus pilotuojamas lėktuvas. Sidaravičiai, metę visus darbus, išbėga į kiemą, modami rankomis sveikina lakūną. O šis kraipydamas sparnus nutolsta kiek į vakarus, paskui apsigręžęs ir sparčiai žemėdamas nutupia į dobilieną prie pat savo gimtojo namo…

© 2004 "XXI amžius"