Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Lietuvoje specialistų mažai, todėl prasižengusiems pareigūnams reikia leisti pasitaisyti

Ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotrauka

Elektros ir dujų brangimas neturės didelės įtakos gyventojų išlaidoms - 50 kilovatvalandžių per mėnesį suvartojantys žmonės už elektrą mokės tik 1 litu daugiau, o litą kainuojančios duonos kepalas neturėtų brangti daugiau nei 2-4 centais.

Taip Eltai tvirtino ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas.

Kaip tryliktajai šalies Vyriausybei sekasi žengti pirmuosius darbo žingsnius? Ar gerai sutariate su didžiausia koalicijos partnere – Darbo partija, dėl kurios atstovų gebėjimo valdyti valstybę ir dirbti visų žmonių labui socialdemokratai dažnai nuogąstavo prieš Seimo rinkimus?

Pradėkime nuo rinkimų kampanijos – chronologiškai. Matote, rinkimų kampanijos metu – ir Lietuvoje, ir kitur – daug kas yra kalbama. Šį procesą kartais sunku sureguliuoti. Tačiau yra tam tikros pamatinės idėjos, pamatiniai principai, kuriais vadovaujasi rinkimų kampanijose dalyvaujančios partijos.

Socialdemokratų partija turi savo pagrindus, kuriais vadovaujasi ir vadovausis ateityje. Visada sieksime visuomenės solidarumo ir socialinio teisingumo. Šie pamatiniai principai išlieka, nors pati socialdemokratija transformuojasi ir nėra tokia, kokia ji buvo apyaušryje arba XX amžiaus pradžioje. Socialdemokratija keičiasi kartu su visu pasauliu, jo ekonomika ir visuomenės reikalavimais.

Kai mes kartu su Darbo partija ir kitais koalicijos partneriais pabandėme sukurti bendrą programą, paaiškėjo, kad tai įmanoma padaryti. Nes principiniai klausimai buvo daugmaž toleruojami visų partijų programose. Sudaryti bendrą programą nebuvo labai problemiška.

Šių metų biudžetas įpareigoja Vyriausybę – jis sudarytas taip, kad būtų tenkinami žmonių interesai. Negaliu daryti ilgalaikių išvadų, bet žingsniai, kuriuos žengėme per pirmuosius Vyriausybės posėdžius, rodo, kad ši Vyriausybė puikiausiai gali dirbti. Sugebame priimti bendrus sprendimus.

Padirbėsime pusę metų, metus, ir galbūt susidursime su didelėmis problemomis, kurios gali iššaukti nuomonių skirtumus. Tačiau bandysime ieškoti bendrų vardiklių. Pirmiausia turiu omenyje mūsų pasirengimą įvesti eurą. Savo svarba tai prilygsta mūsų narystei Europos Sąjungoje (ES). 2007 metų sauso 1 dieną vieni iš pirmųjų ES naujokų įsivestume eurą.

Neabejoju, kad euro įvedimas smarkiai padidins investicijas, pakels pasitikėjimo Lietuva reitingą, pagyvins ekonomiką, pirmiausia – eksportą.

Kaip įvertintumėte bendradarbiavimą su Darbo partija pagal 10 balų skalę?

Kad ir kokią skalę taikyčiau, negaliu nieko konkretaus pasakyti, kadangi dar nesame išbandę savo bendradarbiavimo. Kol kas nematau jokių požymių, kurie šitam bendradarbiavimui galėtų trukdyti. Kad drąsiau kalbėtume ir vertintume balais, reikėtų palaukti dar kokį pusmetį.

Netrukus priimsime vadinamąją konvergencijos – 3 metų Vyriausybės veiklos programą. Joje bus išdėstyta finansinė, ekonominė, socialinė politika, kurią oficialiai pristatome ES. Šitas dokumentas parodys Europos Komisijos specialistams, kokia bus Lietuvos Vyriausybės veikla iki 2007 metų imtinai. Štai kur vyks keturių partijų koalicijos išbandymas. Ar sugebės jos matyti ilgesnio laikotarpio Lietuvos finansinę-ekonominę perspektyvą? Ar bus pasirengusios aktyviai dalyvauti formuojant ES 2007-2013 metų periodo uždavinius?

Finansų ministras siūlė mažinti gyventojų pajamų mokestį ir įvesti papildomą nekilnojamojo turto ir transporto priemonių apmokestinimą. Darbo partija prieštarauja naujų mokesčių įvedimui. Ką ketinate daryti – nusileisti koalicijos partnerių nuomonei?

Negirdėjau, kad Darbo partija prieštarautų. Tačiau tai – atskiras klausimas. O aš asmeniškai esu sakęs ir dabar patvirtinu, kad per sausio mėnesį koalicijos partnerės turės nuodugniai apsvarstyti 2006 metų biudžetą. Kai svarstysime biudžetą, turėsime įvertinti viską: ar gali būti įvesti mokesčiai, ar apsieisime be jų.

Mums 2006 metai bus tam tikras Rubikonas... Gal geriau šio žodžio nevartokime – kai kam jis kelia klaidingų asociacijų, naujoji inteligentija jo tikrosios reikšmės gali nė nežinoti. Taigi 2006 metais turėsime įveikti sunkų finansinį barjerą: Briuselio reikalavimai pagal antrąjį valiutos keitimo modelį numato, jog turėsime išlaikyti labai aukštus finansinės kokybės rodiklius. Todėl 2006 metų biudžeto sudarymas mums bus itin sunkus uždavinys. Ir mokesčių įvedimas nėra Premjero ar finansų ministro kaprizas: tai žingsnis, kurį gali lemti susiklosčiusi padėtis.

Noriu priminti, kad Lietuvoje mokesčiai yra vieni mažiausių Europoje. Tie, kurie sako, kad dideli, smarkiai klysta. Vien todėl, kad mokesčiai tokie maži, mes didiname pelningumą. Praėjusių metų trečiąjį ketvirtį, palyginti su ankstesnių metų trečiuoju ketvirčiu, padidinome pelningumą pusantro karto.

Mūsų valstybės rykštė – vengimas mokėti mokesčius. Jeigu politikai, teisininkai ir analitikai labiau atkreiptų dėmesį į šią aplinkybę, padėtų Vyriausybei ir pirmiausia – visuomenei (juk visuomenei, o ne Vyriausybei reikia tų pinigų), patartų, ką daryti, užuot kritikavę, mes būtume labai dėkingi.

Analitikai seniai siūlo naikinti autorinių sutarčių praktiką.

Tai tik atskiras elementas. Europoje yra vieninga pajamų mokesčių sistema, mes taip pat ją turėtume įsivesti. Pamažu prieisime prie to, bet supraskime – juk tos sistemos Europoje kūrėsi dešimtmečius ir net šimtmečius. O mes norime per porą metų viską padaryti idealiai. Tačiau esama daug veiksnių, kurie trukdo tai padaryti: žmonių reakcija, visuomenės klaidinimas ir nuteikimas prieš valdžią.

Didinamos elektros ir dujų kainos. Dėl to brangs ir maisto prekės. Ar tokia Vyriausybės darbo pradžia neprivers rinkėjų suabejoti socialdemokratinės, socialiai orientuotos valdančiosios koalicijos pažadais rūpintis mažas pajamas gaunančiųjų gerove? Juk kainų skirtumą labiausiai pajus būtent jie.

Ne Vyriausybė mažina arba didina kainas. Už energijos išteklių kainas atsako Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Ji nepavaldi Vyriausybei ir objektyviai vertina padėtį energetikos ūkyje.

Taip, elektra pabrangsta dviem centais. Yra nustatytos „lubos“, o Vyriausybė – dar kartą pabrėžiu – šitame procese nedalyvauja. Tarkime, per mėnesį sunaudojama 50 kilovatvalandžių. Vadinasi, už elektrą mokės 1 litu brangiau. Regis, komentaro nereikia.

Dabar – dėl maisto produktų pabrangimo. Gerai, kad visuomenėje tuo klausimu diskutuojama, kad pasisako ekonomistai. Duonos kepimo, mėsos, pieno pramonėje energetikos ištekliai sudaro labai menką gamybos sąnaudų nuošimtį – iki 5 procentų. Ir jeigu tie 5 procentai pabrango 5 procentais, tai, tarkime, litą kainuojantis duonos kepalas gali pabrangti 2-4 centais.

O kiek Vyriausybė praėjusiais metais gyventojams sumokėjo įvairių išmokų – už žemę, indėlius? Pusę milijardo litų. Dar primenu atlyginimų padidėjimą. Taigi pinigai vis tiek sugrįžta pas žmones. O infliacija Lietuvoje – nedidelė, ačiū Dievui.

Prezidentas Valdas Adamkus kalba apie būtinybę iki 2009 metų Lietuvoje pastatyti trečiąjį branduolinį reaktorių, kad šalis būtų aprūpinta elektros energija bei galėtų ją eksportuoti. Ar pritariate šiai idėjai ir kokias matote galimybes ją įgyvendinti?

Ir aš asmeniškai, ir Vyriausybė pasisako už naujo reaktoriaus statybą. Ieškome būdų, kaip paskelbti tarptautinį tenderį tokios statybos galimybėms nagrinėti. Išsiaiškinsime, ar yra interesas – o interesas turėtų būti tik komercinis. Vieta labai gera – ji, be abejo, 15-20 procentų atpigintų šio projekto įgyvendinimą. Ten gera infrastruktūra, yra specialistų.

Tačiau reikia įvertinti tai, kad naujo bloko statyba kainuotų nuo 4,5 iki 5 milijardų litų. Šiuo atveju nėra prasmės kalbėti apie Lietuvos biudžeto arba ES lėšas. Elektros energijos gamyba, kaip ir batų gamyba, yra komercinis dalykas. Turi būti stabili rinka, pelnas. Vien politiškai šios problemos neišspręsime – turi būti didelis ekonominis interesas.

Prezidentas, regis, yra minėjęs, kad siūlėte jam skirti Juozą Bernatonį valstybės kontrolieriumi. Kodėl būtent J. Bernatonį?

Viena žurnalistė maždaug prieš pusantro mėnesio ar truputį anksčiau paklausė, ar galėtų J. Bernatonis būti paskirtas į šias pareigas. Sakiau, kad galėtų. Čia šaknys, nuo kurių prasidėjo įvairūs gandai. Niekam šiuo klausimu nedariau spaudimo. O jei manęs dar kartą klaus, ar J. Bernatonis tinka šioms pareigoms, atsakysiu: taip, tinka.

Aukšti valstybės pareigūnai brakonieriaudami sulaukia tik papeikimo, sergėdami etikos normas apdovanoja save penkiais tūkstančiais litų ir jaučiasi teisūs, sulaukę pelnytos valstybės vadovų kritikos tvirtai įsikimba posto – pavyzdžiui, ministerijos sekretoriaus – ir laikosi jame nepajudinami. Seimo nariai, kuriems atostogos nepriklauso, smagiai jomis mėgaujasi, o su dosniais verslininkais telefonu sutaria, kaip balsuoti svarstant įstatymus. Kas vyksta?

Vertinu šį reiškinį kaip nepakankamą valstybės ir jos valdymo aparato brandą. Trūksta etikos supratimo. Valstybė – jauna, etikos normos dar nesusiformavo.

Kita vertus, nelabai norėčiau sutikti su formuojama nuomone, kad už menkiausią prasižengimą reikia išvaryti žmogų iš darbo. Juk esame maža tauta, turime nedaug įvairių sričių specialistų. Žmogus gali vieną kartą paslysti. Bet nejau mes, katalikiškai išauklėta tauta, būtinai turime reikalauti „kraujo“? Jei žmogus padarė klaidą, leiskime jam pasitaisyti. Mūsų įstatymai numato pastabas, įspėjimus, papeikimus. Jei matote, kad pareigūnas piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi antrą, trečią kartą, tai atleidžiate jį iš darbo. Bet jeigu žmogus vieną kartą paslydo – lipo laiptais, paslydo ir nusilaužė koją, – reikia suprasti: gyvenime atsitinka ir taip, ką padarysi. Na, būna atvejų, kai žmogus ne koją nusilaužia, o paima daugiau nei jam priklauso. Nors gal jam ir priklauso, tik etiškai žiūrint – ne. Tai moralinės kategorijos, kurios neįrašytos į jokius įstatymus. Perkelti tas moralines kategorijas į ypatingo kategoriškumo aplinką yra šiek tiek per drąsu. Leiskime žmonėms augti, tobulėti, taisytis. Tą patį, kai kalbama apie jauno žmogaus moralės principų suformavimą, byloja ir katalikybės dogmos. Negalima neleisti žmogui pasitaisyti.

Premjere, vyriausiasis tarnybinės etikos sargas, dosniai pasiskyręs sau penkis tūkstančius litų, anaiptol nesijaučia paslydęs ir nusilaužęs koją arba pažeidęs etikos normas. Jis jaučiasi teisus. Jo manymu, slysta apie jo „premiją“ rašantys žurnalistai.

Nežinau, nekomentuoju, tai – ne mano institucija. Tegul komentuoja tie, kuriems priklauso. Nesiimu komentuoti visų tokių atvejų ir nemanau, kad turėčiau tai daryti.

Politologai ir politikos apžvalgininkai vis svarsto ir iki šiol nemato, kas Socialdemokratų partijoje savo autoritetu galėtų prilygti A.Brazausko autoritetui bei ateityje perimti partijos vairą. Gal padėtumėte politikos tyrinėtojams ir įvardytumėte LSDP lyderiui būtiniausių savybių turinčius, labiausiai į šias pareigas tinkamus partiečius?

Užjaučiu tuos, kurie taip smarkiai išgyvena. Nemanau, kad jiems reikėtų taip tuo klausimu rūpintis. Gyvenime tokius dalykus labai sunku prognozuoti. Įvykių raida koreguoja įvairius išankstinius nusiteikimus. Turi būti diskusija partijos skyriuose, taryboje, aš asmeniškai dabar neturėčiau kreiptis su pareiškimais. Niekur neskubame, niekas mūsų neveja, partija yra iš dalies atsakinga, užimdama nemažai svarbių postų valdžios institucijose. Todėl skubių pasikeitimų neplanuojame.

Ar neatmestina galimybė, kad Socialdemokratų partijos pirmininku ateityje taps Artūras Paulauskas?

Šito dalyko visiškai nekomentuoju. Tai kažkieno išgalvotas klausimas. Jis nebuvo svarstomas mūsų partijoje. Esu komandos žmogus ir – kadangi šio klausimo partija nesvarstė – negaliu reikšti savo nuomonės ir sakyti, jog tai – vienintelis galimas sprendimas. Primesti savo nuomonės tikrai nesu pasiryžęs.

Vadinasi, A. Paulausko kandidatūra – vienas iš tikrai galimų sprendimų?

Sprendimų gali būti tūkstančiai. Na, gal ne tūkstančiai, o šimtai. Tik prašyčiau nerašyti: „nepaneigė, jog A. Paulauskas gali tapti pirmininku“.

Nerašysime. Ačiū už pokalbį, Premjere.

Kalbėjosi Vladimiras Laučius

© 2004 "XXI amžius"