Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena

Viltė

Petras GIRDZIJAUSKAS

Barikados prie Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausį

Mes budėjome ir saugojome Laisvės daigą, kuris vadinosi Aukščiausioji Taryba. Tokia ji tapo mūsų visų valia. Mūsų ryžtas išsaugoti ją buvo begalinis. Buvo ir kiti – okupantai. Nuo tankų ir sutelktų bolševikinių ordų buvo perpildytas karinis Šiaurės miestelis. Vilniaus gatvėse nuolat žlegėjo tankų vikšrai, aidėjo šūviai, grasinamai žiojėjo patrankų vamzdžiai. Buvo ir treti – kolaborantai, nuolat šnipinėję mus ir talkinę okupantams.

Mūsų darbovietė buvo šalia Laisvės daigo. Skyrė tik upė ir žalia pievutė. Išgirdę pavojaus signalą, po kelių minučių stodavom sargybon. Tai buvo ryžto ir vilties metas.

Tankas riaumojo rėpliodamas po kiemą. Jo visi prožektoriai švaistė į namų langus. Vienas jų šviesos šluotą buvo „įrėmęs“ į Vyturių buto langus. Marti Daiva vaitojo saugodama taip sunkiai nešiojamą vaisių. Ėjo iš vieno kambario į kitą, paskui į virtuvę, vonią, tačiau visur lydėjo tos pragaro mašinos gausmas, visur plieskė akinanti šviesa. Nebuvo slėptuvės nuo to siaubingo ūžesio, džeržgimo ir plieskiančio prožektoriaus. Ji sustodavo, šiek tiek aprimdavo, kai po krūtine pajudėdavo būsimasis ar būsimoji – visa viltis, visa ateitis. Tankas Ateities gatvę ardė vikšrais, geidė palikti be Ateities ir Vilties.

Mes dirbome ir budėjome, nes parlamento pulsą girdėjome per radiją. Pats Prezidentas mus pakvietė skubiai ateiti ir krūtinėmis užstoti Laisvės daigą, Lietuvos širdį. Skubėjome visi, metę kompiuterius ir braižymo lentas. Pakeliui sagstydamiesi striukes, pasitaisydami šalikus. Buvo sausis, jis vertė mus šilčiau apsirengti, nors jautėme, kad bus karšta. Per Neries tiltą skubėjo dar keliolika žmonių, o nuo instituto tęsėsi nesibaigianti vora. Visi buvo tylūs, susikaupę, tik retkarčiais persimesdavo žodžiu kitu. Aukščiausiosios Tarybos kiemelis buvo pilnas įtūžusių žmogystų, besikeikiančių slaviškai, niekinančių savo motinas, matyt, įsitikinusių, kad ir kitų tautų moterys prigimdys tokių kaip jie. Nuo jų sklido alkoholio tvaikas. Minia veržėsi prie durų stengdamasi pakliūti vidun. Duris gynė negausus drąsuolių būrelis.

Mūsų vora priartėjo iš vakarinio šono. Mes matėme, kaip sunkiai grumiasi drąsuoliai ir jų jėgos senka:

– Sudvejinti gretas, – sukomandavo mūsiškis Vytautas, – nenutrūkstama vora lėtai paskui mane.

Vyrai ir moterys spraudėsi tarp slavų ir sienos: stumdomi, spardomi, draskomi, kartais gaudami ir gelžgaliais, kuriais okupantai buvo apsirūpinę.

– Ne tolkai, moji rebra treščiat! (Nestumk, mano šonkauliai braška!), – šaukė prieš mane pakliuvęs slavas.

– Negaliu padėti, mane neša į priekį, – gelbėkis pats.

Kartu su aimana išsprūsta slaviškas keiksmažodis. Žmogysta muistosi, bet traukiasi, nes mano krumpliai remia jo traškančius šonkaulius. Tiesiog prieš mus būrys slavų įsiveržia į vidų, bet greit su karšto vandens ir garų tumulais išsiverčia pro duris atgal, o paskui juos – ir karšto vandens čiurkšlės. Slavai atšlyja. O mes – čia pat, mūsų gretos užstoja duris, tuoj pat užima mūsiškiai laisvesnį plotą. Ir mes gauname karšto vandens. Tiek to, ir sausį ištversime šlapi. Tokia mūsų revoliucija: nei peilių, nei durklų, nei strypų. Tik karštas vanduo ir traškantys šonkauliai. Kiemelyje mūsiškių daug, mes ryžtingi, mes turime tikslą. Žūtbūt apsaugoti Laisvės daigą, žūtbūt išstumti nepadorią minią iš kiemelio. Ir mums sekasi, nes mūsiškių išplūsta visa minia. Jie pamažu traukiasi. Suskamba net daina:

Neprašyti svečiai –

Supratot ateit, supraskit išeit.

Mes pasijutome visuomene – pilietine visuomene, pajautusia ir supratusia, kad atėjo laikas nusimesti okupacijos pančius ir vėl atgauti laisvę. Mes neturėjome ginklų tankams ir bolševikų ordoms atremti. Mes turėjome tikslą, mes jautėme, kad laisvė čia pat, kad ją galėsime pasiekti sutelkta dvasios stiprybe – visų pastangomis.

Tankas, riaumodamas ir žlegėdamas, atsirasdavo vis toje pačioje Ateities gatvės vietoje. Žmonės negalėjo suprasti, kodėl jis riaumoja, mosuoja griausmingos patrankos žiotimis, švaisto į namų langus galingais prožektoriais. Kodėl kelia siaubą vaikams ir seneliams, gąsdina suaugusiuosius? Jis buvo užsidaręs. Nesimatė jame nė prie jo nei kareivio, nei karininko. Tai buvo grėsmingas žvyruotas plieno luitas, žiojėjantis galinga patranka ir plieskiančiais prožektoriais.

Vyturienė pasirengė sutikti tanko ataką: užsidangstė langus storomis antklodėmis. Tačiau nuo jo riaumojimo ir vikšrų žlegesio neužsidengsi. Buvo dar baisiau, nes atrodė, kad štai atžlega ir pervažiuos kiaurai namą. Kaip tada išsaugoti ateitį? Viltį? Netikėtai tankas sustoja, nutyla motoro gausmas. Vyturienei palengvėja. Ta tyla keista, netikra. Prabilęs galingas ruporas skelbia: „Demokratinių jėgų kongresas sudarė nacionalinio gelbėjimo komitetą“. Daivai šis balsas pažįstamas – jį girdėdavo skambant iš tribūnų, kai universiteto vergiškos kolonos per Spalį ir Gegužę buvo varomos pro tribūnas prie konservatorijos. Nors ir galingas ruporas, skambėjo netikra gaida.

– Išgirsk, sūneli, dukryte, – tai melas, tai kolaboranto išmonė, – kreipėsi į ateinantįjį Daiva.

Mes nedirbome. Iš pat ryto užsukdavome į institutą susiskaičiuoti, įsitikinti, ar visi sveiki, ar nepateko kuris po tanko ar tanketės vikšrais, ar nekliudė okupanto kulka. Nuo ryto per dieną, kol gali panešti kojos, mes žingsniuojame apie Aukščiausiąją Tarybą. Neužmirštame ir Ministrų Tarybos. Ir prie jos teko susigrumti su besiveržiančiais civiliais, tik jų visų batai buvo kareiviški. Užstojome duris, nepraleidome. Okupacinė kariuomenė nerimo, metodiškai grobė pastatus: po Krašto apsaugos departamento – Spaudos rūmus. Nepraleido progos pasisavinti Medžiotojų draugijos ginklų. Sustabdė traukinių eismą Vilniuje. Brendo lemtingi įvykiai. Stengėmės jiems užbėgti už akių, nes tapome Sąjūdžio štabo mobilia komanda: šeši žiguliukai ir 60 vyrų – Televizijos bokštas, Spaudos rūmai, Tarptautinė telefono stotis, mūsų centras prie Respublikinės bibliotekos. Mūsų slaptažodis „Broliai“. Kai jis nuaidi, mes renkamės prie šaukiančiojo:

– Broliai, prie Spaudos rūmų!

Po kelių minučių šeši išsipūtę žiguliukai jau ten. Rūmai apsupti tankų ir kovos mašinų su desantininkais. Drąsuolių būriai, apstoję įėjimus, stengiasi neįleisti okupantų į rūmus, Okupantai labai agresyvūs. Mes iriamės per minią arčiau besirungiančiųjų. Visa galva aukštesnis, iš minios išsiskiria mano kurso draugas, Liūtu vadintas. Jis ginčijasi su aukšto rango karininku: pastarasis, netekęs argumentų, griebiasi automato ir remia Liūtui į krūtinę. Mūsų Vytautas staigiu judesiu pakelia automato vamzdį į viršų. Šis sausai sutraška. Nuo pastato fasado pabyra tinkas. Kulkų pėdsakų virtinė kaip liudytojas išliks ilgam. Okupantų nervai neišlaiko: jie šaudo koviniais šoviniais. Yra sužeistų. Mes visi budime, nesitraukiame. Jų švinas mūsiškių neišgąsdina. Neišgąsdino ir Liūto, nors jo gyvybę tik ką išgelbėta. Liūto galva pastebima virš minios.

Ateina savaitgalis. Atskuba žmonių iš visos Lietuvos: iš miestų ir miestelių, iš kaimų ir nuošalėje išlikusių vienkiemių. Visus miestus ir vietoves bevardijant išeitų ilga nuobodi litanija. O ką jau kalbėti apie žmones. Jų dešimtys, tūkstančiai. Todėl ir kalbame apie žmones iš visos Lietuvos. Mes jų sulaukėme prie Aukščiausiosios Tarybos, Televizijos komiteto, Televizijos bokšto, Telefono centrinės ir kitų saugomų objektų. Broliai, nusiplūkę per savaitę, gali pailsėti, nes pamaina gausi ir patikima. Sekmadienio pavakare jų dauguma išskubės į namus. Broliai vėl stos sargybon.

Įėjęs atsisėdau ant sofos, ir nuovargis nuvarė nebūtin. Sapnuoju zyziantį uodą. Vis negaliu jo nuvyti. Pabundu. Telefonas skamba be perstojo.

– Kur tu, kodėl neatsiliepi? – ragelyje Sabinos balsas tarpmiestiniu ryšiu iš Marijampolės.

– Seneli, kodėl užgesinai televizorių ir kodėl šaudai? – girdžiu keturmečio vaikaičio Juliaus balsą.

Nuovargis ir miegas dingsta. Prišoku prie šiaurinio lango. Televizijos bokštas – kaip ant delno. Tik jo pusėje dunksi duslūs patrankų šūviai, trata automatai, šviečiančiom kulkom šaudo televizijos centro link, o iš ten tokiom pat atgal.

– Bėgu prie Aukščiausiosios Tarybos, – sušvokščiu į ragelį Sabinai ir vaikaičiui.

– Būk namuose, sau... – dedu ragelį ir ieškaus striukės.

Mes televizijos galime ir neturėti, bet Lietuvos širdį reikia apginti. Nežinau, kaip aš ją ginsiu prieš tankus ir automatų papliūpas, bet žinau, kad ir aš turiu būti ten, ir mūsiškių turi būti labai daug. Tankai važinėja gatvėmis, iš visų pusių. Iš visų pusių žmonių minios. Patyrę okupantai budeliai nedrįsta traiškyti tokios minios. Minioje vieni meldžiasi, kiti gieda, dar kiti stiprina barikadas, keikdami okupantus.

* * *

Prie Katedros, Šventaragio slėnyje, išrikiuoti žuvusiųjų karstai. Aplink visa Lietuva. Gedinti, bet pilna ryžto. Priekin žengia Seniūnas ir klausia Lietuvą: „ Ar eisit per Rainių miškelį, Pravieniškes, Panevėžį, jei reikės?“

– Neisim, – atsako Lietuva, – nes mes ten jau buvom. Dabar tą dalią patyrė Loreta. Budeliai pasotinti ir jie iš čia išeis.

– Ar eisit per partizanų žemines, Kalniškių, Virtukų, Paparčių mūšius, jei reikės?

– Neisim, nes tą kelią praėjo mūsų tėvai, kurie dabar žvelgia į mus iš Dangaus. Visi, gulintys karstuose, jų žygdarbius pakartojo. Mūsų Žemė Brolių krauju pasotinta, – atsako Lietuva.

– Ar eisit tremtinių keliais per Ledjūrio šaltį ir Sibiro pūgą, jei reikės?

– Neisim, nes tą kelią praėjo su kitais Igno, čia žuvusiųjų jauniausiojo, motina. Jis – vienturtis, paaukotas už mus visus. Jo nekaltu krauju praplautos pasaulio galingųjų akys. Jie praregi. Katorgą ir smurtą sutramdys, – atsako Lietuva.

– Ar po vergijos eisit Laisvės keliu, nors tai nelengva Golgota?

– Eisim, – atsakė sutartinai. – Mes turime savas kalvarijas ir žinome, kaip tai daryti.

– Jūsų kalvarijos išsprogdintos, ir tas kelias nežinomas. Kas jį suras?

– Mes surasime kelią, atstatysime kalvarijas ir praeisime šį kelią visi.

– Aš paskirsiu Mozę, kad jis jums vadovautų.

– Mums nereikia Mozės, jis svetimas. Mes turime Vytautą. Lietuva amžiais visuomet turėjo Vytautą. Mes su juo einame pasitikti Laisvės Ryto.

– Tepriima šiuos kūnus Lietuvos žemė, – atsigręžęs į juos tarė Seniūnas.

– O jų sielas tepriglaudžia Dievas, – atsakė Lietuva.

Ir jie atgulė amžinosios garbės kalnelin.

Ateities gatvė duobėta. Ją ir toliau drasko tanko vikšrai. Daiva Vyturienė sugriuvo, greit bus motina. Jai padėti skuba „greitoji“, tačiau prieš ją – išdraskyta gatvė ir riaumojantis žvynuotas plieno luitas. Iš liuko išlenda suodinas okupanto veidas ir išsišiepęs žvelgia į užstrigusią „greitukę“. Staigiu judesiu tankai pasisuka ir užpildo žeme mašiną iki lango. Suodžius iš tanko nusikvatoja ir nuvažiuoja tolyn. Pašiurpę medikai išsikrapšto iš žemių krūvos ir su lagaminėliais nuskuba pas gimdyvę.

Šiuo neramiu laiku, kai siautėjo okupantai, pasaulin atėjo gležna mergaitė. Ji iš motinos krūtinės čiulpė neramų pieną ir kėlė triukšmą.

Jos vardas bus Viltė, neramių laikų, Ateities gatvės Viltis. Toks buvo motinos sprendimas.

Bėgo savaitės, ir vieną dieną okupantų tankai paliko Ateities gatvę. Joje įsiviešpatavo ramybė.

Pasaulio galingieji pripažino Lietuvą. Tai suteikė mums didžiulę Viltį.

1992 metų gruodis

Vilnius

© 2004 "XXI amžius"