Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Partizanę pagerbė lietuvių folkloro teatras

Asta Pranevičiūtė

Lietuvos folkloro teatro vadovas režisierius Povilas Mataitis apžvelgia Marytės Štarolytės gyvenimo kelią

Vakaro dalyviai ir svečiai: sėdi (iš kairės) Jonas Čeponis, Marytė Štarolytė, Bronius Juozapaitis, Povilas Mataitis, stovi Ona Voverienė, Albinas Kentra, D. Mataitienė, Jonas Burokas, Folkloro teatro artistai, svečiai iš Panevėžio

Scena iš bylojimų „Ko palinko žilvičiai prie kelio“. Bylotoja Sonata Paliulytė

Kasmet baltas sniegas tyliai krinta ir užklosto žemės žaizdas, paslepia, panardina užmarštin žmonių išgyvenimus, nutrina praeities pėdsakus. Kasmet neišvengiamai tolstame nuo tautą ištikusių pokario tragedijų, vis retesnės to laiko liudininkų gretos.

„Ar skubame, ar suspėsime prisiminti ir pagerbti savo tautos kankinius, kurių kruvinos aukos dėka šiandien turime laisvą Lietuvą? Fiziškai laisvą, tačiau dvasiškai dar pavergtą, kaip, deja, parodė paskutinieji rinkimai į Seimą“, - taip sukaktuvininkę - buvusią partizanę Marytę Štarolytę sveikindamas ir jos gyvenimo kelią apžvelgdamas kalbėjo Lietuvių folkloro teatro vadovas režisierius Povilas Mataitis.

Marytė Štarolytė (tikroji pavardė Štaruolytė) gimė neturtingoje šeimoje 1929 m. lapkričio 22 d. Miško Palivarko vienkiemyje, Krekenavos valsčiuje. Dvejų metukų netekusi motinos, o dešimties – tėvo, Marytė augo jaunesniojo brolio (vėliau partizano, slapyvardžiu Aras) prižiūrima ir globojama. Prasidėjus ginkluotam rezistentų pasipriešinimui, abu broliai, Grigalius ir Leonas, išėjo į mišką pas partizanus. Likusią namuose seserį persekiojo ir tardė NKVD, tad 1949 metais Marytė ryžtingai apsisprendė ir prisijungė prie brolių partizanų.

Paskutiniojo mūšio metu, 1951 m. kovo 14 d., peršautais plaučiais, sužeista ranka Marytė buvo paimta į nelaisvę, o vėliau įkalinta už Poliarinio rato esančiuose Norilsko lageriuose. Čia aktyviai dalyvavo 1953 metų gegužę prasidėjusiame streike. Ištvėrusi dvasinį ir fizinį terorą sovietiniuose gulaguose, po daugelio metų M. Štarolytė grįžo į Lietuvą, ištekėjo, susilaukė vaikų ir vaikaičių. Šiandien, gyvendama „Tremtinių namuose“ Vilniuje, ji aktyviai dalyvauja visuose politinių kalinių ir tremtinių renginiuose. Todėl į minėtuose namuose vykusį jos gražiai sukakčiai skirtą renginį atvyko bičiuliai ir kovų bendražygiai. Marytę sveikino Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prezidiumo pirmininkas dim. kpt. Jonas Čeponis, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos pirmininkas Jonas Burokas, Lietuvos moterų lygos pirmininkė prof. Ona Voverienė, nepailstantis žemaičių partizanas, „Miško brolių“ namų iniciatorius Albinas Kentra, „Tremtinių namų“ direktorius Dalius Bitaitis, bičiuliai, artimieji.

Bene svariausi ir brangiausi buvo bendražygio Vyčio apygardos vado partizano B. Juozapaičio sveikinimo žodžiai. Su šiuo žmogumi kartu dalyvauta paskutiniame mūšyje, kartu iškentėti tardymai ir kalinimai, jo ir kitų, jau žuvusių bičiulių apsuptyje praleistos gražiausios ir prasmingiausios, bet ne visada saulėtos jaunystės dienos. Sukaktuvininkei linkėdamas dar daug nuveikti atgimstančios tėvynės labui, B. Juozapaitis prisiminė svarbiausią pasipriešinimo okupantams bruožą – kovos visuotinumą, begalinį visos tautos atsidavimą. Visi, mylėję tėvynę, neatsakydavo partizanams paramos: valgydino, rengė, slėpė, slaugė sužeistuosius. O juk vien už partizanui paduotą vandens stiklinę grėsė kalėjimas ar Sibiro tremtis. Prisiminti mūšyje žuvę kovos draugai: Leonas Štaruolis, Danielius Krikščiūnas, Jonas Masiokas, Viktoras Mažeika ir kiti. Kaip stinga dabartiniam žmogui, mūsų tautai to visuotinumo, kaip lengvai pamirštame, pasiduodame laiko tėkmės inercijai.

Lietuvių folkloro teatras, norėdamas pagerbti tautos didvyrius ir dar kartą priminti jų pasiaukojimą, parengė bylojimus „Ko palinko žilvičiai prie kelio“. Spektaklyje skambėjo partizanų dainos, buvo pasakojamos miško brolių gyvenimo ir kovų istorijos – taip vėrėsi meniškas ir herojiškas priešinimosi okupacijai paveikslas. Vadovaujami režisieriaus P. Mataičio, teatre dirba aktoriai Sonata Paliulytė, Virginijus Kubilius, dainininkai Janina Armonaitė, Jonas Naktinis, Nijolė Gentvilienė, Algirdas Paluševičius, Domas Kurklietis, Vytautas Vaitiekūnas. Teatro kolektyvas šiuo metu, deja, yra bene vienintelis, profesionaliai ir įtaigiai sugebantis perteikti partizanų kovų istoriją. Bylojimai „Ko palinko žilvičiai prie kelio“ skirti Aukštaitijos partizanų kovoms atminti ir gražiai pratęsia apeiginiais bylojimais „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“ pradėtą Lietuvos partizanų kovų įprasminimo ciklą.

Vilnius

Juozo Valiušaičio nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"