Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Nacionaliniai moralės ypatumai, arba Sekso revoliucijos evoliucija

Dr. Rūta Gajauskaitė,

kriminologė

Stasio Povilaičio piešinys

Gera pradžia – pusė darbo

Mūsų dainuojanti revoliucija nutilo su „Juodojo kaspino“ žvakelių užpūtimu ir prasidėjo kitas, demokratija įvardytas, gyvenimas. Skambią įžangą padarė kermošinis „Laifas“ su alaus skardinėmis prišiukšlintomis gatvėmis, metalo laužo „menų“ Europos parke bei gėjų klubu Mokslo akademijoje... Net visko matę užsieniečiai apstulbo ir nusprendė, kad Lietuvoje – viskas galima, todėl šalies įvertinimą įamžino Prezidentūros apsisiojimu...

Vos tik nurimo V.Tomkaus laiškų triukšmelis, kai ES vėl sukrėtė krikščioniškų vertybių grėsmė Europarlamentui. Seksualinių mažumų šokosi ginti socialistai (DSE) ir vos nesugriovė Ch.M.Barozo karjeros. O kartu ir komisarės iš Lietuvos – D.Grybauskaitės misijos. Buvo išdrįsta ne tik viešai pareikšti apie jos netradicinę seksualinę orientaciją, bet ir išvystyti aštrią diskusiją žiniasklaidoje bei daryti visuomenės apklausas.

Ir ko tik neišgirdo visuomenė, ginant ar peikiant homoseksualus! Kad tai Dievo kūriniai – dar vienas spyris genetikai! Kad tai ištvirkėliai – antausis sąžinės laisvei. Ir pagaliau – kad tai pažanga sekso srity – revoliucija, išvadavusi žmoniją iš viduramžiškų marazmų! Štai kaip greit užmiršome, kad pažangą neša evoliucija (vystymosi tobulėjimas), o revoliucija – griauna pažangą ir grąžina vystymąsi atgal!

Diskusijai įsisiūbavus paaiškėjo, kad visuomenė net nežino, kas yra moralė, kas garbė, dora ar sąžinė... Viskas buvo lyg suplakta, sumaišyta bet galutinio atsakymo taip ir neprieita.

Teisininkai, kaip įprasta, ima įstatymą ir tikslina esamą su norimu, t.y. įstatyme įrašytu. Tačiau, pasirodo, Lietuvoje nėra įstatymo, reglamentuojančio pačią svarbiausią visuomenės elgesio sritį! Tiesa, advokatai turi Garbės kodeksą, tačiau ten nėra nė garbės sąvokos, turinio ar nors elementaraus apibrėžimo. Advokatai taip įmantriai pavadino savo veiklos įstatus.

Ir Seimo pirmininkas A.Paulauskas jau kuris laikas kalba apie Moralės kodekso sukūrimą, tik neaišku, pagal kokius principus jis bus formuojamas. Ar pagal kruvinojo katorgininko Dzeržinskio krištolinę sąžinę, ar pagal komunizmo statytojo kodeksą, pakeitus žodį komunizmo į demokratijos? Ar pagal demokratijos citadelės – JAV seksualinės revoliucijos pavyzdį?

Moralė romėniškai

Kadangi moralė yra paprotinės kilmės, ji priklauso dvasinei kultūrai, todėl istoriškai kinta. Taigi pravartu būtų žvilgtelėti į šios sąmonės formos vystymąsi žmonijos istorijoje ir pasisemti gerosios patirties bei neklaidžioti tarp Sodomos ir Gomoros, o eiti tautai naudingu keliu.

Kaip medikams Hipokratas, taip teisininkams Romėnų teisė yra švyturys šiuolaikinio gyvenimo sudėtingose peripetijose. Romėnų teisėje visi žmonių santykiai buvo griežtai reglamentuoti.

Nagrinėjamu moralės įteisinimo atveju romėnai turėjo vadinamųjų „negarbingų žmonių“ statusą. Priskirtieji šiai grupei negalėjo nei rinkti, nei būti renkami, taigi buvo išmesti iš politikos, valdymo ir valdžios. „Negarbingi žmonės“ negalėjo turėti teisėtos šeimos – taigi nebedaugino negarbingųjų gretų. „Negarbingieji“ negalėjo turėti turto – taigi negalėjo papirkinėti ir tuo pačiu daryti įtaką garbingiesiems.

Ką romėnų teisė priskyrė „negarbingųjų“ grupei? Ogi prostitutes, artistus (plačiąja prasme) ir skolininkus! Prostitucija Romoje buvo suprasta plačiąja to žodžio prasme, o ne vien kaip seniausia profesija. Kino ir TV žiūrovai iki šiol dar žado netekę žiūri Kaligulos gyvenimo ekranizaciją. Posovietiniai žmonės gal pirmą kartą pamatė visišką iškrypėliško ištvirkavimo vaizdą. Na, vėliau ir mūsiškiai „akvariumai“, „realybės šou“ ir panašūs bandė užpildyti tą 50 metų buvusią tuščią nišą. Jei prisiminsime, kad moralė – tai sąmonės forma, ekranuose, deja, matėme tik veiksmo būdus. Vadinasi, romėnai buvo teisūs, išmesdami prostitutes už garbės ribų.

Artistai romėnų buvo laikomi tikro gyvenimo pamėgdžiotojai, taigi neturintys savo nuopelnų, vertybių bei juos atitinkančio elgesio. Bet, svarbiausia, jie negalėjo suprasti savo poelgių vertės ir nepajėgė reguliuoti savo elgesio, o tik svetimą, autoriaus jiems primestą tekstą. Kaip neturintys asmenybei būdingų bruožų (garbės, orumo, sąžinės), artistai taip pat buvo už garbės ribų.

Skolininkai – tai žmonės, kurių planai neatitinka jų galių įgyvendinti juos, todėl bandomi taisyti svetima sąskaita. Romėnai skolininkus laikė nekuriančiais, bet parazituojančiais. Taigi ir jie buvo „negarbingi“.

Lietuvoje – atvirkščiai

Valstybinė skola kasmet auga, tačiau nė viena Vyriausybė neatsakė už ją. Įstatymai iškastruoti – Baudžiamajame kodekse nėra net buvusio skyriaus „Pareigybiniai nusikaltimai“, todėl A.Brazauskas viešai padejavo, kad negali išmesti iš darbo prasikaltusio pareigūno. Pastaruoju metu netgi viešai pareiškė, kad jis neatsakingas už kiekvieną ministrą! Štai kaip suįžūlėjo per 14 metų be atsakomybės baimės. O Romoje – visi premjerai, padarę valstybei skolų, kaip be sąžinės būtų netekę pilietybės, t.y. netekę teisės rinkti ir būti renkami, netekę turto ir šeimos!

Kad ir kaip skaičiuotume – valstybei, t.y. tautai, neteisėta prichvatizacija padaryta apie 400–500 milijardų litų žalos, prasiskolinta apie 20 milijardų litų, ir nieko. Tautos turto praskolintojai tapo teisėtais milijonieriais, nes neprivalo deklaracijose nurodyti turto kilmės, bei pavadino save elitu. Negarbingas elitas! Skamba, ar ne? Kokia buvo toliaregystė, kai komunistai išmetė iš vidurinių mokyklų Romėnų teisės ir Lietuvos Statuto dėstymą!

Prieita iki tokių kuriozų, kad pensininkų genocido ministrė už dirbančių klipatėlių pensijų atėmimą ir net po Konstitucinio Teismo sprendimo negrąžinimą – tapo metų moterimi!

Ir su artistais Lietuvoje atvirkščiai nei Romėnų teisėje. Nuo pat Atkuriamojo Seimo artistų, ir dar „nusipelniusių“, Lietuvos parlamentas nestokoja. Kadangi pagrindinis dirigentas dabar jau muzikuoja Briuselyje ir garsiai deklaruoja savo šventą misiją sujungti ES su JAV (t.y. globalizmą), tikėtina, kad greitai amerikinis sopranas susidainuos su mūsiškiu bosu ir sulauksime daug darnesnio dueto nei Bumgardnerio su Chodorkovskiu. Romos imperijoje tokių „transatlantinių dainų švenčių“ nebuvo. Tai būdinga tik dainuojančios revoliucijos šaliai.

Prostitutės (tiek socialinės, tiek politinės) ir Lietuvoje laikomos prostitutėmis. Prieškariu netgi geltoną bilietą turėjo. Šiandien – įvairių spalvų partijų bilietus. Tačiau ir jos stengiasi prisitaikyti prie istorinių aplinkybių. Vietoj Vienuolio Veronikų, dabar – vienišos motinos, dėl ko 60 proc. naujagimių gimsta ne šeimose, o sugyventinių porose. Vietoj anuometinių benkartų – šiandien dešimt kartų sočiau valstybės išlaikomi gegužiokai nei šeimų vaikai. Vietoj buvusių viešnamių – gėjų klubai, barai ir „akvariumai“. Valdžios ir visuomenės degradacijos lygį rodo didžiausias pasaulyje savižudybių skaičius ir didėjanti žmogžudysčių banga.

Zoologo revoliucija

Lietuva nei pirma, nei paskutinė, išgyvenanti Sodomos ir Gomoros efektą. Pasidairę rastume, iš ko pasimokyti. Kad ir iš JAV. Verta sužinoti sekso revoliucijos ištakas, kad galėtume teisingai įvertinti nūdieną ir protingai prognozuoti ateitį.

Retas kas žino, kad sekso revoliucijos pamatus padėjo zoologas A.C.Kinsey, ištyręs kalinių bei prostitučių elgesį ir tai aprašęs dviejose knygose „Seksualinis vyrų elgesys“ bei „Seksualinis moterų elgesys“. Kadangi autorius buvo zoologas, tai jam atleistinas nežinojimas, kad moralė – tai sąmonės forma. Todėl zoologui buvo vienodas asocialaus žmogaus ir gyvuliuko seksualinis elgesys. Gerai, kad gyvūnų mylėtojų ir globos draugijos nesikreipė į teismą – būtų skaudžiai pralošusios. Tuo tarpu skaitytojams zoologas teigė, kad sadomazochizmas ir zoofilija – normalu, kad pedofilija – vaikui netgi naudinga. JAV įstatymleidžiai su autoriumi nesutiko ir atitinkamų straipsnių iš baudžiamojo kodekso neišėmė. Tačiau Lietuvoje – vaikų tvirkinimas tapo baustinu tik iki 14 metų, o vėliau ne! Toli pranokome visą pasaulį šioje srityje!

Pralaimėjusi karą Vietname JAV valdžia turėjo kur nors nukreipti visuomenės dėmesį – taigi zoologo seksologinės idėjos pradėtos remti, nepaisant mokslininkų perspėjimų ir kritikos. Sekso verslas suklestėjo – sekso revoliucija įvyko visais iškrypimų pripažinimais ir to pasekmėmis. Šiandien 70 proc. buvusių revoliucionierių JAV jau balsavo prieš gėjų ar lesbiečių santuokų įteisinimą. Bet traukinys jau nuvažiavęs.

Yra pamokančių pavyzdžių ir Europoje. Dažnai homoseksualų gynėjai mini garsių menininkų Leonardo da Vinči, Mikelanželo ar Čaikovskio indėlį kultūrai, nors jie ir buvo gėjai. Bet užmiršta Hitlerį, Staliną, Leniną, Mao – taip pat homoseksualus, sunaikinusius šimtus milijonų gyvybių – o kiek tarp žuvusiųjų buvo genijų? Sugriovusius trečdalį Europos miestų – kiek ten buvo žmonijos kultūros paminklų? Suluošinusių šimtus milijonų normalių šeimų gyvenimų. Vien tik todėl, kad patys buvo nenormalūs.

Ką daryti?

Kadaise populiarus daktaras B.Spokas atsiprašė skaitytojų už savo klaidas. Sukėlęs sekso revoliuciją zoologas galėtų kompetentingai pasiūlyti jau gerai žinomą priemonę prieš savo pasėtą sėklą – kastraciją. Bet sekso revoliucijos tėvas dar nesubrendo tokiam sprendimui, dar neatsidžiaugė demoralizacijos vaisiais.

Lietuva turėtų tvirtai laikytis tautinių tradicijų – jos išlaikė tūkstantmečių išbandymus. Tauta privalėtų įsiklausyti į mokslininkų išvadas ir rekomendacijas. Rinkėjams derėtų atskirti politines spekuliacijas nuo realaus gyvenimo.

Mokslininkai skiria dvi homoseksualumo rūšis: genetinę ir socialinę. Genetinės anomalijos visos tautos ir visais laikais stengėsi išvengti ankstyvojoje stadijoje – dar iki būsimo vaiko tėvų vedybų – t.y. piršlybų metu. Sekso revoliucija šią stadiją nubraukė – turime pilnus vaikų namus išsigimusių pamestinukų. Socialinį homoseksualizmą formuoja tam tikros gyvenimo sąlygos. Į pirmą vietą iškyla gero gyvenimo ir auklėjimo neatitikimas bei lyčių izoliacija kalėjimuose, kareivinėse.

Žinodami priežastis, argi negalime rasti priemonių šiai negerovei – homoseksualizmui – pažaboti? Pirmiausia dėl būsimų kartų – jų tėvai turėtų būti mokomi genetikos pagrindų, o ne kaip naudotis apsaugos priemonėmis. Jau gimusius lytinius invalidus reikia traktuoti kaip ir kitus (fizinius ar psichikos) invalidus. Nederėtų iš jų tyčiotis, bet ir viešinti jų nevalia. Kad nepiktintų sveikųjų, netvirkintų vaikų ir jaunimo. Daugelis fizinių invalidų (kuproti, be kojų ar rankų) mielai keistųsi su homoseksualais jų menką invalidumą su saviškiu ir laimingai gyventų be lytinių santykių ilgus, laimingus ir darbais vaisingus metus. O kiek sveikų žmonių laimingai gyvena be sekso: našliai, vienuoliai ir pan.

Socialinius homoseksualus įmanoma „pagydyti“ įvairiomis programomis, jau žinomomis ir taikomomis visame pasaulyje. Pirmiausia šalinant priežastį: gyvenimo ir auklėjimo nesuderinamumą, izoliaciją ir bendrą nusikalstamumo prevencijos stiprinimą.

Ypač tai liečia elitu pasivadinusią, valdžioje esančią „negarbingų žmonių“ grupę. Bet argi jie kirs sau galvą? Hitleris sušaudė visus homoseksualus Vokietijoje, kad tik neišaiškėtų jo iškrypimas. Stalinas tylomis juos išvarė į gulagus, bet Mikojaną visą laiką turėjo pašonėje. Leninas savo ir Zinovjevo-Kamenevo meilės trikampį pabaigė konkurento nušovimu ir dešimt tūkstančių rusų sušaudymu. Mao, susipykęs su savo partneriu Čan Kai Ši, valstybę pasidalijo ir kol gyvi buvo, konfliktavo, o kraujas liejosi tautos...

Ar galime jiems būti tolerantiški? Tai tau ne Čaikovskis su Gorkiu ar Mikelanželu. Antra vertus, jei leistume įteisinti gėjų ir lesbiečių „santuokas“, tai liktų nuskriausti kiti homoseksualai: zoofilai ir pedofilai. O kuo blogesnė santuoka su šunimi arba ožka? Na, o pedofilus tektų įdarbinti vaikų namuose, darželiuose ar lopšeliuose. Tik taip nepažeistume lygių galimybių įstatymo.

Ir ateityje Lietuva žada stebinti pasaulį – įkurti erotinį muziejų! Kad vaikučiai akivaizdžiai pamatytų sunkų sekso revoliucionierių kelią ir tvirkinimo technologijų pasiekimus. Kiek prarado Lietuvos televizija, laiku neįvertinusi šio muziejaus iniciatoriaus – nors nagus nusigraužk! Štai kaip toli pažengė – senukas jau nuogas fotografuojasi ir teigia, kad pensininkų kūnai labai erotiški. O mes kada išdrįsime?!

© 2004 "XXI amžius"