Lietuvos gynimas tęsiasi
Kun. Robertas GRIGAS
|
Po iškilmingo posėdžio
Laisvės gynėjų dienai Seime,
Parlamento galerijoje, pristatytas
fotoalbumas Sausio 13-oji:
pasaulis žvelgia į Lietuvą
Valdo Kopūsto (ELTA) nuotrauka
|
|
Sausio 13-oji Laisvės gynėjų
diena pirmą kartą buvo minima
neseniai duris atvėrusioje
Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo
bažnyčioje. Šv. Mišias už tautos
didvyrius Prisikėlimo šventovėje
aukojo arkivyskupas
Sigitas Tamkevičius
Aliaus Koroliovo (ELTA) nuotrauka
|
Naujo, kruopščiai parengto dokumentinio leidinio pasirodymas mums yra reikšmingas kaip ir Sausio 13-oji kaip Lietuvos gynimas. Nes Lietuvos laisvės gynimas tęsiasi net ir praėjus keturiolikai metų po lemtingojo Sausio pergalės Vilniuje. Ir, atrodo, kovos už nepriklausomybę įtampa auga.
Kažkas negera dedasi laisvę iškovojusioje mūsų Lietuvoje.
Jei tik kariuomenės vadas tai, žiūrėk, sovietų karo Afganistane veteranas.
Jei tik ministras tai KGB rezervo karininkas.
Jei Lietuvos saugumo šefas tai būtinai susipainiojęs su buvusios okupantės SSRS slaptosiomis tarnybomis.
Kas tai yra? Ką tai reiškia mūsų dabarčiai ir ateičiai?
Kaip krikščionis aš negaliu, neturiu teisės tų konkrečių asmenų smerkti nei teisti. Gal jie šimtą kartų apgailėjo savo buvusius ryšius su okupantų struktūromis. Gal jie labiau už mus visus, čia susirinkusius, myli Lietuvą ir linki jai gero ir į valdžios viršūnes nuėjo vedini vien tik troškimo kuo daugiau savo kompetencija ir žiniomis pasitarnauti nepriklausomai Lietuvos valstybei. Teoriškai taip gali būti.
Tačiau Sausio 13-osios akivaizdoje to tyro kraujo akivaizdoje žmonių, bet kaip susijusių su represinėmis okupantų struktūromis, buvimas aukščiausiuose Lietuvos valstybės postuose yra ištikimųjų aukos ir laisvės idealų paniekinimas. Pasaulio akivaizdoje tai yra Lietuvos Respublikos kompromitavimas.
Jeigu jau taip trokštate tarnauti Tėvynei, ir būtinai valstybės valdymo, politikos baruose, juk yra daugybė galimybių. Vertingą patirtį ir gerą valią puikiai galima panaudoti krašto labui dirbant referentais, patarėjais, konsultantais, etatiniais ar visuomeniniais padėjėjais ir t.t. Kodėl reikia būti aukščiausiuose, šalį reprezentuojančiuose postuose? Kai niekuomet nėra garantijos, kad didelė priešiška valstybė, neseniai įtraukusi jus į savo sistemų tinklus, netruktelės už virvelių ir nevers (nemėgins versti) veikti prieš Lietuvos interesus?
Kreipiuosi į Respublikos Prezidentą, dalyvavusį šiame knygos pristatyme. Nors krikščioniui nedera perdaug lankstytis valdžios ar politikos autoritetams, aš nusilenkdamas Jūsų paprašyčiau paprašyčiau vardu tos laisvę ir valstybingumą branginančios tautos dalies, kuri čia buvo 1991-ųjų sausį: šiemet gegužės 9-ąją būkite čia, Vilniuje, kur liejosi tautos gynėjų kraujas; nevažiuokite ten, iš kur atėjo įsakymas lieti patriotų kraują, ir iš kur, matant akivaizdų totalitarizmo atgimimą, negalime būti tikri, kad panašūs įsakymai vėl neateis. Nevažiuokite į Maskvą!
1945-ųjų gegužės 9-ąją nebuvo nugalėtas fašizmas. 1945-ųjų gegužės 9-ąją vienas fašizmas buvo pakeistas kitu mano giliu įsitikinimu, blogesniu. Išlikime orūs ir priminkime šią tiesą į konformizmą linkusiai pasaulio įtakingųjų bendrijai. Pagerbkime Sausio 13-osios aukų ir visų žuvusiųjų už laisvę atminimą nedalyvaudami kaip valstybė propagandiniame Maskvos renginyje, kuriame teroro viešpatystės išplėtimas Rytų Europoje būtų vėl šventvagiškai tituluojamas išvadavimu. Nepadėkime savo dalyvavimu maskuoti paskutinių demokratijos apraiškų likvidavimo pačioje Rusijoje ir nesiliaujančio kolonijinio, naikinamojo karo Čečėnijoje.
Tik elgdamiesi oriai, ryžtingai ir nepriklausomai įvykdysime Sausio 13-ąją žuvusiųjų testamentą. Laisvės gynėjų kraujo testamentą. Dieve, mums padėk!
Pagal kalbą, pasakytą Seiame sausio 13 dieną pristatant knygą 1991 sausio 13. Pasaulis žvelgia į Lietuvą.
© 2004 "XXI amžius"
|