|
Kalėdų žvaigždės pynimas
Gruodis adventinio susikaupimo laikas, kai būtį sunkina pačios trumpiausios dienos, o ilgi vakarai leidžia pamąstyti apie nuveiktus ir dar laukiančius darbus, apie savo bei artimų žmonių džiaugsmus ir rūpesčius. Adventas tai metas daryti gerus darbus.
Nedrąsiai saulės nušviestu keliu į adventinę popietę Pagulbin (Molėtų r.) rinkosi žmonės iš įvairių Lietuvos kraštų: Vilniaus, Kauno, Jonavos, Kelmės, Zarasų, Alantos. Buvo ir artimų kaimynų. Visi atvyko, Pagulbio dvaro šeimininko Kazimiero Jakučio pakviesti, jaukioje aplinkoje pabendrauti su artimais sielai žmonėmis, pasidalyti kūrybos džiaugsmu, per šiaudą prisiliesti prie Žemės, mūsų duonos augintojos. Mat popietė buvo skirta išmokti pinti iš šiaudų. Kad kiekvienas savo rankomis galėtų pasidaryti nuo seno lietuvių tautai artimus eglutės ar namų papuošalus žvaigždes, paukščius, šiaudinius sodus.
Linksmai svečius pasitikęs šeimininkas Kazimieras, Jonavoje įsikūrusios UAB Lonas ir partneriai vadovas, pakvietė susipažinti su sena sodyba, kuri ne vieno čia anksčiau jau buvusio širdį pavergė savo gera dvasia, mūsų senoliams artima buitimi bei tradicijomis. Apžiūrą pradėjome nuo kluono. Anot šeimininko, tokių Lietuvoje nedaug. Rąstinis statinys išsiskiria savo didumu, keturšlaičio stogo ypatumais. Dabar skirtas jis ne šienui ar kitoms ūkio gėrybėms laikyti, bet laukia pavasario, kuomet bus įrengta scena, rąstiniai suolai, o Pagulbio laukais plauks dainų, skaitomų eilių, gitaros ar armonikos garsai. Siauru pramintu taku vorele einame pirties link, kurios stogą puošia išdrožinėti lėkiai. Dūminėje pirtyje išklausome paslaptingo pasakojimo, kaip ąžuolinėje statinėje kaisdamas kalba vanduo, kokių nuo seno buvo laikomasi maudymosi tradicijų Lietuvos kaime. Aprodęs karklų tvora tvertas savo valdas, sodą bei suskaičiavęs bičių avilius, Kazimieras pakviečia į skliautuotą namo rūsį. Į šį raudonų plytų rūsį šeimininkas planuoja kviesti svečius atsigaivinti putojančio alaus ar giros stiklu, pasidalyti savo rūpesčiais su artimais kaimynais. Vasarą savo vėsa viliojanti klėtis dabar užrakinta. Prisėdus ant slenksčio, kiek žvilgsnis aprėpia, matosi beveik visas sodybos kiemas, aukšta liepa jo viduryje ir šalia toks vienišas šulinys. Tvarte viso esančio turto neįmanoma ir išvardyti. Vietoj gyvulių pamatėme linų stakles, senovinių lovų, spintą, kėdžių ir dar daugybę gėrybių, kurias Kazimierui padovanojo aplinkinių kaimų žmonės, žinodami jo atsidavimą atkuriant senovinę kaimo sodybą, kad ateinančios kartos galėtų matyti ir jausti savo protėvių buitį ir būtį.
Svetingai atvertos Pagulbio dvaro durys kvietė visus vidun, į šiltą ir jaukų kambarį. Čia jau laukė pamokai pasirengusi liaudies menininkė Julija Šlajienė. Moteris su didžiule meile pasakojo apie šiaudą, jo paruošimą pynimo darbams. Daugeliui čia susirinkusiųjų pirmą kartą teko įvertinti skirtingai džiovinto pluošto ypatumus: saulėje džiovintas šiaudas įgauna gintaro spalvą, pavėsyje jis lieka pilkas. Iš pažiūros gražūs, lengvi kūriniai kai kam tapo neįveikiamais darbais. Daug kantrybės teko parodyti norint nupinti Kalėdų žvaigždę. Ne visiems tai pavyko. Tačiau draugėn susirinkę meniškos sielos žmonės kūrė ir dvasios vertybes: šiltai bendravo, dalijosi šviesiausiais adventinio laikotarpio prisiminimais. Nebuvo apsieita ir be senovinių receptų skaitymo, valgių ragavimo. Ne kasdien valgomos bulvės su lupenomis ir troškinti kopūstai tądien kvepėjo kitaip.
Dovanos, aplodismentai, draugiški rankų paspaudimai lydėjo visus čia buvusius, kūrusius, bendravusius, o Pagulbyje liko šiaudiniais žaislais ir girliandomis papuošti jaukūs namai ir Advento vainike deganti žvakė
Violeta ŠEGŽDIENĖ
Molėtų rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|