Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Istorijos vingiai
Literatūra
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Parodos
Darbai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Lietuvos pasipriešinimui sovietinei okupacijai – 60 metų

Okupantams siaučiant

„Lietuvių fronto“ pogrindinė karinė organizacija „Kęstutis“ (kartu Lietuvos Laisvės Armija, LLA) – buvo pirmosios karinės organizacijos, rengusios ir vykdžiusios pasipriešinimą būsimai antrajai sovietų okupacijai 1944 metais

Dr. Juozas JANKAUSKAS

Sovietų okupantams 1940 m. liepos 11 d. Lietuvoje pradėjus suiminėti inteligentus, o vėliau masiškai tremti gyventojus į Sibirą (kaip vėliau paaiškėjo, sovietų okupantai šiame etape buvo numatę sunaikinti apie 600 tūkst. Lietuvos gyventojų), žmonės pradėjo slapstytis, organizuotis į ginkluotus būrius. Prasidėjo Lietuvos gyventojų pasipriešinimas sovietų okupacijai, kuris greitai tapo masinis. Atsirado daug įvairių antisovietinių pogrindinių organizacijų, kurių dauguma vėliau įsitraukė į Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), kuris 1940 m. spalio 9 d. buvo įkurtas Kaune, o lapkričio 17 dieną plk. K.Škirpos iniciatyva – Berlyne. LAF buvo įkurtas ir Vilniuje, kur buvo stiprus karinis centras, vadovaujamas Generalinio štabo majoro Vytauto Bulvičiaus (1941 m. gruodžio 18 d. NKVD sušaudyto Gorkio kalėjime). Pagrindinė antisovietinio pasipriešinimo organizacija, kuri surengė 1941 m. birželio 22 d. tautos sukilimą ir birželio 23 dienos rytą per radiją paskelbė apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą bei Laikinąją Lietuvos Vyriausybę, buvo LAF. Ir būtent Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas vokiečiams dar neužėmus Lietuvos (vokiečių žvalgai Kaune pasirodė tik birželio 24 dienos popietę, į Vilnių jie įžengė birželio 24 dienos pavakarį, o visą Lietuvą vokiečiai užėmė tik birželio 27 dieną) Vokietijos politinę vadovybę pastatė į keblią padėtį: faktiškai vokiečių kariuomenė įžengė į išsivadavusią nuo sovietų Lietuvą. Tai visiškai neatitiko vokiečių planų ir sukėlė didelį nacių įniršį. Dar didesnį pyktį sukėlė LAF vadovybės 1941 m. rugsėjo 15 d. pasirašytas protesto memorandumas A.Hitleriui, kuriame buvo nurodomi vokiečių civilinės valdžios piktnaudžiavimai Lietuvoje. Rezultatas – 1941 m. rugsėjo 22 d. vokiečių generalinis komisaras Lietuvai Adrianas fon Rentelnas uždraudė LAF ir konfiskavo jo turtą. Lietuvių svajonė, kad Vokietijos ir SSRS karas atnešė Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę, sprogo kaip muilo burbulas. Raudonąjį okupantą pakeitė rudasis, tik labiau rafinuotas ir šiek tiek kultūringesnis.

Vokiečiams uždraudus LAF, jo pagrindu atsirado kita pogrindinė, daugiau katalikiškos pakraipos organizacija Lietuvių frontas (LF), kuriai vadovavo prof. Juozas Ambrazevičius (Brazaitis) ir doc. Adolfas Damušis. LF jau 1941 metų rugsėjį paskelbė atsišaukimą į Lietuvos jaunimą, ragindamas neklausyti vokiečių civilinės valdžios įsako dėl Lietuvos vyrų registracijos. Nuo 1942-ųjų LF pradėjo leisti nelegalų savaitraštį „Lietuvių fronto biuletenis“ (redaktorius Jonas Verbickas), o nuo 1943 m. sausio 15 d. pasirodė ir pirmasis pogrindinis LF laikraštis „Į laisvę“ (redaktorius A.Strabulis), kuris ėjo iki 1944 m. birželio 20 d. Iš viso buvo išleisti 34 numeriai.

LF vadovai, kaip ir dauguma Lietuvos gyventojų, po vokiečių pralaimėjimų Rytų fronte 1942-1943 metais aiškiai suprato, kad Vokietijai laimėti karo neįmanoma, tačiau kažkodėl buvo tikri, jog vėl pasikartos 1918-ųjų istorija, ir Lietuva, pasinaudojusi pokario suirute, atgaus savo nepriklausomybę. LF vadovai ilgai buvo įsitikinę, kad Raudonoji armija neperžengs 1939 metais buvusių sienų, o kai 1944-ųjų viduryje paaiškėjo, jog ji į Lietuvą įžengs, tai vis vien galvojo, jog, sovietams ir užėmus Baltijos valstybes, po karo JAV ir Anglija privers juos savo kariuomenę išvesti. Štai tuomet ir kils reikalas turėti savo karinę jėgą – kariuomenę, kuri galėtų palaikyti tvarką valstybėje, o prireikus ir apginti ją nuo išorinių priešų. Kaip išorinis Lietuvos priešas, tuo metu LF samprotavimais, buvo lenkai ir buvo manoma, kad jie dės visas pastangas susigrąžinti jiems nepriklausantį Vilnių ir Vilniaus kraštą.

Būtent šiems tikslams spręsti 1942 metų gegužę LF ir įkūrė slaptą karinę organizaciją „Kęstutis“, kurią organizuoti prof. J.Ambrazevičius pavedė Vytauto Didžiojo universiteto studentui Petrui Vilučiui. Tačiau šiam išvykus tęsti studijų į Vieną, „Kęstučio“ vyriausiojo štabo viršininku ir faktišku šios organizacijos vadovu buvo paskirtas karo lakūnas, Generalinio štabo pulkininkas leitenantas Juozas Jankauskas. Štai kaip vėliau šį įvykį 1953 m. balandžio 8 d., tardomas sovietų saugumiečių, prisiminė J.Jankauskas: „1942 metų pabaigoje pas mane į namus, Zanavykų g. 41 Kaune, užėjo buvęs mano bendradarbis LAF štabe Vilutis, vardo nebeprisimenu, kuris papasakojo, jog po LAF uždarymo buvo organizuotas naujas judėjimas LF, kurio vadovu tapo prof. Juozas Ambrazevičius. Į LF perėjo ir dalis buvusio LAF narių, tame tarpe ir Adolfas Damušis, kuris yra LF vadovybėje...Toliau Vilutis pasakė, kad LF turi karinę organizaciją „Kęstutis“, kurios vadovas yra LF vadovas prof. J.Ambrazevičius. Šios organizacijos štabo viršininku yra jis – Vilutis ir trumpai supažindino su „Kęstučio“ organizacija bei tikslais. Kadangi jis išvažiuoja tęsti studijų į Vieną, tai toliau nebegali eiti šių pareigų. Ryšium su tuo LF vadovas prof. J.Ambrazevičius prašo mane užimti „Kęstučio“ vyriausiojo štabo viršininko vietą. Po kai kurių svyravimų aš sutikau“ (LYA, F. K-1, Ap. T2, B. 27355/3, L. 386).

P.Vilutis perdavė Generalinio štabo plk.ltn. J.Jankauskui jo parengtą „Politiškai–karinės organizacijos „Kęstutis“ laikinąjį statutą“ ir informavo, kur jau yra įkurti „Kęstučio“ padaliniai ir kas jiems vadovauja. Pagal šį statutą, „Kęstučio“ struktūroje buvo numatyta įkurti vyriausiąjį štabą, miestų, apskričių ir apylinkių štabus bei kt.

Pagrindiniai „Kęstučio“ organizacijos tikslai buvo šie: 1. Atstatyti nepriklausomą Lietuvą su jos etnografinėmis ribomis; 2. Palaikyti Lietuvoje tvarką, ramybę ir vieningumą; 3. Kovoti su komunistine ir kita žalinga lietuvių tautai veikla; 4. Didinti karinį lietuvių tautos pajėgumą, ugdyti valstybiškumą, stiprinti tautinį lietuvių susipratimą, laisvės pamėgimą, tautinės savigarbos jausmą.

„Kęstučio“ organizacija buvo tiesiogiai pavaldi LF vadui. Organizuota trejetukų sistema. Vyriausiojo štabo sudėtyje buvo numatyti penki skyriai: 1 – ginklavimosi, 2 – kautynių vienetų organizavimo, 3 – žvalgybos, 4 – karinių operacijų ir 5 – drausminių sprendimų vykdymo. „Kęstučio“ organizacijos nariais galėjo būti lietuviai vyrai, ne jaunesni 18 metų, be profesijos, pareigybių, užsiėmimo ir tikybos skirtumų, tačiau tikį Dievą. Statutas buvo slaptas ir viešai neplatinamas (LKA, K., 1993, t. 7, p.151-152).

Pradėjęs vadovauti karinei „Kęstučio“ organizacijai plk.ltn. J.Jankauskas čia jau rado P.Vilučio pradėtą organizuoti štabą ir du darbuotojus, kurie buvo perėję iš LAF. Tai buvę Lietuvos kariuomenės karininkai ats.jaun.ltn. Vladas Čyvas ir ats.jaun.ltn. Vytautas Stonys. Kiek vėliau į štabo darbą įsitraukė kpt. Albinas Tindžiulis. Reikia pažymėti, kad „Kęstučio“ štabas egzistavo tik kaip sąvoka. Faktiškai griežtos konspiracijos sąlygomis visas štabo darbas vyko tiktai atskirai kiekvieno jo nario namuose. Nebuvo susirašinėjama, įsakymai buvo perduodami tik žodžiu. Kadangi ši organizacija buvo karinė ir vadovavo jai karininkai, tai, savaime suprantama, drausmė buvo griežta. Sovietų saugumiečių tardomas plk.ltn. J.Jankauskas vėliau sakė: „Kęstučio“ štabe, jeigu tai galima vadinti štabu, nes visas darbas vyko individualiai kiekvieno darbuotojo namuose, o iš viso darbuotojų buvo trys, asmeninės sudėties sąrašų nebuvo. V.Stoniui ir V.Čyvui buvo paskirtos apskritys, kuriose jie vykdė „Kęstučio“ organizacinį darbą. Jie pažinojo asmeniškai savo apskrityse ne tik štabų viršininkus, bet ir jų štabų visą asmeninę sudėtį. Todėl, kai man reikėdavo kokių nors žinių, aš jas gaudavau tiesiogiai iš jų, pasižymėdavau ant lapelio popieriaus ir vėliau sunaikindavau“(ten pat). Atskirais atvejais „štabo“ darbuotojai susirinkdavo konspiraciniame bute aptarti svarbiausius klausimus. 1943 metų pabaigoje tiekimo klausimams spręsti plk.ltn. J.Jankauskas į vyriausiąjį štabą pakvietė leitenantą Repšį, o 1944-ųjų pradžioje žvalgybiniam darbui organizuoti – Generalinio štabo plk.ltn. Narcizą Tautvilą. „Kęstučio“ organizacijos štabai buvo įkurti Biržuose, Kretingoje, Raseiniuose, Rokiškyje, Šakiuose, Telšiuose, Utenoje ir Vilkaviškyje. Tuo laikotarpiu Telšių apygardos štabo viršininku buvo paskirti mjr. A.Svilas, o Kauno – aviacijos majoras Zigmas Drunga, vėliau tapęs žinomu Tauro apygardos partizanų vadu (slapyvardis Šernas, Mykolas Jonas), Vilniaus m. – plk.ltn.inž. Juozas Vitkus, vėliau žymus Pietų Lietuvos srities partizanų vadas (slapyvardis Kazimieraitis). Be to, „Kęstučio“ vyriausiajame štabe darbavosi vienas 1941 metų sukilimo karinių vadovų plk.inž. Juozas Vėbra ir 1941 m. birželio 26-27 d. prie Červenės enkavėdistų šaudytas, bet nesušaudytas plk. Antanas Šova. Būtent šie pulkininkai – J.Jankauskas, A.Šova bei J.Vėbra ir sudarė LF karinės organizacijos „Kęstutis“ pagrindinį vadovybės branduolį. Tai jie 1943-iųjų pabaigoje-1944-ųjų pradžioje VLIK’o pavedimu plk.inž. J.Vėbros bute Kaune parengė būsimos Lietuvos kariuomenės mobilizacijos planą.

1944 metų gegužę „Kęstučio“ organizacijoje buvo apie dešimt tūkstančių žmonių, tarp jų Vilniuje – 600, Kaune – 400, Utenos apsk. – 250. LF karinė organizacija „Kęstutis“ kartu su LLA tuo metu Lietuvoje buvo gausiausios ir gerai organizuotos pogrindinės karinės formuotės. Gaila, kad likimas lėmė, jog jos taip ir nesusijungė, nors tikslai ir siekiai buvo vienodi, tik taktika skirtinga. O norų ir bandymų susijungti būta ne vieno. Pirmasis bandymas sujungti „Kęstutį“ ir LLA bendriems veiksmams prieš Sovietų Sąjungą įvyko 1943-iaisiais Kaune. LLA atstovavo Kazys Veverskis (slapyvardis Senis), o „Kęstučiui“ – J.Jankauskas ir P.Vilutis, tačiau bendro susitarimo nepasiekta. Antrasis bandymas sujungti įvyko 1944 metų pradžioje Vilniuje. Istorikas Kęstutis Kasparas savo knygoje „Lietuvos laisvės armija“ (p. 84) rašo: „1944 m. gegužės pradžioje Vilniuje įvyko posėdis dėl Kęstučio ir LLA susijungimo, kuriame nuo LLA dalyvavo Vilniaus apyg. štabo viršininkas kpt. Švažas ir organizacinio skyriaus viršininkas A.Kubilius-Adys, nuo Kęstučio-Vilniaus apyg. štabo vadovas plk. Juozas Vitkus, organizacinio sektoriaus viršininkas Jokymas Juška ir žvalgybos skyriaus viršininkas Bronius Kazickas. Kęstutėnai siūlė susijungti, tačiau LLA atsisakė, nenorėdama paklusti politinei krikščionių demokratų valdžiai (šį sparną atstovavo „Kęstutis“ – red.), nors kęstutėnai ir teigė, kad sektorius (taip K.Kasparas vadina LF karinę organizaciją „Kęstutis“ – J.K.) yra savarankiška organizacija ir kalbama apie VLIK’o Karo tarybą“.

LF karinė organizacija „Kęstutis“, kaip ir buvo numatyta jos veiklos programoje, Raudonajai armijai 1944 metais įžengus į Lietuvos teritoriją, paskelbė vadovybės įsakymą – visiems nariams pereiti į pogrindį, vietoje esamų būrių sukurti sistemą iš trijų-penkių žmonių, kad kiekvienas žmogus pažinotų ne daugiau kaip vieną du narius, paslėpti ginklus ir į kautynes su raudonarmiečiais nesivelti, laukti ženklo veikti. Sovietams paskelbus mobilizaciją, jai nepaklusti, mobilizuojant per prievartą (kas vėliau ir vyko) – pasitraukti į mišką, o išdavikus bausti. Beje, ši „Kęstučio“ direktyva iš esmės sutapo su VLIK’o nuostata vengti aktyvių veiksmų, o išsaugoti žmones.

Tuo tarpu LLA ginkluotą pasipriešinimą sovietų okupantams pradėjo iškart po Raudonosios armijos įžengimo į Lietuvą. Vėliau, jau įpusėjus sovietų okupacijai ir ypač po LLA vadovo K.Veverskio žūties 1944 m. gruodžio 28 d. ir jaun.ltn. Adolfo Eidimto (slap. Žibartas, Papūnis) suėmimo 1945 m. balandžio 4 d., LLA, kaip organizacinis vienetas, taip pat nustojo egzistuoti. Tiek „Kęstučio“, tiek LLA, taip pat buvę Vietinės rinktinės bei TAR kariai vėliau sudarė pagrindą organizuotam partizaniniam ginkluotam pasipriešinimui Lietuvoje, kuris tęsėsi net iki 1965 m. kovo 17 d., kuomet Papiškių kaime (Utenos r.) sovietų saugumiečių buvo nušautas paskutinis Lietuvos partizanas Antanas Kraujalis.

Paskutinis bandymas suvienyti „Kęstutį“ ir LLA vyko 1944-ųjų rugsėjo pabaigoje Rietave, kur Jaupėnų kaime, savo tėviškėje, tuo metu slapstėsi J.Jankauskas su šeima, vikaro kun. Leono Veselio namuose. LF atstovavo iš Vokietijos su VLIK’o įgaliojimais atvykę Leonas Prapuolenis, prof. Zenonas Ivinskis, dr. Jonas Grinius ir Pranas Padalskis, o taip pat likę Lietuvoje Povilas Malinauskas, Juozas Jankauskas, ryšininkas Vladas Čyvas ir kt. LLA atstovavo Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius J.Vokietaitis. Čia, be kitų klausimų, buvo bandyta vėl sujungti „Kęstutį“ su LLA, tačiau ir vėl be rezultatų. Istorikas K.Kasparas minėtoje knygoje (p. 116) rašo: „Susijungimo iniciatyvą iškėlė J.Vokietaitis, tačiau pasitarimo dalyviai į tai žiūrėjo neigiamai ir nutarė nesijungti. Plk.ltn. J.Jankauskas motyvavo tuo, kad esamu metu aktyviai priešintis bolševikams beprasmiška, bus daug aukų, organizacijai jau duoti nurodymai – pasitraukti giliau į pogrindį ir veikti mažomis grupėmis, todėl ir praktiškai to nebūtų įmanoma padaryti ir reikia palikti viską kaip yra“.

Pokario partizaninėse kovose su enkavėdistais ir stribais nelygioje kovoje žuvo per 20 tūkst. laisvės kovotojų, dešimtys tūkstančių partizanų rėmėjų buvo ištremta arba įkalinta, kaimo gyventojai suvaryti į kolchozus. Ir vis dėlto Lietuva savo nepriklausomybę, gausiai aplaistytą savo geriausių sūnų ir dukterų krauju, atstatė. Bet tai įvyko tiktai 1990 m. kovo 11 d. Be jokios abejonės, tam savo pavyzdžiu pasitarnavo ir antisovietinės, ir antinacinės rezistencijos dalyviai, LF karinės organizacijos „Kęstutis“ nariai. Amžina garbė jiems !

© 2004 "XXI amžius"