Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Istorijos vingiai
Literatūra
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Parodos
Darbai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Popiežius nurodo didžiuosius iššūkius

Mindaugas BUIKA

Kaip visada, su dideliu dėmesiu buvo sutikta popiežiaus Jono Pauliaus II „politiškiausia“ kalba, kurią jis kiekvienais metais pasako sausio pradžioje susitikęs su prie Šventojo Sosto akredituotais užsienio šalių diplomatais. Neretai jaučiama tam tikra įtampa, baiminantis, kad Šventasis Tėvas, turintis didžiulį moralinį bei socialinį autoritetą, ko nors „neužkabintų“ savo kritikoje, nes tai, savaime suprantama, būtų atspindėta visoje tarptautinėje žiniasklaidoje. Tačiau šį kartą Popiežius, apžvelgdamas praėjusių metų tarptautinius įvykius, kaip jie buvo vertinami žvelgiant iš Vatikano, pernelyg nedetalizavo konkrečių aspektų, bet savo analizėje susitelkė į keturis „pagrindinius iššūkius“, kurių akcentavimas buvo akivaizdus per visą dabartinį pontifikatą: jis vėl pabrėžė bekompromisio gyvybės gynimo svarbą, būtinumą sumažinti badą, nuo kurio kenčia šimtai milijonų žmonių, kovoti už taiką, ypač smurto apimtuose Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje, bei rodyti didesnę pagarbą religijos laisvei, kurios suvaržymo pasekmes patiria kone visos pasaulio religijos.

Sausio 10 dieną sveikindamas 174 valstybių ambasadorius – tiek valstybių dabar palaiko diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu – Popiežius ypatingo nuoširdumo žodžius perdavė 37 diplomatiniams atstovams, kurie praėjusiais metais pradėjo savo akreditaciją. Tarp pastarųjų buvo ir Lietuvos ambasadorius Vatikane Algirdas Saudargas, kuris skiriamuosius raštus Šventajam Tėvui įteikė lapkričio mėnesį.

Tragiški įvykiai skatina nerimą dėl žmonijos ateities

Prancūziškai perskaitytos kalbos – pats popiežius Jonas Paulius II skaitė tik jos pradžią ir pabaigą, o likusį tekstą perskaitė jo padėjėjas – pradžioje buvo pažymėta, jog Kalėdų džiaugsmą užtemdė didžioji cunamio sukelta katastrofa, gruodžio 26 dieną daugelyje Pietryčių Azijos šalių nusinešusi dešimtis tūkstančių gyvybių. Tai buvo skausminga metų pabaiga, kurios pasekmėms įveikti Popiežius ir visa Bažnyčia mobilizavo tikinčiųjų pastangas. Šventasis Tėvas paminėjo kitas pernykštes stichines nelaimes, dėl kurių padažnėjimo, kaip svarsto daugelis ekspertų, yra atsakinga sparti klimato kaita.

Kitas didžiąsias 2004 metų tragedijas sukėlė „barbariškas terorizmas“, kurį Jonas Paulius II yra pasmerkęs visu griežtumu, kartu kviesdamas ieškoti socialinių ir politinių šio reiškinio priežasčių, kurių sprendimas būtų tinkamiausia kraujo praliejimo prevencija.

Popiežius pirmiausia kalbėjo apie tebesitęsiantį smurtą Irake, pasiryžusiame žengti Bažnyčios palaikomu demokratijos keliu, taip pat apie vykusius teroristinius išpuolius Madride ir Beslane, brolžudiškas kovas Darfūro regione ir nuolatinius neramumus Didžiųjų ežerų regione Afrikoje.

„Šie įvykiai sukėlė didelę baimę ir nerimą, ir mes pajutome tragišką susirūpinimą dėl žmonijos ateities“, - sakė Šventasis Tėvas. Tačiau krikščionys neturi pasimesti, nes juos stiprina su Betliejaus Kūdikio gimimu atnešta didžioji viltis. Jėzuje Kristuje, kuris atėjo į pasaulį kaip brolis kiekvienam žmogui, Dievas atsirado tarp mūsų, kviesdamas nepasiduoti nevilčiai, „bet įveikti visus sunkumus, kad ir kokie dideli jie būtų, per žmogiškųjų bendrystės ryšių stiprinimą“, kurie būtų tvirtesni nei visos pasitaikančios negerovės. Šį broliškos bendrystės ryšį kiekvienam asmeniui jaučia ir Katalikų Bažnyčia, kuri „dėl savo visuotinės prigimties“ visada yra tiesiogiai įsitraukusi į mūsų epochos žmonių problemas ir viltis, pabrėžė popiežius Jonas Paulius II. Jis, praėjusių metų pasisakymuose ne kartą nurodęs į dabar vykstantį globalizacijos procesą, pirmiausia kvietė „globalizuoti solidarumą“, kas su dideliu viltingumu buvo išreikšta ir teikiant pagalbą nuo cunamio nukentėjusioms Indijos vandenyno pakrantės vietovėms.

Šventasis Tėvas diplomatams priminė savo kreipimąsi sausio 1-ąją minėtai Pasaulinei taikos dienai, kuriame jis atkreipė dėmesį į apaštalo šv. Pauliaus paraginimą „nugalėti pikta gerumu“, kuris daugelį kartų vėl nuskambėjo ir pastarajame pareiškime. Iš tikrųjų tuose žodžiuose, tiek moralinėje, tiek ir socialinėje plotmėje, glūdi „gili tiesa“: blogis remiasi savanaudiškumu ir neapykanta, ir jis tegali būti įveiktas pozityviu priėjimu – meile, dosnumu, atsidavimu iki visiško pasiaukojimo. „Tokia yra Kristaus gimimo slėpinio šerdis: kad išgelbėtų žmoniją iš nuodėmės savanaudiškumo ir jos akivaizdžios mirties pasekmės, Dievas pats su meile įžengia Kristuje į žemiškojo gyvenimo pilnatvę, į žmonijos istoriją“, taip iškeldamas jai amžinojo gyvenimo galimybę, aiškino Popiežius.

Jis pažymėjo, kad paraginimą „nugalėti pikta gerumu“ per diplomatinius atstovus, kurių didžioji misija – suartinti tautas ir vyriausybes darniam bendradarbiavimui, jis adresuoja pasaulio šalių žmonėms ir jų vadovams, kad ta nuostata įsivyrautų tarptautiniuose santykiuose įveikiant dabartinės epochos iššūkius.

Saugoti pirmąją Dievo dovaną žmogui - gyvybę

Svarbiausias mūsų laikotarpio iššūkis yra gyvybės gynimas, kurio pastangos ryškiausiai nužymėjo popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatą. Gyvybės apsaugą nagrinėjantys debatai 2004 metais ypač ženklino pažangiausios Jungtinių Valstijų visuomenės gyvenimą, kur, atsižvelgiant į Šventojo Tėvo mokymą bei kitus Vatikano dokumentus, pradėta kalbėti apie sakramentines pasekmes (neprileidimą prie Komunijos) tiems politikams, kurie remia negimusios gyvybės žudymo lojalumą (abortus ir pan.), bei tiems rinkėjams, kurie balsuoja už minėtus politikus. Kaip parodė praėjusiais metais vykusi JAV prezidento rinkimų kampanija, tokie moraliniai klausimai visuomenėje tampa ne mažiau svarbūs nei ekonominės gerovės dalykai, ir tai teikia didelę dvasinio atgimimo viltį prasidėjusiame XXI amžiuje.

„Gyvybė yra pirmoji mums duota Dievo dovana, pirmasis šaltinis, kuriuo žmogus gali džiaugtis, - sakė Popiežius. – Ir valstybės pagrindinis uždavinys yra saugoti ir skatinti žmogiškąją gyvybę“. Jis pabrėžė, kad didžiausias iššūkis gyvybei yra būtent susijęs su jos prasidėjimu, silpniausia ir labiausia globos reikalinga būkle. Ir kaip tik šioje padėtyje gyvybė pastaruoju metu yra labiausiai niekinama pačių gimdytojų, kasmet jų pageidavimu pasaulyje atliekant dešimtis milijonų abortų. Jonas Paulius II nurodė ir kitus paplitusius pradėtos gyvybės naikinimo būdus, pražudant žmogaus embrionus per dirbtino apvaisinimo, kamieninių ląstelių išgavimo ir tyrimo, vadinamojo „terapinio“ klonavimo procedūras.

Bažnyčios pozicija, kuriai pritaria išmintis ir protas, šiuo klausimu yra labai aiški: nėra kokybinio skirtumo tarp žmogiškosios būties vystymosi stadijų. Vos pradėtas embrionas, naujagimis ir suaugęs žmogus priklauso vienam nenutrūkstamam žmogaus biologinės raidos procesui, todėl jokiu būdu negalima pateisinti minėto kėsinimosi į žmogiškosios gyvybės integralumą ir orumą. „Bet kuri mokslinio tyrimo forma, kuri į embrioną žiūri tik kaip į laboratorinį pavyzdį, yra neverta žmogaus, - pabrėžė Šventasis Tėvas. – Moksliniai tyrimai genetikos srityje turi būti palaikomi ir skatinami, tačiau, kaip ir kiekviena žmogiškoji veikla, jie niekada negali būti išskirti iš moralinių imperatyvų“.

Popiežius taip pat nurodė, jog sunkių iššūkių akivaizdoje dabar atsidūrė ir „pati gyvybės šventovė“ šeima. Jos stabilumui ir patvarumui didelę grėsmę kelia susidariusios nepalankios socialinės ir kultūrinės sąlygos, agresyvusis feminizmas, sujaukęs prigimtinius vyro ir moters santykius. „Kai kuriose šalyse šeimai ėmė grasinti įstatymai, kurie – kartais tiesiogiai – kelia iššūkį jos prigimtinei struktūrai, kuri yra ir turi būti santuoka grindžiama vyro ir moters jungtis“, - priminė popiežius Jonas Paulius II. Kaip tik 2004 metais ypač sustiprėjo spaudimas įteisinti homoseksualų „santuoką“, kuri kol kas galioja tik Olandijoje ir Belgijoje, tačiau pernai netgi katalikiškoje Ispanijoje į valdžią atėjusi naujoji socialistų vyriausybė pateikė parlamentui svarstyti tokio įstatymo projektą. „Šeima, kaip vaisingas gyvybės šaltinis ir pagrindinė bei nepakeičiama sąlyga sutuoktinių laimei, vaikų auginimui, visuomenės gerovei ir tautos materialiniam klestėjimui, neturi būti paniekinta įstatymų, kurie remiasi siaura ir nenatūralia žmogaus vizija“, - pabrėžė Šventasis Tėvas.

Milijonai badaujančiųjų – XXI amžiaus skandalas

Antrasis Popiežiaus kalboje diplomatams nurodytas žinomas iššūkis – žmonių aprūpinimo maistu problema. Iš tikrųjų yra tiesiog skandalingas faktas, jog, XXI amžiui prasidėjus su visais jo technologiniais pasiekimais, beveik 850 milijonų žmonių pasaulyje badauja ir 1,1 milijardo žmonių pajamos yra mažiau nei vienas doleris dienai. „Šis pasaulis, Kūrėjo padarytas stebuklingai derlingas, turi pakankamą kiekį ir įvairovę maisto jo gyventojams dabar ir ateityje“, - sakė Jonas Paulius II. (Mokslininkai tvirtina, jog, tinkamai sutvarkius žemės ūkį, planeta galėtų išmaitinti iki 60 milijardų žmonių, tai yra dešimt kartų daugiau nei yra dabar.) Todėl tai, jog kiekvienais metais milijonai vaikų miršta nuo kankinančio bado arba jo pasekmių, tikrai turi kelti gėdą ir kaltės jausmą visiems pasaulio gyventojams, o ypač iš turtingųjų Vakarų kraštų.

2000 jubiliejiniais metais į Niujorke vykusią specialią Jungtinių Tautų Organizacijai priklausančių 191 šalių vadovų konferenciją susirinkę politikai priėmė istorinę „Tūkstantmečio deklaraciją“, kurios svarbiausiu punktu buvo pasižadėjimas iki 2015 metų badaujančių ir skurde gyvenančių žmonių skaičių pasaulyje sumažinti per pusę. Tai nėra kokia nors utopinė idėja, bet paremta aiškiais skaičiavimais ir finansinėmis galimybėmis. Tam tikslui 24 turtingųjų grupei priklausančios šalys – donorai turėtų padidinti paramą besivystančioms šalims nuo dabar skiriamų 50 milijardų dolerių iki 110 milijardų. Žinant, kad pasaulinė ekonomika yra pasiekusi 33 trilijonų dolerių apimtį, o metinė tarptautinės prekybos vertė yra apie aštuonis trilijonus dolerių, minėtas paramos padidinimas gana lengvai pasiekiamas.

Bado ir skurdo sumažinimo tikslui, iškeltam 2015 metams, įgyvendinti reikalinga, jog turtingosios šalys įvykdytų savo duotą pažadą - skirti paramai ne mažiau kaip 0,7 proc. bendrojo nacionalinio produkto. Tačiau, kaip nurodo Didžiojoje Britanijoje veikianti nevyriausybinė paramos organizacija „Oxfam International“, kol kas 2004 metais iš minėtų 24 turtingųjų grupės šalių tik Švedija, Danija, Norvegija, Olandija ir Liuksemburgas pasiekė arba viršijo pageidaujamą 0,7 proc. paramos Trečiojo pasaulio šalims lygį. Apskritai pastaruoju metu galima pastebėti, kaip nacionalinėje, taip ir tarptautinėje plotmėje įsivyraujančią nerealizuojamų „pažadų politiką“, kuri tik didina nepasitikėjimą ir nusivylimą.

Todėl suprantama, kad sausio 10-osios susitikime su prie Šventojo Sosto akredituotų diplomatų korpusu Popiežius kovoje su tarptautiniu badu pabrėžė „viešosios nuomonės moralinės mobilizacijos“ poreikį, ir tai pirmiausia liečia klestinčių valstybių politinius lyderius. Šventasis Tėvas taip pat priminė žinomą Bažnyčios socialinio mokymo principą, skelbiantį žemiškųjų gėrybių visuotinę paskirtį. Jis pabrėžė, kad „šis principas negali būti naudojamas ekonominės politikos kolektyvistinėms formoms pateisinti“ (pavyzdžiui, totalitarinio komunizmo su privačios nuosavybės panaikinimu – M.B.), tačiau pasitarnauja skatinant socialinį teisingumą ir solidarumą.

Viltingi ženklai kalba apie taikos galimumą

Kiti du didieji iššūkiai dabarties žmonijai, popiežiaus Jono Pauliaus II įsitikinimu, yra taika ir laisvė. Jis pažymi, jog „kaip aukščiausias gėris ir sąlyga daugeliui kitų esminių gėrybių pasiekti, taip taika yra kiekvienos kartos svajonė“. Būtent šio gėrio meldimui popiežius Paulius VI įsteigė 1967 metais Katalikų Bažnyčios liturgijoje minimą Pasaulinę taikos dieną, kuri kasmet celebruojama pradedant Naujuosius metus. „Kaip ir mano garbingieji pirmtakai, aš esu daugybę kartų pasisakęs viešais pareiškimais – ypač kasmetiniuose kreipimuose Pasaulinei taikos dienai – bei per Šventojo Sosto diplomatinę veiklą, ir toliau taip darysiu, nurodydamas taikos kelius ir ragindamas, kad jais būtų žengiama ryžtingai ir kantriai“, - sakė Šventasis Tėvas.

Jonas Paulius II pripažino, kad patvarioji taika toliau lieka neišsipildžiusia svajone, nes pasaulis vis dar kupinas karų ir karinių konfliktų tiek tarp valstybių, tiek ir tarp etninių grupių ar kitos priešpriešos toje pačioje teritorijoje. Šie konfliktai, ypač Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje, atnešė „gausybę nekaltų aukų ir daugelį kitų blogybių“, sukėlė abipusės neapykantos atmosferą, kuri neleidžia pasiekti susitaikymo, atsižvelgiant į visų konfliktuojančių šalių interesus. Popiežius vėl užsiminė apie šiandien išplitusį tragišką blogį „brutalaus, nežmoniško terorizmo reiškinio, kuris įgavo globalinį mastą, nežinomą ankstesnėms kartoms“.

Nepaisant visų šių prievartos, smurto ir nesutarimo apraiškų, pasaulyje daug žmonių atkakliai ir ryžtingai veikia taikos labui, todėl praėjusiais metais pasirodė nemažai viltingų ženklų, pabrėžiančių, jog didysis taikos tikslas gali būti realiai siekiamas, tvirtino Jonas Paulius II. Šventasis Tėvas nurodė Afriką, kur pasiektas susitarimas dėl du dešimtmečius trunkančio pilietinio karo pietiniame Sudane užbaigimo, vyksta diskusijos dėl humanitarinės intervencijos kitame Sudano Darfūro regione, kur susikaupė pusantro milijono pabėgėlių, sprendžiami konfliktai Somalyje ir Ruandoje. „Artimuosiuose Rytuose, žemėje, tokioje brangioje ir šventoje Abraomo Dievo išpažinėjams, atrodo, silpnėja karinė konfrontacija su viltimi politinio proveržio, kuris būtų nukreiptas į dialogą ir derybas“, - teigė Jonas Paulius II. Tai tapo įmanoma, kai, po 2005 metų pradžioje įvykusių rinkimų, Palestiniečių autonominėje savivaldoje į valdžią atėjo nuosaikios politinės jėgos, o valdančioji koalicija Izraelyje, atrodo, realiai vertina susidariusią situaciją ir galimybes regione gyvenančių tautų susitaikymui. (Pastarojo meto tragiški įvykiai Gazoje tik patvirtino poreikį ryžtingo posūkio taikos derybų kryptimi abipusio pasitikėjimo ir nepakantumo radikalizmui dvasioje.)

Popiežiaus siūlomas taikos pasiekimo būdas yra labai aiškus ir suprantamas: „Galios arogantiškumui turi būti priešpastatyta išmintis, prievartai – dialogas, nukreiptus ginklus turi pakeisti ištiestos rankos, o blogį – gerumas“. Kaip patrauklų taikos galimybės pavyzdį, jis nurodo Europą, kur tautos, anksčiau buvusios didelės priešininkės, daugelį amžių tarpusavyje kariavusios, dabar priklauso tai pačiai Europos Sąjungai, kuri pernai netgi sugebėjo parengti bendrą Konstituciją ir yra pasirengusi toliau plėstis, priimdama naujus narius. Šventasis Tėvas pabrėžtinai nurodė, kad autentiška ir patvari taika yra „Dievo dovana“, kurios vien savo jėgomis žmonės negali pasiekti ir išsaugoti, kad ji turi būti išmelsta. Tai įmanoma, nes „Dievas myli žmones ir nori, jog jie visi taikiai gyventų“, todėl jie kviečiami būti aktyviais taikos įrankiais „įveikiant blogį gerumu“.

Bažnyčia netrokšta privilegijų, bet tik laisvės

Aptardamas amžinąjį laisvės iššūkį, popiežius Jonas Paulius II savo kalboje sutelkė dėmesį į religijos laisvės klausimą, kuris tapo ypač aktualus mūsų laikotarpio globalizuotame ir vis labiau demokratizuotame pasaulyje. Iš tikrųjų čia galima kalbėti ne tik apie tikinčiųjų persekiojimą likusiuose komunistų valdomuose kraštuose, krikščionių teisių suvaržymą islamo daugumos šalyse, katalikų diskriminavimą tose Rytų Europos valstybėse, kuriose vyrauja stačiatikybė, bet ir religijos laisvės apribojamus Vakarų pasaulyje, kur išplitęs radikalusis sekuliarizmas vis labiau įgauna tikėjimo atžvilgiu netolerantiškos dogmatizuotos ideologijos bruožus.

Vatikano atstovai pastarojo meto tarptautiniuose forumuose nuolat perspėja, kad, stengiantis įveikti antisemitizmo apraiškas bei pasitaikantį ar įsivaizduojamą musulmonų mažumos diskriminavimą Europos šalyse, negalima ignoruoti ir vis dažnesnių neteisingumo atvejų krikščionių atžvilgiu. Būtų visiškai nepateisinama, jeigu, siekiant įveikti religinių mažumų diskriminavimą mūsų kontinente, būtų atsisakoma savųjų krikščioniškų tradicijų, kaip, pavyzdžiui, per praėjusias Kalėdas. Taip pat negalima nepastebėti tokios naujos tendencijos, kai radikaliai suprastas Bažnyčios ir valstybės atskyrimas neretai veda į nepateisinamą religinės veiklos suvaržymą viešojoje plotmėje ir religiškai motyvuotos pozicijos atmetimą viešuosiuose debatuose (kaip tai atsitiko svarstant kataliko politiko Roko Butiljonės nominaciją Europos Parlamente). Laicizmu persmelktoje Vakarų Europoje pastebimi ir kai kurie kiti religijos diskriminacijos bruožai, kai bandoma apmokestinti Bažnyčios karitatyvinę veiklą, nepripažįstant jai pelno nesiekimo statuso, bei tikybos mokymo šalinimo iš valstybės švietimo įstaigų.

Savo kalboje diplomatams Šventasis Tėvas pabrėžė, jog nereikia baimintis, kad teisėtos religijos laisvės įtvirtinimas gali apriboti kitas pilietines laisves ar sudarkyti visuomenės gyvenimą. Atvirkščiai, religijos laisvės užtikrinimas sudaro sąlygas ir kitų žmogaus laisvių pažangai, nes „laisvė yra nedalijamas gėris, žmogiškojo asmens ir jo orumo prerogatyva“. Taip pat nereikia bijoti, kad Katalikų Bažnyčiai garantuota veiklos laisvė kaip nors pažeis politinę laisvę ar susilpnins valstybės vaidmenį. „Bažnyčia geba rūpestingai atskirti tai, kas priklauso Cezariui, nuo to, kas priklauso Dievui“, - sakė Jonas Paulius II. Jis pabrėžė, kad Bažnyčia aktyviai bendradarbiauja visuomeninėje plotmėje, skatindama bendrąjį gėrį, ugdydama tiesos ir teisingumo supratimą, palaikydama broliškumo dvasią. „Bažnyčiai nereikia privilegijų, ji tik prašo laisvės, kad galėtų efektyviai bendradarbiauti su visomis visuomeninėmis ir privačiomis institucijomis besirūpindama žmonijos gėriu“, - tvirtino Popiežius.

© 2004 "XXI amžius"