|
Netikras istorikas
Neseniai pasirodė Jono Užurkos knyga Lietuvos kariuomenės atkūrimas 1988-1991 metais. Knygos autorius, vartydamas nuo laiko pageltusius archyvinius dokumentus, surado daug nauja Lietuvos istorijoje. Kronta leidyklos darbuotojai kažkodėl nepatikėjo J.Užurkos naujais istoriniais atradimais ir paskutiniam puslapyje įdėjo pastabą: Už teksto turinį atsako knygos autorius. Pirmiausia kelia nuostabą knygos pavadinimo ir turinio neatitikimas. Kariuomenės atkūrimo periodas nurodytas nuo 1988 iki 1991 metų, tuo tarpu knygoje pateikiami dokumentai ir epizodiškai aprašomi įvykiai apima periodą nuo 1918 metų Nepriklausomybės kovų iki 2002-ųjų. Autorius didžiausią dėmesį skiria visuomeninės organizacijos Lietuvos atsargos karininkų sąjungos (LAKS) atsikūrimui. Tačiau LAKS atsikūrimo anaiptol negalima prilyginti Lietuvos Respublikos kariuomenės atkūrimui, o tuo labiau piršti mintį, kad LAKS atkūrė Lietuvos kariuomenę.
Pažiūrėkime, ką nauja Lietuvos istorijoje atrado J.Užurka.
Vyriausiuoju karo vadu 1919 m. balandžio 26 d. buvo paskirtas gen. Silvestras Žukauskas- teigia autorius (P. 37). Istorikas dr.G. Surgailis, taip pat gen.S.Raštikis (žr. Raštikis S. Leituvos likomo keliais, t. IV. P.27) mini, kad tą dieną gen. S.Žukauskas buvo paskirtas Generalinio štabo viršininku, o 1919 m. gegužės 7 d. vyriausiuoju kariuomenės vadu.
Parubežinės (t.y. valstybinės sienos apsaugos) brigados vadas plk. P.Kubiliūnas pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris,- tvirtina J.Užurka (P. 45). Savanoriai Apsaugos komisijoje pradėti registruoti 1918 metais. Plk. P.Kubiliūnas grįžo į Lietuvą 1919-aisiais. Iki J.Užurkos atradimo pirmuoju Lietuvos savanoriu buvo laikomas gen. št. plk. K.Škirpa. 1918 metų balandį, Lietuvos Tarybai pradėjus registruoti inteligentus į valstybės darbą pagal specialybes, K.Škirpa pirmuoju užsiregistravo į Lietuvos kariuomenę (Lietuvos rytas. Nr.38, 1995 02 15).
1236 06 3 prie Durbės ežero Lietuvos kariuomenė sumušė jungtines kryžiuočių ir kalavijuočių pajėgas (žuvo Livonijos magistras, Prūsijos maršalas...), rašoma autoriaus knygoje (P.53). A.Šapokos istorijoje ir enciklopedijose kitaip: 1236 metais, tik ne birželio 13 d., o rugsėjo 22-ąją įvyko kautynės prie Šiaulių, kur buvo sutriuškintos kalavijuočių pajėgos. Mūšis prie Durbės ežero įvyko žymiai vėliau 1260 m. liepos 13 d. ir čia žuvo J.Užurkos minimi Livonijos magistras, Prūsijos maršalas.
Autorius klaidina skaitytoją teigdamas, kad Melno taikos sutartis buvo pasirašyta 1422 m. rugsėjo 22 d. (P.54). Enciklopediniai šaltiniai (A.Šapoka, LTE) nurodo kitą datą, būtent, tų pačių metų rugsėjo 27 dieną.
1917 06 18 Petrograde pirmajame lietuvių karių suvažiavime įkurta Rusų armijos Lietuvių karių sąjunga(P.54), dar vienas abejonių keliantis teiginys. Dim. plk. S. Knezys rašo, kad pirmasis visos Rusijos lietuvių karių suvažiavimas įvyko 1917 m. gegužės 27-29 d. Petrograde, Demidovo gimnazijos rūmuose (žr. Kardas. 2000, Nr.2, P.5).
Knygoje rašoma, kad 1919 m. vasario 13 d. pirmasis pėstininkų pulkas užėmė Alytų (P.56). Skaitytojas, nors kiek susipažinęs su Lietuvos nepriklausomybės kovų istorija, žino, kad tą dieną pirmasis pėstininkų pulkas, spaudžiamas gausesnių bolševikų jėgų, pasitraukė iš Alytaus.
1919 10 25 įkurtas l-asis husarų Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos pulkas
(P.57 ) dar vienas abejotinas teiginys. 1939 metų rugsėjį pirmasis husarų pulkas šventė savo 20-metį. Tų pačių metų Karyje (Nr.35) rašoma apie pulko istoriją. 1919 m. sausio 9 d. prie Kauno komendantūros pradėtas organizuoti pirmas raitelių eskadronas, o 1919 m. vasario 4 d. antras eskadronas. 1919 m. gegužės 12 d. abu eskadronai sujungti į pirmąjį lietuvių raitelių pulką, kiek vėliau jis pervadintas pirmuoju kavalerijos pulku, o 1922 m. balandžio 11 d. husarų pulku ir tik 1927 m. rugsėjo 25 d. pirmuoju husarų Didžiosios Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulku. Taigi akivaizdu, kad pulko istorijoje datos, kurią išrado J.Užurka, nėra.
1932 06 14 išbandytas pirmasis karo lakūno aviakonstruktoriaus A.Gustaičio lėktuvas ANBO-l,- meluoja J.Užurka (P.58 ). Tiesiog reikia stebėtis, iš kur ištraukiamos tokios datos. 1932 metais, tik ne birželio 14 d., o liepos 14 d. buvo išbandytas ANBO-IV. ANBO-l išbandytas septyneriais metais anksčiau 1925 m. liepos 14 d.
1939 m.rugsėjo 9 d. Generalinio štabo viršininkas pulk. Stankaitis duoda trumpus nurodymus,- dar vienas klaidinantis teiginys (P.60). Generalinis štabas pagal 1935m. sausio 1 d. įstatymą tapo Kariuomenės štabu. Nuo 1939-ųjų kovo iki 1940 metų rugpjūčio vidurio kariuomenės štabo viršininku buvo gen. S.Pundzevičius. Generalinio štabo pulkininkas M.Stankaitis buvo II divizijos štabo viršininkas.
J.Užurka rašo, kad sovietų okupacijos pradžioje Palangos aerodrome buvo sutelkta beveik visa Lietuvos aviacija (P.69). Iš tiesų tuo metu Palangoje tik pirmoji naikintuvų eskadrilė atliko šaudymo pratimus. 2-oji, 7-oji eskadrilės ir Karo aviacijos mokykla buvo Kaune, 3-ioji, 4-oji ir 5-oji eskadrilės Šiauliuose, 6-oji, 8-oji eskadrilės buvo dislokuotos Panevėžyje.
Garbingą antinacinę kovą buvo pasiryžę tęsti ir Lietuvos kariai, susibūrę į gen. P.Plechavičiaus organizuotą Vietinę rinktinę...- rašoma knygoje (P.85). Toks teiginys neatitinka tikrovės. Gen. P.Plechavičius aiškina, kad Vietinė rinktinė buvo įkurta tvarkai krašte palaikyti ir kovoti su plėšikaujančiais sovietų partizanais (žr. Generolas Povilas Plechavičius. Brooklyn, 1978. P.93-94).
Autorius painiojasi skelbdamas okupacinės kariuomenės skaičių. 1940 06 15 valstybės sieną peržengė 250 000 karių (P.89), nors tik ką tvirtino (70 p.), kad prieš Lietuvos kariuomenę buvo mesta per 150 000 sovietų karių.
1945 04 12 Budninkų kaime (Marijampolės aps.) įvyko kautynės, kuriose partizanai nukovė per 100 enkavėdistų, rašoma knygoje (P.89). Tų kautynių liudytojas kun. J. Lelešius- Grafas mini, kad Budninkų kautynėse žuvo apie 90 enkavėdistų (žr. jo ir L. Baliukevičiaus knygą Dienoraščiai, P.181).
Teigiama, kad 1945 m. rugpjūčio 6 d. Palių kaime (Marijampolės aps.) įvyko partizanų kautynės su okupanto kariuomene, kur buvo nukauta per 200 enkavedistų (P.90). Palios nėra kaimas, o plynraistinė aukštapelkė, apimanti per 1500 ha plotą. Iš tikrųjų Žuvinto Paliose 1945 m. rugpjūčio 5-9 d. kpt. S.Staniškio vadovaujami laisvės kovotojai kovėsi su sovietų kariuomene, kuri naudojo ne tik artileriją, bet ir aviaciją.
Bet grįžkime atgal į 67 psl. ir įsigilinkime į J.Užurkos teiginį: Lietuvos kariuomenės vadas gen. Vitkauskas su pirmos divizijos vadu gen. J.Černium ir Krašto apsaugos ministerijos Ypatingojo skyriaus viršininku gen. M.Rėklaičiu buvo išvykęs į susitikimą su sovietinės armijos atstovais, kur aptarė papildomą Raudonosios armijos dalinių įžygiavimą į Lietuvą. Lietuvos kariuomenei įsakyta nesipriešinti ir draugiškai sutikti žygiuojančius sovietinius dalinius.
J.Užurka vėl sumelavo. Tuo laiku gen. M.Rėklaitis buvo trečiosios divizijos vadas ir gyveno Šiauliuose. Ypatingojo skyriaus santykiams su SSRS kariuomene viršininku 1940 m. birželio 1 d. paskirtas Generalinio štabo pulkininkas S.Zaskevičius (Karys. 1940 m., Nr.24. P.643).
Knygos autorius leidžia skaitytojui suprasti, kad tada, kai kariuomenės vadas buvo išvykęs, kažkas davė kariuomenei įsakymą nesipriešinti. Tas kažkas pačio knygos autoriaus įvardijamas šitaip: Gavusi ultimatumą A.Merkio vyriausybė davė įsakymą kariuomenei nesipriešinti (P.65). Tai rodo, kad J.Užurka puikiai sugeba manipuliuoti nuo laiko pageltusiais dokumentais. Iš tikrųjų Vyriausybės vadovas A.Merkys kreipėsi į tautą 1940 m. birželio 16 d., kai Lietuva jau buvo okupuota, kviesdamas piliečius laikytis rimties ir dirbti savo įprastinį darbą (Karys. 1940 m., Nr.25. P. 671). Kodėl knygos autorius stengiasi užtušuoti Lietuvos kariuomenės vado, sovietinės žvalgybos agento generolo Vinco Vitkausko vaidmenį okupuojant Lietuvą, gali atsakyti tik jis pats.
Pats gen. V.Vitkauskas, perdaug nesikuklindamas, rašo: ... buvo gautas iš Maskvos pranešimas, jog ryšium su netrukus prasidedančiu papildomų Tarybinės Armijos junginių įžengimu į Lietuvą Gudagojaus stotyje turi susitikti abiejų pusių kariuomenių vadovybės atitinkamai susitarti dėl žygio vykdymo. Skubiai išvykau (neužsimena apie jokius palydovus A.N.). Po daugiau kaip dvi valandas trukusio posėdžio, susitarimas buvo pasirašytas. Birželio 15 dienos 15 val. Tarybinės Armijos junginiai peržengė sieną. Aš skubėjau atgal. Kaune buvo išleistas toks įsakymas:
Lietuvos vyriausybei priėmus SSRS vyriausybės reikalavimus įsteigti Lietuvoje naujas Sovietų kariuomenės įgulas, š.m. VI. 15. 15 val. Sovietų kariuomenės dalys pradėjo per sieną žygį krašto vidun.
Įsakau:
l. Žygiuojančiai Sovietų kariuomenei taikyti visas mandagumo ir draugiškų santykių taisykles, panašiai, kaip jos buvo taikomos anksčiau įvestai kariuomenei.
2. Divizijų vadams savo teritorijų ribose organizuoti šios kariuomenės vorų sutikimą, pasiunčiant pasitikti ir pristatyti dalių vadus, o svarbesnėse kryptyse išvyksta ir pasitinka patys divizijų vadai... (VitkauskasV. Raštai. Partijos istorijos institutas prie LKP CK. 1988. P. 70).
Ten J.Užurka gali rasti pakankamai įrodymų, kodėl, sovietams pradėjus reikšti įžūlias pretenzijas Lietuvai, gen.V.Vitkauskas stengėsi susilpninti Lietuvos kariuomenės kovingumą, išardydamas pulkus, išsiųsdamas į poligonus Karo mokyklą, daugumos pulkų sunkiųjų kulkosvaidžių, minosvaidžių, prieštankinių pabūklų dalinius šaudymo pratimams (žr. Vitkauskas V. Raštai. P.96). Ten yra ir generolo prisipažinimas, kad ištisus dešimtmečius jis laikėsi griežto konspiratyvumo ir laukė tinkamo momento, kada užtikrintai bus galima parblokšti priešą, taigi -Lietuvos Nepriklausomybę. Tačiau mano dėmesį patraukė ne čia išvardyti J.Užurkos surasti kariuomenės istorijos perliukai, bet jo pamokymai Lietuvos laisvės kovotojams. Jis rašo: Dabar galima drąsiai ir pagrįstai daryti išvadas, kad vis dėlto žodis stipriausias ir vertingiausias ginklas, kalbantis ir su draugu, ir su priešu. Tik žodžiu galima rasti kompromisą bendraujant, galima išvengti žūties, išgyventi net ir sunkiomis sąlygomis (...) Ginklas, paimtas į rankas, užkerta kelią bet kokiai alternatyvai susikalbėti... (P.541).
Gerbiamas J.Užurka! Gal jūs žinote receptą, kaip galima susikalbėti su komunistais, kurie pripažįsta tik savo komunistinę tiesą ir didžiojo Lenino mokymą? Tai jis pirmas žmonijos istorijoje sugalvojo masinį gyventojų klasių naikinimą, prisiūdamas jiems buržujaus etiketę. Tai jis mokė: Mes nekariaujame prieš pavienius asmenis. Mes naikiname buržuaziją kaip klasę. Per tardymą neieškokite medžiagos ir įrodymų, kad kaltinamasis žodžiais ar darbais veikė prieš Sovietų valdžią. Pirmas klausimas, kurį turite jam pateikti: kokios jis kilmės, auklėjimo, išsilavinimo ir profesijos. Šie klausimai turi nulemti kaltinamojo likimą (Buničius I. Partijos auksas. P.36). Remdamasis šiais nurodymais Lenino bendražygis geležinis Feliksas savo čekistus mokė: Kad sušaudytume, mums nereikia nei įrodymų, nei kvotų, nei įtarimų. Jei manome, kad reikia, tai ir sušaudome (ten pat).
1944-ųjų vasarą, apsišarvavę Lenino, Dzeržinskio pamokymais, grįžta kolaborantai Sniečkus, Paleckis, Gedvilas, Guzevičius. Iš okupacijų ir karo metais degradavusio elemento kuriami naikintojų būriai, liaudies vadinami stribais, skrebais. Sukuriamos etiketės buožė, liaudies priešas, nacionalistas, nepatikimas elementas. Deginamos sodybos, gyvi žmonės mėtomi į degančius pastatus. Žmonės kaip kiškiai medžiojami ir šaudomi laukuose. Ištisi ešalonai užkaltų vagonų su XX amžiaus vergais dunda į neaprėpiamus Sibiro plotus bado kančioms ir mirčiai.
Kodėl, praėjus 60 metų nuo to košmaro, kažkoks J.Užurka įrodinėja, kad priešintis nereikėjo, kad geriau buvo leistis sunaikinamiems kaip avių bandai? Galbūt teisingiausiai į J. Užurkos svaičiojimus atsakė vienas partizaninio karo vadų, partizanų Kęstučio apygardos vadas aviacijos leitenantas Juozas Kasperavičius-Visvydas: Mes buvome priversti išeiti ginti savo krašto, savųjų sodybų, bočių ir tėvų krauju aplaistytos žemės; mes netrokštame ir nesiekiame svetimos nuosavybės; mes kaip žmonės pasipriešiname prieš žmogaus teisių mindžiojimą, prieš aukščiausio laipsnio vergiją; mes negalime sutikti su melu, apgaule, klasta ir tautą žudančiomis nedorybėmis. Mūsų žingsniai yra taurūs (Laisvės kovos 1944-1953 metais. P.267).
Kodėl J.Užurka, rašydamas apie kariuomenės atkūrimą 1988-1991 metais, aršiai puola išlikusius gyvus partizaninio karo dalyvius, Atgimimo metais susibūrusius į visuomeninę organizaciją Lietuvos laisvės kovų sąjūdį? Jie Lietuvos kariai savanoriai, laisvės kovų veteranai. O gal tai mėginimas atnaujinti laisvės kovų teisumo neigimą ir karių savanorių niekinimą? Juk nei partizanai kariai savanoriai, nei atsargos karininkai dar nepamiršo, kad J.Užurka 2000 metais buvo teismo nubaustas už skleidimą žinomai melagingų prasimanymų, žeminančių kito asmens garbę bei orumą, šešių mėnesių laisvės atėmimu, o 2001-aisiais buvo teismo pripažintas kaltu už karių savanorių šmeižimą ir nubaustas dvejiems metams laisvės atėmimo.
Patyrusį šmeižiką, vilkintį Lietuvos kariuomenės atsargos karininko uniformą, nuo kalėjimo išsuko tik amnestija, tačiau iš LAKS vadovo posto ir iš šios organizacijos buvo pašalintas.
Šie Lietuvos Respublikos teismo dokumentai dar nepagelto, jie nepaneigti. Todėl kyla natūralus klausimas: kam naudinga ir kieno užsakymu tebekurpiami šmeižtai apie Lietuvos kariuomenės kovų veteranus? Kita vertus, ar tokie faktai nerodo, kad Lietuvos valstybingumui priešiškos jėgos randa Lietuvoje žmonių, kurie, neapkęsdami laisvės kovotojų, nesiskaitydami nei su savo sąžine, nei su morale, nei su padorumu, falsifikuodami dokumentus, sutinka dirbti juodą darbą šmeižia ir niekina Tėvynės gynėjus ir taip mėgina pateisinti okupanto nusikaltimus?
Ar neturėtų kariuomenės istorijos tyrinėtojai bei politikai įvertinti šį pretenzingų svaičiojimų kratinį, pretenduojantį į vadovėlio statusą? Krašto apsaugos sistema sukurta. Ji darniai funkcionuoja kaip Europos bendros ir transatlantinės kolektyvinės gynybos sistemos (NATO) sudėtinė dalis. J.Užurka teigia, kad begalinis ir beatodairiškas pasitikėjimas transatlantine kolektyvine gynybos organizacija (...) gali padaryti neapsakomai didelę žalą Lietuvos nacionaliniam saugumui (P.650). Ar ne todėl savo knygos pabaigoje bando gaivinti nežinia kieno užsakymu sukurptą teritorinės gynybos sistemą, numirusią dar vystykluose. Kokiu tikslu tai daroma?
Dim. plk. ltn. Antanas NAVAITIS
© 2004 "XXI amžius"
|